Маргарет Штоль - 17 mėnulių

Negaliu. Neisiu .

Pasidaviau ir lioviausi rišęs kaklaraištį. Atsisėdau ant lovos, po manimi suaimanavo senos čiužinio spyruoklės.

Turi eiti. Niekuomet sau neatleisi, jei nenueisi .

Sekundėlę ji tylėjo.

Nežinai, koks tai jausmas.

Žinau .

Prisiminiau, kai pats sėdėjau ant lovos bijodamas atsistoti, bijodamas apsivilkti kostiumą, jungtis prie pulkelio giedotojų, traukiančių „Lik su manimi“, ir su liūdna švytinčių žibintų procesija važiuoti per miestą į kapines laidoti mamos. Bijojau, kad tuomet tai taps tikra. Apie tai galvoti buvo nepakeliama, bet atvėriau savo protą Linai ir parodžiau...

Negali eiti, bet neturi kitos išeities, nes Ama deda delną tau ant rankos ir veda į automobilį, į klauptą, į užuojautų demonstraciją. Nors kiekvienas judesys kelia skausmą, lyg maustų visą kūną nuo kažin kokios karštligės. Tavo žvilgsnis stabteli ties kažką murmančiais veidais, bet iš tiesų nieko negirdi, ką jie sako. Negirdi net klyksmo savo galvoje. Tad leidiesi suimamas už rankų, lipi į automobilį ir tai įvyksta. Nes jei kas nors sako, kad tu gali, įstengi tai ištverti.

Susiimu galvą rankomis.

Itanai...

Lina, sakau, kad gali .

Susigrūdau kumščius į akis – jos drėgnos. Spragtelėjęs uždegiau šviesą ir įsispoksojau į nuogą lempelę stengdamasis nemirksėti, iki išdžius ašaros.

Itanai, aš bijau.

Aš čia. Aš niekur nedingsiu .

Daugiau nieko neišgirdau ir toliau vargau su kaklaraiščiu, bet jaučiau Liną, lyg ji sėdėtų mano kambario kampe. Išvežus tėvą, namas atrodė ištuštėjęs, bet koridoriuje išgirdau Amą. Po akimirkos ji tyliai stovėjo tarpduryje rankoje spausdama savo gerąją rankinę. Jos tamsios akys ieškojo mano akių, nedidukė figūrėlė atrodė aukšta, nors ji net nesiekė man peties. Ji buvo močiutė, kurios niekada neturėjau, ir vienintelė dabar man likusi mama.

Spoksojau į tuščią kėdę prie lango, kur kiek anksčiau nei prieš metus ji buvo padėjusi mano išeiginį kostiumą, paskui vėl į nuogą lempelę šalia lovos.

Ama ištiesė ranką ir aš padaviau jai kaklaraištį. Kartais pajusdavau, kad ne tik Lina skaito mano mintis.

◈ ◈ ◈

Į „Jo amžinojo atilsio sodą“ kopiant purvinu šlaitu pasiūliau Amai ranką atsiremti. Dangus atrodė tamsus, mums dar nespėjus užkopti prapliupo lyti. Ama vilkėjo geriausius savo drabužius, plačiakraštė skrybėlaitė dengė nuo lietaus didumą veido; iš po skrybėlės krašto kyšojo tik siauras baltos nėriniuotos apykaklės ruoželis. Apykaklė buvo susegta brangiausia Amos kamėja – pagarbos ženklas. Visa tai jau mačiau praeitą balandį, ant savo rankos jaučiau tas pačias išeigines pirštinaites, tik anuomet prilaikiusias mane. Dabar negalėjau pasakyti, kuris iš mudviejų kurį prilaikė.

Žinojau, ką Meikonui jautė miestelio gyventojai, todėl vis dar nebuvau tikras, kodėl jis norėjo būti palaidotas Gatlino kapinėse. Bet, anot Linos senelės, Meikonas paliko tikslius nurodymus su aiškiu pageidavimu būti palaidotas čia. Sklypelį nusipirkęs pats prieš daugybę metų. Linos giminaičiai neatrodė patenkinti, bet senelė treptelėjo koja. Jie gerbsią jo norus kaip ir kiekviena pietiečių šeima.

Lina? Aš čia.

Žinau.

Jutau, kad mano balsas ją ramina, lyg laikyčiau apglėbęs ją rankomis. Pažvelgiau į kalvą, kur stovėjo stoginė laidojimo apeigoms. Viskas atrodys taip pat, kaip per visas kitas Gatline vykusias laidotuves, – ironiška, turint omenyje, kad laidojamas Meikonas.

Dar nešvito, ir tolumoje vargiai teįžiūrėjau keletą siluetų. Visi jie buvo sulinkę, visi skirtingi. Senos nelygios eilės nedidelių vaikiškų kapelių akmeninių paminklų, apžėlusios šeimų kriptos, aptrupėję balti obeliskai kritusių konfederatų karių garbei, paženklinti mažais žalvario kryželiais. Čia palaidotas net generolas Džubalas A. Erlis, kurio skulptūra saugo generolo pievelę miestelio centre. Apėjome mažiau žinomų Moultrių šeimos kapą – jis buvo toks senas, kad glotnus magnolijos kamienas sklypo pakraštyje buvo įaugęs į viršutinį akmeninės paminklinės plokštės kraštą ir su ja susiliejęs.

Šveñta. Viskas čia buvo šventa; vadinasi, priėjome seniausią kapinių dalį. Iš mamos pasakojimų žinojau, kad senajame Gatlino kapų akmenyje pirmasis iškaltas žodis buvo „Šventas“. Einant arčiau ir akims apsiprantant su tamsa, supratau, kur veda purvinas žvyro takas. Prisiminiau, kur link jis suka pro akmeninį suolą, stovintį prie žole apaugusio šlaito su jame išsibarsčiusiomis magnolijomis. Prisiminiau tėvą, sėdintį ant to suolo ir neįstengiantį nei kalbėti, nei pajudėti.

Mano kojos atsisakė žengti toliau, akimirksniu viską supratau. Meikono amžinojo atilsio sodą nuo mamos teskyrė vos viena magnolija.

Tarp mūsų driekiasi vingiuojantys keliai.

Sentimentali dar sentimentalesnio eilėraščio eilutė, kurią užrašiau Linai Valentino dienos proga. Bet čia, kapinėse, ji tiko. Kas galėjo pagalvoti, kad mūsų tėvai, arba artimiausias Linai tėvus atstojęs žmogus, bus palaidoti kaimynystėje?

Ama paėmė mano ranką ir nusivedė prie erdvios Meikono kapavietės.

– Dabar laikykis.

Žengėme į kapavietę, aptvertą juosmenį siekiančia juoda tvorele; Gatline taip būdavo aptveriamos tik geriausios kapavietės, it kokia baltų statinių tvora mirusiesiems. Kartais kapai iš tiesų būdavo aptveriami balta statinių tvora. Ši tvorelė buvo kaltinė, pakrypę varteliai vėrėsi į peraugusia žole apžėlusį plotą. Atrodė, kad Meikono kapavietė, kaip ir pats Meikonas, skleidžia savitą atmosferą.

Kitapus tvorelės, po juoda stogine, vienoje raižyto juodo karsto pusėje stovėjo Linos giminaičiai: senelė, teta Delė, dėdė Barklis, Risė, Rajana ir Meikono motina Arilija. Kitoje pusėje, atokiau nuo karsto ir stoginės, petis prie peties lietuje rymojo pulkelis vyrų ir moteris ilgu juodu apsiaustu. Jie buvo sausut sausutėliai. Atrodė lyg bažnyčioje per jungtuves skirtingas tako puses užėmę dviejų kariaujančių klanų jaunosios ir jaunojo giminės. Vienoje karsto pusėje šalia Linos stovėjo senyvas vyriškis. Mudu su Ama atsistojome kitoje, jau po stogine.

Ama tvirčiau suspaudė mano ranką, išsitraukė auksinį amuletą, kurį visuomet nešiojo po palaidine, ir patrynė jį pirštais. Ama buvo daugiau nei prietaringa. Ji buvo aiškiaregė, jos giminės moterys iš kartos į kartą būrė taro kortomis ir bendravo su dvasiomis, tad Ama kiekvienam atvejui turėdavo amuletą arba lėlytę. Šis amuletas buvo skirtas apsaugoti. Spoksojau į prieš mus stovinčius nelabuosius, lietaus čiurkšles, srūvančias jų pečiais ir nepaliekančias jokio pėdsako. Vyliausi, kad jie iš tų, kurie minta tik sapnais.

Mėginau žvelgti pro šalį, bet buvo nelengva. Nelabieji turėjo kažką tokio, kas traukė lyg voro tinklas, viliojo it koks tobulas grobuonis. Tamsoje neįžiūrėjau jų juodų akių, ir jie atrodė beveik kaip normalūs žmonės. Keli vilkėjo taip pat, kaip visuomet vilkėdavo Meikonas – tamsiais kostiumais ir prabangiais apsiaustais. Vienas ar du atrodė panašesni į statybininkus, po darbo traukiančius išgerti alaus: su džinsais ir darbiniais batais, rankas susikišę į švarkų kišenes. Moteris tikriausiai buvo sukubė. Skaičiau apie jas, daugiausia komiksuose, ir maniau, kad tai tik bobučių pasakos, kaip ir vilkolakiai. Dabar žinau, kad klydau, ji stovėjo lietuje sausa kaip ir visi likusieji.

Nelabieji buvo visiška Linos giminaičių priešingybė; apsigaubę mirguliuojančio juodo audeklo drabužiais, gaudančiais ir atspindinčiais net menkiausią švieselę, regis, patys švytėjo. Niekada anksčiau tokių nebuvau matęs. Tai buvo keistas vaizdas, ypač turint galvoje, kokios griežtos Pietų valstijose moterų laidotuvių aprangos tradicijos.