Маргарет Штоль - 17 mėnulių

Prisipažinsiu, truputį pavydėjau. Linai nereikia klausytis pono Li zirzimo apie Šiaurės agresijos karą ir sunkią Konfederacijos padėtį arba per anglų kalbos pamoką sėdėti matančiosios akies pusėje. Dabar ten sėdėdavome tik mudu su Ebe Porter, tad per pamoką turėdavome atsakinėti į visus klausimus apie daktarą Džekilą ir misterį Haidą. Kas paskatino daktarą Džekilą virsti misteriu Haidu? Ar jie iš tiesų kuo nors skyrėsi? Apie tai niekas neturėjo nė menkiausio supratimo ir dėl tos priežasties visi, sėdintieji ponios Ingliš stiklinės akies pusėje, miegodavo.

O Džeksonas be Linos buvo nebe tas, bent man. Štai kodėl po dviejų mėnesių maldavau ją sugrįžti. Vakar, kai ji pažadėjo apie tai pagalvoti, atkirtau, kad galėsianti galvoti pakeliui į mokyklą.

Vėl atsidūriau ties kelio išsišakojimu. Tai buvo senasis mudviejų kelias – mano ir Linos. Tas, kuris naktį, kai susitikome, nuo 9-ojo kelio nuvedė mane iki pat Reivenvudo. Kai pirmą kartą supratau, jog ji – ta pati mergina, kurią sapnuoti pradėjau gerokai anksčiau, nei ji atsikraustė į Gatliną.

Vos pamačiau tą kelią, išgirdau dainą. Ji taip paprastai pasklido po volvą, lyg būčiau įjungęs radiją. Ta pati daina. Tie patys žodžiai. Tie, kurie lydėjo mane pastaruosius du mėnesius, kai įsijungdavau „iPod“ grotuvą, spoksodavau į lubas ar vėl skaitydavau tą patį „Sidabrinio banglentininko“ puslapį jo net nematydamas.

Septyniolika mėnulių . Ji visada buvo čia. Mėginau sukioti radijo rankenėles, bet tai nepadėjo. Dabar daina skambėjo galvoje, ne iš garsiakalbių, lyg kas nors būtų ją siuntęs man keltingu.

Septyniolika mėnulių, septyniolika metų,

Akys, kur Tamsa ir Šviesa susipynusios,

Auksas už „taip“, o už „ne“ gavai žalumą,

Septyniolikai bus lemta sužinot paskutinei...

Daina nutilo. Puikiai supratau, kad negaliu jos nepaisyti, taip pat žinojau, kaip elgiasi Lina kas kartą, kai bandau apie tai kalbėti.

– Tai daina, – numodavo ji ranka. – Ji nieko nereiškia.

– Kaip nereiškė Šešiolika mėnulių ? Juk ji apie mus.

Nesvarbu, ar ji tai žino, net nesvarbu, ar ji tam pritaria. Šiaip ar taip, tą akimirką Lina paprastai iš gynybos pereidavo į puolimą, ir pokalbis nukrypdavo į šalį.

– Nori pasakyti, ji apie mane. Tamsioji ar šviesioji? Pulsiu ar nepulsiu tave kaip Sarafina? Jei nusprendei, kad virsiu tamsiąja, kodėl neprisipažįsti?

Tada aš leptelėdavau ką nors kvaila ir pakeisdavau pokalbio temą. Kol išmokau apskritai nieko nesakyti. Tad mudu nesikalbėjome apie dainą, skambančią mano galvoje, taip pat ir josios.

Septyniolika mėnulių . Negalėjome to išvengti.

Daina turėjo būti apie Linos pašaukimą, akimirką, kai ji amžiams taps šviesiąja arba tamsiąja. O tai galėjo reikšti tik viena – ji nepašaukta. Dar ne. Auksas už „taip“, o už „ne“ žaluma? Žinojau, ką daina reiškia: auksinės tamsiosios kerėtojos arba žalios šviesiosios kerėtojos akys. Nuo Linos gimtadienio nakties, nuo šešioliktojo jos mėnulio, mėginau save įtikinti, kad viskas baigta, kad Lina neturi būti pašaukta, kad ji – išimtis. Kodėl gi jai negalėtų būti skirta kitokia lemtis, jei visa kita, kas su ja susiję, atrodo taip nepaprasta?

Tačiau lemtis buvo ta pati. To įrodymas – Septyniolika mėnulių . Ne vieną mėnesį prieš Linos gimtadienį girdėjau Šešiolika mėnulių – dainą, pranašaujančią ateitį. Dabar žodžiai pasikeitė, ir aš susidūriau su kita klaikia pranašyste. Reikia pasirinkti, ir Linai teks tą padaryti. Šitos dainos nemelavo. Bent kol kas.

Nenorėjau apie tai galvoti. Važiuojant ilga įkalne, vedančia prie Reivenvudo dvaro vartų, regis, net žvyru čežančios padangos kartojo tą neišvengiamą tiesą. Jei yra septynioliktasis mėnulis, tuomet viskas veltui. Meikonas žuvo veltui.

Lina vis tiek turės pašaukti save ir amžiams nulemti savo likimą – būti šviesiąja arba tamsiąja. Kerėtojams nėra kelio atgal, ir jie negali pakeisti pasirinktos lemties. O kai ji pagaliau pasirinks, žus pusė jos artimųjų. Šviesieji arba tamsieji kerėtojai – prakeiksmo išlyga lemia, kad liks tik vieni. Ir kaip tokį sprendimą turėtų priimti Lina, jei jos šeimoje ištisos kerėtojų kartos neturėjo laisvos valios ir per šešioliktąjį gimtadienį tapdavo šviesiosios arba tamsiosios, pačios apie tai negalėdamos nė prasižioti?

Visą gyvenimą ji nieko daugiau ir netroško, tik pasirinkti savo lemtį. Dabar galėjo tą padaryti, ir tai atrodė kaip koks žiaurus kosminis pokštas.

Sustojau prie vartų, išjungiau variklį ir užsimerkiau prisimindamas kylančią paniką, vizijas, sapnus, dainą. Šįkart Meikono nebus ir jis nebegrobs nelaimingų sapno pabaigų. Nebebuvo nieko, kas galėtų padėti mums išsikapstyti iš bėdos, o ji sparčiai artėjo.

• 4.17 •

Citrinos ir pelenai

Kai sustojau priešais Reivenvudą, Lina sėdėjo ant aptrupėjusios verandos ir laukė. Ji vilkėjo senus užsagstomus marškinius, mūvėjo džinsus ir avėjo apnešiotus sportukus „Chuck Taylor’s“. Vieną mirksnį atrodė, lyg būtume sugrįžę į laiką prieš tris mėnesius, ir ši diena tebuvo dar viena eilinė diena. Vis dėlto ji tebevilkėjo Meikono liemenę, vieną tų šviesiais ruoželiais, ir šis faktas viską vertė aukštyn kojomis. Dabar, kai Meikono nebebuvo, Reivenvude kažkas atrodė ne taip. Lyg nueitum į Gatlino apygardos biblioteką ir nerastum Marianos, vienintelės bibliotekininkės, arba į ARD, bet joje nebūtų svarbiausios Amerikos revoliucijos dukters – ponios Linkoln. Arba į mano tėvų kabinetą, kuriame nebėra mamos.

Kaskart man atvažiavus Reivenvudas atrodydavo vis prasčiau. Žvelgiant į arkinę liaunašakių gluosnių alėją, buvo sunku patikėti, kad sodas taip greitai sunyko. Išdžiūvusioje dirvoje dėl vietos po saule rungėsi kažkokios gėlės, kurias kadaise Ama labai atsidėjusi mokė mane rauti kaip piktžoles. Po magnolijomis hiacintų ploteliai pynėsi su kinrožėmis, o neužmirštuoles apniko heliotropai; regis, sodas taip pat gedėjo. Tai buvo visiškai įmanoma. Reivenvudo dvaras visuomet atrodė turįs savo dvasią. Kodėl sodas turėtų būti kitoks? Tikriausiai jį slėgė Linos sielvarto našta. Namas atspindėjo jos nuotaikas, kaip anksčiau atspindėdavo Meikono ūpą.

Po mirties Reivenvudą jis paliko Linai, ir mane kartais kamuodavo abejonė, ar nebūtų buvę geriau, jei būtų nepalikęs. Kiekvieną dieną namas, užuot dailėjęs, darėsi vis niūresnis. Kas kartą užvažiavęs į kalvą sulaikydavau kvapą tikėdamasis bent menkiausio gyvybės požymio, ko nors naujo, ko nors žydinčio. Ir kiekvieną kartą kalvos viršuje išvysdavau tik nuogas šakas.

Lina į volvą įsėdo nepatenkinta.

– Nenoriu važiuoti.

– Niekas nenori į mokyklą.

– Žinai, ką turiu galvoje. Ta skylė baisi. Verčiau likčiau čia ir visą dieną mokyčiausi lotynų.

Regis, bus nelengva. Kaip įtikinti ją važiuoti ten, kur pats nenoriu? Vidurinė mokykla – bjaurus dalykas. Tai visuotinė tiesa, ir tas, kas pasakė, jog mokykloje prabėga gražiausi mūsų gyvenimo metai, buvo arba girtas, arba regėjo haliucinacijas.

– Vidurinė mokykla ir turėtų būti baisiausi tavo gyvenimo metai.

– Tikrai?

– Be jokios abejonės. Turi sugrįžti.

– O kaip konkrečiai dėl to pasijusiu geriau?

– Nežinau. Na, pavyzdžiui, joje taip blogai, kad, palyginti su tuo, visas likęs tavo gyvenimas atrodys puikus?

– Pagal tavo logiką, šią dieną turėčiau praleisti su direktoriumi Harperiu.

– Arba pamėginti įstoti į aistruolių šokėjų komandą.