Маргарет Штоль - 17 mėnulių

Ama klydo. Jis negalėjo būti iš jų. Stovėjo mėgaudamasis saulės šviesa – nelabajam tai neįmanoma.

Kas jis? Ir ką jis čia veikia?

Jis žengė arčiau ir, lyg pajutęs, kad jį stebiu, sugavo mano žvilgsnį. Tuomet pamačiau jo akis. Tai nebuvo juodos nelabojo akys.

Jos buvo žalios kaip kerėtojo.

Vaikinas sustojo priešais Liną: rankos sugrūstos į kišenes, galva kiek pakreipta. Ne nusilenkė, bet nerangiai pareiškė pagarbą, ir tai atrodė kažkaip nuoširdžiai. Jis peržengė nematomą ribą, ir šią tikrojo pietietiško aristokratiškumo akimirką galėjai palaikyti jį paties Meikono Reivenvudo sūnumi. Pajutau jam neapykantą.

– Užjaučiu dėl netekties.

Jis praskleidė jos delną ir įspraudė nedidelį sidabrinį daikčiuką, tokį, kokius visi metė ant Meikono karsto. Ji sugniaužė jį pirštais. Man nė nespėjus mirktelėti orą perskrodė su niekuo nesupainiojamas drykstelėjimas, ir jis dingo.

Itanai?

Mačiau, kad nuo ryto naštos jai linksta kojos: netektis, audra, plyštantis dangus. Kai prišokau iš šalies ir apglėbiau ranka, ji buvo apalpusi. Nunešiau ją kalvos šlaitu žemyn, tolyn nuo Meikono ir kapinių.

Visą dieną ir naktį ji miegojo susirangiusi mano lovoje, nubusdavo ir vėl užmigdavo. Jai į plaukus buvo įsivėlusios kelios atsitiktinės šakelės, veidas tebebuvo aptaškytas purvu, bet ji nenorėjo grįžti namo į Reivenvudą, ir niekas neprašė jos ten eiti. Daviau jai patį seniausią, patį minkščiausią savo nertinį ir įsupau į storiausią skiautinę mūsų antklodę, bet ji niekaip nesiliovė virpėjusi, net miegodama. Baubas gulėjo jai prie kojų, retkarčiais tarpduryje pasirodydavo Ama. Sėdėjau kėdėje prie lango, toje kėdėje, kurioje niekuomet nesėdėdavau, ir spoksojau į dangų. Negalėjau atverti lango, nes tebesiautė audra.

Linai miegant jos pirštai atsigniaužė. Delne gulėjo mažytis sidabrinis paukštelis, žvirblis. Nepažįstamojo dovana per Meikono laidotuves. Mėginau paimti jį, bet jos pirštai tučtuojau susigniaužė.

Po dviejų mėnesių vis dar neįstengiau žiūrėti į paukštį, ausyse negirdėdamas plyštančio dangaus.

1 Linija, simbolizuojanti kultūrinę ribą tarp JAV Šiaurrytinių ir Pietų valstijų ( vert. past. ).

• 4.17 •

Susvilę vafliai

Keturi kiaušiniai, keturi gabalėliai šoninės, pintinė bandelių – iškeptų pagal Amos standartus, vadinasi, šaukštas net neprisilietė prie tešlos, – trijų rūšių šaldyta uogienė ir gabalas sviesto, apšlakstyto medumi. Ir, sprendžiant iš sklindančio kvapo, senoje vaflinėje dailiai skrundanti keturkampiais padalyta su pasukomis užmaišyta tešla. Pastaruosius du mėnesius Ama dieną ir naktį virė. Visa spintelė buvo apkrauta ugniai atsparaus stiklo troškintuvais: kukurūzų kruopų ir sūrio apkepas, ankštinių pupelių troškinys, kepta vištiena ir, žinoma, saldžiųjų vyšnių salotos – tikrai įmantrus pavadinimas drebučiams su vyšniomis, ananasais ir kokakola. Už jų įžiūrėjau kokosų pyragą, bandeles su apelsinų žievelėmis ir daiktą, panašų į duonos pudingą su burbono padažu, bet žinojau, kad valgių yra ir daugiau. Po Meikono mirties ir išvykus mano tėvui Ama virė, kepė ir krovė krūvas patiekalų, lyg juos gamindama galėtų nuvyti savo liūdesį. Tik abu žinojome, kad tai neįmanoma.

Taip apsiniaukusi Ama nebuvo nuo pat mano mamos mirties. Ji gerokai ilgiau pažinojo Meikoną Reivenvudą nei aš, net ilgiau nei Lina. Kad ir kokie neįtikėtini ir nenuspėjami buvo jų santykiai, abiem jie šį bei tą reiškė. Juodu buvo draugai, nors nesu tikras, ar kuris nors iš jų būtų tai pripažinęs. Vis dėlto aš žinojau tiesą. Apie tai bylote bylojo Amos veidas ir kalnai patiekalų mūsų virtuvėje.

– Skambino daktaras Samersas. – Tėčio psichiatras. Ama nepakėlė akių nuo vaflinės, o aš nepaaiškinau, kad kepant vaflius, tiesą sakant, nebūtina spoksoti į vaflinę.

– Ką jis sakė?

Iš savo vietos prie seno ąžuolinio stalo tyrinėjau jos nugarą, per vidurį sukryžiuotas prikyštės juosteles. Prisiminiau, kaip daugybę kartų mėginau prisėlinti prie jos ir tuos raištelius atrišti. Ama buvo tokia nedidukė, kad juostelės kabojo nutįsusios beveik iki pat prikyštės apačios, ir aš apie tai galvoti stengiausi kiek galima ilgiau. Galvoti apie bet ką, tik ne apie tėvą.

– Jis mano, kad tėčiui laikas grįžti namo.

Pakėliau tuščią stiklinę ir įsispoksojau pro ją: vaizdas buvo iškreiptas, kaip tik toks, koks iš tiesų ir yra. Mano tėtis jau du mėnesiai Kolumbijoje, „Melsvuosiuose toliuose“. Sužinojusi apie neegzistuojančią knygą, kurią jis visus metus dėjosi rašąs, ir „atsitikimą“, kaip dabar Ama vadindavo tą epizodą, kai tėtis vos nenušoko nuo balkono, ji paskambino tetai Karolinai. Tą pačią dieną teta nuvežė jį į „Melsvuosius tolius“ – ji tą vietą pavadino vandens gydyklomis. Tokiomis gydyklomis, į kurias siunčiami pamišę giminaičiai, jei jiems, anot Gatlino miestiečių, reikia „specialios priežiūros“. Arba psichoterapijos, kaip pasakytų visi kiti, gyvenantys už pietinių valstijų ribų.

– Puiku.

Puiku . Negalėjau įsivaizduoti tėčio grįžusio namo į Gatliną, vaikštinėjančio po miestelį su antimis išmarginta savo pižama. Mums su Ama jau ir taip netrūko beprotybės, tvyrančios tarp sielvartu pagardintų troškinių, kuriuos atėjus vakarienės metui gabensiu į Pirmųjų metodistų bažnyčią, kaip beveik kiekvieną vakarą. Apie jausmus ne kažin ką išmaniau, bet Ama visus juos įmaišydavo į pyragų tešlą ir neketino su niekuo dalytis. Jau verčiau ji išdalys pyragą.

Kartą, praėjus dienai po laidotuvių, mėginau su ja apie tai kalbėtis, bet ji nutraukė pokalbį dar jam neprasidėjus. „Kas padaryta, padaryta. Kas buvo, pražuvo. Ten, kur Meikonas Reivenvudas dabar, vargu ar mes jį vėl pamatysime, – nei šiame pasaulyje, nei aname.“ Atrodė, lyg būtų su tuo susitaikiusi, vis dėlto net ir po dviejų mėnesių aš tebevežioju pyragus ir troškinius. Tą pačią naktį ji neteko dviejų savo gyvenimo vyrų – mano tėvo ir Meikono. Tėtis nemirė, bet mūsų virtuvėje tokie skirtumai neatrodė reikšmingi. Kaip sakydavo Ama: jei nėra, tai nėra.

– Kepu vaflius. Tikiuosi, tu alkanas.

Tikriausiai šį rytą daugiau nieko ir neišgirsiu. Paėmiau šalia stiklinės stovintį pakelį šokoladinio pieno ir iš įpročio prisipyliau ją sklidiną. Anksčiau Ana niurzgėdavo, kai per pusryčius gerdavau šokoladinį pieną. Dabar ji, nė žodžio netarusi, būtų supjausčiusi man kad ir visą karamele aplietą keksą, bet aš dėl to jaučiausi tik blogiau. Negana to, sekmadienio „The New York Times“ numerio kryžiažodis nebuvo atverstas, juodi, itin smailūs antro numerio pieštukai gulėjo paslėpti stalčiuje. Ama spoksojo pro virtuvės langą į dangų dusinančius debesis.

T.R.U.M.P.A.I. Septynios raidės horizontaliai, vadinasi, Itanai Veitai, nereikia nieko sakyti. Taip bet kurią kitą dieną būtų pasakiusi Ama.

Maktelėjau šokoladinio pieno ir vos nepaspringau. Cukrus buvo per saldus, o Ama per tyli. Iš to supratau, kad viskas pasikeitė.

Iš to ir iš susvilusių vaflių, rūkstančių iš vaflinės.

◈ ◈ ◈

Turėjau būti pakeliui į mokyklą, bet pasukau į 9-ąjį kelią ir nuvažiavau į Reivenvudą. Nuo savo gimtadienio Lina nepasirodė mokykloje. Po Meikono mirties direktorius Harperis kilniaširdiškai leido jai mokytis namie su ateinančiu mokytoju, kol pasijus galinti grįžti į Džeksoną. Turint galvoje, kad po žiemos pokylio jis padėjo poniai Linkoln organizuoti Linos išgujimo kampaniją, esu tikras, direktorius vylėsi, kad ta diena niekuomet neišauš.