Маргарет Штоль - 17 mėnulių

– Kitais metais tuo pačiu metu čia nieko nebus juodo. – Ji pažvelgė aukštyn į šakas ir į virš mūsų plytintį dangų, o aš pabučiavau jos kaktą, nosį, tobulą pusmėnulio formos apgamą ant skruosto, ir ji pasviro į mane. – Viskas bus žalia. Net ir šie medžiai atžels. – Pėdomis rėmėmės vienas į kitą, ir, kai nusispyrėme batus, pajutau pažįstamą elektros gnybtelėjimą, nutvilkantį kaskart mudviem susilietus. Mudu buvome taip arti, jos garbanos krito man ant veido. Papūčiau, ir jos išsisklaidė.

Mane pagavo jos tinklas, nukrėtė srovė, kuri mus ir jungė, ir laikė atskyrusi. Pasilenkiau pabučiuoti jos lūpų, o ji erzindama kyštelėjo man po nosimi citriną.

– Pauostyk.

– Kvepia kaip tu.

Ji pauostė citriną ir nusiviepė.

– Rūgšti kaip aš.

– Man tu neatrodai rūgšti. – Prisitraukiau ją arčiau ir į mūsų plaukus prisivėlė pelenų ir žolės, o rūgščioji citrina nuriedėjo kažkur po kojų, į antklodės galą. Mano oda įkaito, degė kaip ugnis. Nors pastaruoju metu kas kartą paėmęs jos ranką aš jausdavau tik geliantį šaltį, mudviem bučiuojantis – rimtai bučiuojantis – jutau vien tik karštį. Mylėjau ją, kiekvieną jos atomą, kiekvieną degančią ląstelę. Mudu bučiavomės, kol man ėmė stabčioti širdis, o pojūčiai – ką matau, jaučiu ir girdžiu – nykti tamsoje...

Mano paties labui Lina mane atstūmė, ir mudu tysojome žolėje. Aš mėginau atgauti kvapą.

Kaip jautiesi?

Aš... Gerai.

Nesijaučiau gerai, bet nieko nesakiau. Man pasirodė, kad kažkas dega – degė antklodė. Ji smilko iš apačios, ten, kur lietėsi su žeme.

Lina atsisėdo ir patraukė antklodę. Žolė po mumis buvo apsvilusi ir suminta.

– Itanai. Pažiūrėk į žolę.

– Kas jai?

Tebemėginau atgauti kvapą, bet stengiausi neparodyti. Nuo Linos gimtadienio reikalai tik prastėjo. Fizine prasme. Negalėjau liautis jos lietęs, nors kartais prisilietimo skausmas būdavo nepakeliamas.

– Dabar ir ji apdegusi.

– Keista.

Ji ramiai pažvelgė į mane, akys atrodė keistai patamsėjusios ir tuo pat metu giedros. Metė nuskintą žolės kuokštą.

– Tai dėl manęs.

– Tu gana karšta.

– Dabar ne laikas juokauti. Reikalai prastėja. – Mudu sėdėjome vienas šalia kito žvelgdami į tai, kas liko iš Grinbrajerio. Bet iš tiesų nežiūrėjome į Grinbrajerį. Žvelgėme į kitos ugnies galią. – Visai kaip mama, – balse suskambo kartėlis.

Ugnis – kataklisto ženklas, Linos gimtadienio naktį Sarafinos ugnis išdegino kiekvieną šių laukų colį. O dabar Lina netyčia ėmė kelti gaisrus. Man susitraukė skrandis.

– Ir žolė atžels.

– O jei aš nenoriu, kad ji atželtų? – tyliai, keistai tarė ji ir paleido iš rankų dar vieną apdegusios žolės saują.

– Ką?

– Kodėl turėčiau norėti?

– Nes gyvenimas tęsiasi, Lina. Paukščiukai daro, ką jiems reikia, ir bitutės neatsilieka. Išbarsto sėklas, ir viskas atauga.

– Paskui vėl viskas sudegs. Jei tau teks laimė atsidurti netoli manęs.

Kai Liną apimdavo tokia nuotaika, ginčytis nevertėdavo. Šio to išmokau visą gyvenimą pragyvenęs su Ama, kuri taip pat retkarčiais apsiniaukdavo.

– Kartais būna ir taip.

Ji prisitraukė kelius ir padėjo ant jų smakrą. Už jos tįso šešėlis, daug ilgesnis nei ji pati.

– Bet man vis tiek pasisekė. – Ištiesiau koją, ir ilga linija mano šešėlis susijungė su jos.

Šitaip sėdėjome vienas šalia kito liesdamiesi tik šešėliais, kol leidžiantis saulei jie nusidriekė juodų medžių link ir išnyko sutemose. Klausėmės tyloje čirpiančių cikadų ir mėginome nieko negalvoti, o paskui vėl ėmė lyti.

• 5.1 •

Kritimas

Per kitas kelias savaites man pavyko įtikinti Liną išeiti iš namų iš viso tris kartus. Vieną kartą su Linku, geriausiu mano draugu nuo antros klasės, nuėjome į kiną, kur jos nepralinksmino net firminiai kukurūzų spragėsiai su šokoladinėmis karamelėmis. Kitą kartą atėjome pas mus į namus valgyti Amos sausainių su sirupu ir žiūrėti maratono apie zombius – tai buvo mano svajonių pasimatymo variantas. Nepavyko. Ir dar kartelį išėjome pasivaikščioti palei Santi upę, bet po dešimties minučių sugelti vabzdžių – per abu iš viso šešiasdešimt įkandimų – pasukome namo. Kad ir kur ji ėjo, viskas buvo nemiela.

Šiandien bus kitaip. Ji pagaliau susirado jaukų prieglobstį, nors ir ten, kur mažiausiai tikėjausi.

Įėjęs į jos kambarį radau ją gulinčią išsikėtojusią ant lubų: rankos išskėstos ant tinko, plaukai it ventiliatoriaus sparnai išsiskleidę aplink galvą.

– Nuo kada taip sugebi? – Jau buvau pripratęs prie Linos gebėjimų, bet po šešioliktojo gimtadienio, regis, jie stiprėjo ir darėsi vis labiau nežaboti, tarytum ji kažin kaip negrabiai būtų formavusi iš savęs kerėtoją. Kas dieną kerėtoja Lina darėsi vis mažiau nuspėjama, vis labiau skleidėsi jos galios, lyg ji norėtų jomis įsitikinti. Paaiškėjo, kad šiomis dienomis jai labiausiai pavyksta krėsti visokiausias šunybes.

Pavyzdžiui, tąkart, kai mudu su Linku važiavome Dranduletu į mokyklą ir per radiją pasigirdo viena jo dainų – neva ją transliuotų stotis. Linkas buvo taip priblokštas, kad geras dvi pėdas įsirėžė į ponios Ašer gyvatvorę priešais namą. „Netyčia, – teištarė Lina kreivai šypsodama. – Viena Linko daina buvo įstrigusi man į galvą.“ Dar niekam į galvą nebuvo įstrigusi nė viena Linko daina. Bet Linkas ja patikėjo ir ėmė dar nepakenčiamiau pūstis. „Na, ką galėčiau pasakyti? Taip jau yra: moterys negali man atsispirti. Tas mano balselis – minkštas kaip sviestas.“

Praėjus savaitei po šio nutikimo, mudviem su Linku traukiant koridoriumi priėjo Lina ir baisiausiai apsikabino, nors kaip tik suskambo skambutis. Sumečiau, kad ji pagaliau nusprendė grįžti į mokyklą. Bet iš tikrųjų jos ten visai nebuvo. Tai buvo kažin kokia projekcija ar dar kaip kitaip kerėtojų įvardijamas pasišaipymas iš savo vaikino – atrodžiau kaip paskutinis kvailys. Linkas pamanė, kad mėginu jį apkabinti, tad po to dar ilgai vadino mane „meilučiu“. „Aš tavęs pasiilgau. Nejau tai koks nusikaltimas?“ Linai atrodė juokinga, bet aš ėmiau trokšti, kad įsikištų senelė ir bent kiek suvaržytų jos laisvę ar padarytų dar ką nors, kas pridera, kai talentas prisigalvoja, ko nereikia.

Nebūk mažas. Juk atsiprašiau, tiesa?

Esi tokia pat baisi rakštis kaip Linkas penktoje klasėje, tais metais, kai pro šiaudelį išsiurbė visų mano mamos pomidorų sultis.

Daugiau to nebus. Prisiekiu.

Ir Linkas tuomet taip kalbėjo.

Bet jis liovėsi, ar ne?

Taip. Kai liovėmės auginę pomidorus .

– Nusileisk žemyn.

– Man čia labiau patinka.

Stvėriau jos ranką. Mano ranką nusmelkė srovė, bet aš nepaleidau, traukiau ją žemyn ant lovos šalia savęs.

– Oi, – nusijuokė ji. Mačiau trūkčiojančius pečius, nors man buvo atsukusi nugarą. O gal ji nesijuokė, gal verkė, nors šiomis dienomis tai retai pasitaikydavo. Ji beveik liovėsi verkusi ir ėmėsi kai ko blogiau. Nedarė nieko.

Nieko neveikimas buvo apgaulingas. Jį už viską sunkiau nusakyti, pataisyti ar sustabdyti.

Lina, ar norėtum apie tai pasikalbėti?

Apie ką?

Prisitraukiau ją arčiau, priglaudžiau galvą prie jos galvos. Virpėjimas palengva slopo, ir aš laikiau ją kiek įstengdamas tvirčiau. Lyg ji tebebūtų ant lubų, o kabėčiau aš.

Apie nieką .

◈ ◈ ◈

Nereikėjo man skųstis dėl tų lubų. Laiką leisti galima ir beprotiškesnėse vietose. Pavyzdžiui, kur dabar esame.