Маргарет Штоль - 17 mėnulių

Visa ko centre buvo Lina. Ji atrodė visiškai nestebuklingai. Stovėjo prieš karstą ramiai padėjusi ant jo pirštus, tarytum Meikonas kažin kaip būtų laikęs jos ranką. Vilkėjo tokios pat mirguliuojančios medžiagos drabužį, bet jis kabėjo ant jos lyg šešėlis. Juodi plaukai buvo susukti į standų kuodą, garbanėlių nė ženklo. Atrodė palūžusi ir ne savo vietoje, lyg stovėtų ne toje tako pusėje.

Lyg priklausytų kitai Meikono giminaičių daliai, tai – lietuje.

Lina?

Ji pakėlė galvą, ir mūsų akys susitiko. Nuo jos gimtadienio, kai viena akis įgavo auksinį atspalvį, o kita liko sodriai žalia, šių spalvų derinys buvo nepanašus į nieką anksčiau regėtą. Kartais akys būdavo beveik šviesiai rudos, o kartais nenatūraliai auksinės. Dabar atrodė labiau šviesiai rudos, apniukusios ir skausmingos. Negalėjau to tverti. Norėjau griebti ją ir nusinešti.

Galiu paimti volvą, nuvažiuotume pakrante iki pat Savanos. Pasislėptume pas tetą Karoliną .

Žengiau žingsnį dar arčiau. Aplink karstą būriavosi jos šeima, ir negalėjau prasibrauti iki Linos nepraėjęs pro nelabųjų gretą, bet man tai buvo nesvarbu.

Itanai, stok! Tai nesaugu...

Aukštas nelabasis su randu per visą veidą, lyg paliktu įniršusio puolančio žvėries, atsisuko. Regis, tarp mudviejų suribuliavo oras, lyg sviedus akmenį į ežerą. Jis bloškėsi į mane, ir plaučiuose pritrūko oro, lyg būčiau gavęs smūgį į paširdžius, bet apsiginti negalėjau, nes pasijutau paralyžiuotas – rankos ir kojos nutirpusios ir niekam tikusios.

Itanai!

Ama prisimerkė, bet jai nespėjus žengti žingsnio sukubė uždėjo ranką ant randuotojo peties ir beveik nepastebimai spustelėjo. Aš kaipmat buvau paleistas iš gniaužtų ir mano galūnėmis vėl plūstelėjo kraujas. Ama dėkingai linktelėjo, bet moteris ilgais plaukais ir dar ilgesniu apsiaustu jos nepaisė; ji dingo gretoje tarp kitų.

Nelabasis su šlykščiu randu pasisuko į mane ir mirktelėjo. Ir be žodžių supratau. Susitiksime tavo sapnuose .

Tebebuvau sulaikęs kvapą, kai prie karsto žengė baltaplaukis džentelmenas senamadišku kostiumu, po kaklu pasirišęs siaurutę juostelę. Tamsios jo akys buvo visiška baltų plaukų priešingybė, ir atrodė jis lyg baugus personažas iš seno nespalvoto filmo.

– Kapų kerėtojas, – sukuždėjo Ama. Man jis labiau panėšėjo į duobkasį.

Jis palietė glotnų juodą karsto dangtį ir išraižytas ornamentas suspindo auksine šviesa. Jis atrodė kaip koks senas herbas – tokį pamatytum muziejuje ar pilyje. Išvydau medį, plačiai išskleidusį galingas šakas, ir paukštį. Po juo buvo išraižyti saulė ir pusmėnulis.

– Meikonas Reivenvudas iš Reivenvudo dvaro, iš varno ir ąžuolo, oro ir žemės. Tamsos ir šviesos. – Jis pakėlė ranką nuo karsto, kartu pakilo ir šviesa; karstas vėl aptemo.

– Ar tai Meikonas? – sušnibždėjau Amai.

– Šviesa tik simbolis. Toje dėžėje nieko nėra. Neliko nieko, ką būtų galima palaidoti. Taip jau būna su Meikono paderme: pelenai į pelenus, dulkės į dulkes, kaip ir mes. Tik daug greičiau.

Vėl pasigirdo kapų kerėtojo balsas:

– Kas pašventins šią sielą į anapusinį pasaulį?

Linos šeima žengė į priekį.

– Mes, – vienu balsu atsakė visi, išskyrus Liną. Ji tik stovėjo ir spoksojo į purvą.

– Ir mes. – Nelabieji pajudėjo artyn prie karsto.

– Tad tebūnie jis palydėtas į anapusinį pasaulį. Redi in pace, ad Ignem Atrum ex quo venisti . – Kapų kerėtojas laikė šviesą iškėlęs aukštai virš galvos, ir ji plykstelėjo stipriau. – Keliauk ramus, grįžk į tamsiąją ugnį, iš kurios atėjai. – Jis metė šviesą į orą, ir ant karsto pasipylė žiežirbos, joms nukritus ant medinio dangčio liko išdegintos žymės. Lyg davus ženklą Linos šeima ir nelabieji iškėlė rankas į dangų ir paleido mažyčius sidabrinius daiktelius, ne didesnius už 25 centų monetas, kurie pažiro ant Meikono karsto tarp auksinių liepsnų. Dangaus spalva ėmė keistis, juoda naktis palengva virto priešaušrio mėliu. Įtempiau akis stengdamasis įžiūrėti, kokie ten daikčiukai, bet buvo per tamsu.

– His dictis, solutus est . Šiais žodžiais jis išlaisvinamas.

Iš karsto sklido akinamai balta šviesa. Vos galėjau įžiūrėti kapų kerėtoją, stovintį per pėdą priešais mane, tarytum jo balsas mus neštų, ir mes jau stovėtume nebe Gatline prie kapo.

Dėde Meikonai! Ne!

Šviesa blykstelėjo it žaibo kirtis ir išblėso. Vėl stovėjome ratu, žvelgėme į purvo kauburėlį ir gėles. Laidotuvės baigėsi. Karsto nebebuvo. Teta Delė globėjiškai apkabino Risę ir Rajaną.

Meikono nebėra.

Lina krito ant kelių į purviną žolę.

Jai už nugaros užsitrenkė Meikono kapavietės varteliai, nors niekas prie jų nė pirštu neprisilietė. Jai laidotuvės dar nesibaigė. Niekas nesiskirstė.

Lina?

Staiga ėmė stiprėti lietus, gamta pakluso jos – talento – galioms, gaivališkiausioms kerėtojų pasaulio galioms. Ji pakilo nuo žemės.

Lina! Tai nieko nepakeis!

Nuo visų per pastarąjį mėnesį aplankytų kapų į orą pakilo šimtai pigių baltų gvazdikų, plastikinių gėlių, palmių lapų ir vėliavėlių, jie sklandė ore, vėjo vartomi ūžtelėjo šlaitu žemyn. Net po penkiasdešimties metų miestelio gyventojai kalbės apie dieną, kai vėjas vos nenunešė visų „Jo amžinojo atilsio sodo“ magnolijų. Audra užklupo taip staiga ir buvo tokia įnirtinga, taip stipriai ėmė talžyti veidus, o gūsis buvo toks galingas, kad vos pavyko išsilaikyti ant kojų. Tik Lina stovėjo tiesi ir aukšta, tvirtai įsitvėrusi akmeninės paminklinės lentos. Plaukai išsprūdo iš neįprastai susukto kuodo ir plaikstėsi vėjyje aplink veidą. Ji jau nebebuvo vien tamsa ir šešėlis. Ji buvo jų priešingybė – vienintelė šviesi dėmė audroje, tarytum dangų virš mūsų skeliantis gelsvai auksinis žaibas būtų trenkęs iš jos kūno. Baubas Redlis, Meikono šuo, suinkštė prie Linos kojų ir suglaudė ausis.

Lina, jis to nenorėtų .

Lina užsidengė delnais veidą, ir vėjo gūsis nuo sukaltų į šlapią žemę stulpų nuplėšė stoginę ir nunešė besiplaikstančią į pakalnę.

Senelė žengė priešais Liną, užsimerkė ir pirštu palietė vaikaitės skruostą. Tą akimirką viskas liovėsi, supratau, kad senelė pasinaudojo savaisiais empatės gebėjimais laikinai sugerti Linos galias. Vis dėlto Linos pykčio sugerti ji negalėjo. Nė vienas nebuvome toks stiprus, kad įstengtume tai padaryti.

Vėjas nutyko, lietus virto dulksna. Senelė atitraukė ranką nuo Linos ir atsimerkė.

Sukubė, kuri dabar atrodė neįprastai susitaršiusi, spoksojo į dangų.

– Tuoj tekės saulė.

Saulės liepsna palietė debesis virš horizonto, nelygias antkapių eiles nutvieskė pavieniai šviesos ir gyvybės spinduliai. Nieko nebereikėjo sakyti. Nelabieji ėmė dematerializuotis, ore pasklido tarsi siurbimas. Man pasirodė, kad garsas panašus į drykstelėjimą – lyg jie būtų praplėšę dangų ir dingę.

Žengiau prie Linos, bet Ama pastvėrė mano ranką.

– Kas? Jų nebėra.

– Ne visų. Žiūrėk...

Ji buvo teisi. Kapavietės pakrašty, atsišliejęs į vėjo nugairintą antkapinį paminklą – verkiantį angelą, stovėjo vienintelis likęs nelabasis. Jis atrodė vyresnis už mane, gal devyniolikos, trumpais juodais plaukais, tokios pat blyškios odos kaip ir kiti. Vis dėlto prieš aušrą jis neišnyko kaip kiti nelabieji. Nenuleidau nuo jo akių, jis išlindo iš ąžuolo šešėlio tiesiai į ryškią ryto šviesą, užsimerkė ir pakėlė veidą į saulę, lyg ji šviestų jam vienam.