Маргарет Штоль - 17 mėnulių

– Man čia nelabai patinka, – prakaitavau, bet negalėjau nusišluostyti veido. Rankos buvo reikalingos laikytis įsitvėrus.

– Keista, – nusišypsojo Lina. – Nes man čia labai patinka. – Jos plaukai plaikstėsi vėjyje, nors nebuvau įsitikinęs, ar jis tikras. – Be to, jau beveik užlipome.

– Juk suvoki, kad tai beprotystė? Jei pro šalį važiuos policininkas, būsime suimti arba išsiųsti į „Melsvuosius tolius“ aplankyti tėčio.

– Tai ne beprotystė. Tai romantika. Čia visąlaik ateina porelės.

– Kai žmonės kalba apie vandens bokštą, Lina, jie galvoje turi ne jo viršų . – Po minutės mudu ant jo atsidursime. Būsime tik mudu, klibančios geležinės kopėčios, iškilusios maždaug šimtą pėdų nuo žemės, ir skaistus žydras Karolinos dangus.

Stengiausi nežiūrėti žemyn.

Lina įkalbėjo mane kopti viršun. Jos balse išgirdau tam tikrą jaudulį, kuris privertė mane sutikti, tarytum tokia kvailystė galėtų padėti jai pasijusti kaip tada, kai lankėmės čia paskutinį kartą. Tuomet buvo besišypsanti, laiminga, su raudonu megztiniu. Prisimenu, nes ant jos amuletų vėrinio kabėjo galiukas raudono siūlo.

Ir ji tikriausiai nepamiršo. Tad atsidūrėme čia, įstrigome ant kopėčių žvelgdami į viršų, kad nežiūrėtume žemyn.

Kai pasiekėme viršų ir aš apsidairiau, supratau. Lina buvo teisi. Čia geriau. Viskas taip nutolo, kad netgi tapo nebesvarbu.

Leidau kojoms tabaluoti per kraštą.

– Mano mama rinkdavo senų vandens bokštų paveikslėlius.

– Tikrai?

– Kaip sesutės renka šaukštelius. Tik mama rinkdavo vandens bokštus ir atvirukus iš pasaulinių mugių.

– Maniau, visi vandens bokštai atrodo kaip šitas. Kaip didelis baltas voras.

– Kažkur Ilinojuje yra vandens bokštas kečupo butelio formos.

Ji nusijuokė.

– Ir dar yra vienas, kuris atrodo kaip aukštai virš žemės iškilusi maža trobelė.

– Galėtume joje gyventi. Užlipčiau į ją ir niekuomet nenusileisčiau. – Ji išsitiesė ant šilto baltai nudažyto pagrindo. – Gatline bokštas tikriausiai turėtų būti persiko formos, didelio seno Gatlino persiko.

Išsitiesiau šalia.

– Toks jau yra, bet ne Gatline. Gafnyje. Ko gero, jiems pirmiems šovė į galvą.

– O pyrago formos? Šitą rezervuarą galėtume nudažyti taip, kad jis atrodytų kaip Amos pyragas. Jai patiktų.

– Tokių nemačiau. Bet mama turėjo paveiksliuką bokšto, atrodančio kaip kukurūzo burbuolė.

– Aš vis tiek rinkčiausi trobelę. – Lina spoksojo į dangų, kuriame nebuvo nė debesėlio.

– O aš rinkčiausi kukurūzo burbuolę arba kečupą, jei ten būtum tu.

Ji ištiesė man ranką ir mudu laikėmės susikibę gulėdami ant paprasčiausio balto Samervilio vandens bokšto krašto ir žiūrėdami į Gatlino apygardą, tarytum ji būtų buvusi mažytė žaislinė šalis, pilna mažyčių žaislinių žmogeliukų. Maža kaip mamos kartoninis miestelis, kurį ji išdėliodavo po mūsų Kalėdų eglute.

Kaip tokie maži žmogeliukai apskritai gali turėti rūpesčių?

– Ei, aš tau kai ką atnešiau. – Žiūrėjau, kaip ji atsisėda ir žvelgia į mane it mažas vaikas.

– Ką?

Žvilgtelėjau pro vandens bokšto kraštą.

– Gal palaukime, kai jau tikrai nebenukrisime ir neužsimušime.

– Neužsimušime. Nebūk toks bailiukas.

Įkišau ranką į užpakalinę kišenę. Tai nebuvo kas nors ypatinga, bet jau senokai tą daiktą nešiojausi ir vyliausi, kad jis padės jai surasti kelią į sielos ramybę.

Ištraukiau miniatiūrinį žymeklį „Sharpie“ su žiedu raktams.

– Matai? Jis tau tiktų, štai taip, – stengdamasis nenukristi ištiesiau ranką prie Linos vėrinio, kurio ji niekuomet nenusiimdavo. Amuletų raizgalynė, bet kiekvienas jai ką nors reiškė: suplotas centas iš automato prie „Cineplex’o“, kur įvyko pirmasis mūsų pasimatymas. Sidabrinis pusmėnulis, Meikono padovanotas žiemos pokylio vakarą. Saga iš liemenės, kurią vilkėjo tą naktį per liūtį. Tai buvo Linos atsiminimai, ir ji juos nešiojosi su savimi, lyg pametusi netektų tų kelių tobulos laimės akimirkų įrodymo.

Užkabinau žymeklį ant grandinėlės.

– Dabar bet kur galėsi rašyti.

– Net ant lubų? – Ji pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Kreivokai ir liūdnokai.

– Net ant vandens bokštų.

– Man patinka, – ištarė tyliai ir numovė nuo žymeklio dangtelį.

Man nespėjus nė susivokti, ji jau piešė širdį. Juodu rašalu ant baltų dažų, širdį, paslėptą Samervilio vandens bokšto viršuje.

Akimirką jaučiausi laimingas. Paskui pasijutau krintąs nuo bokšto žemyn. Nes ji galvojo ne apie mudu. Ji galvojo apie kitą savo gimtadienį, septynioliktąjį mėnulį. Ji jau skaičiavo dienas.

Širdies viduryje ji neparašė mudviejų vardų.

Ji užrašė skaičių.

• 5.16 •

Skambutis

Neklausiau, ką ji užrašė ant vandens bokšto, bet ir nepamiršau. Kaip galėjau, jei per pastaruosius metus mudu tik ir teskaičiavome, kiek dar liko iki neišvengiamybės? Kai pagaliau paklausiau, kodėl ji užrašiusi skaičių ir ką skaičiuojanti, ji neatsakė. O aš jutau, kad ji nė pati gerai nežino.

Tai buvo net blogiau nei žinojimas.

Nuo tos dienos praėjo dvi savaitės, ir, mano žiniomis, Lina savo sąsiuvinyje dar nieko nebuvo parašiusi. Ant vėrinio nešiojo pasikabinusi mano dovanotą mažąjį žymeklį, bet jis atrodė toks pat naujas kaip tą dieną, kai nupirkau jį parduotuvėje „Stok ir vok“. Buvo keista, kad ji nerašo, nerašinėja sau ant rankų nei ant nudėvėtų sportukų, kuriuos šiomis dienomis nedažnai avėjo. Ėmė dažniau įsispirti į savo nudrengtus juodus aulinius. Ir plaukus dabar šukavosi kitaip. Beveik visuomet rišo užpakalyje, lyg taip būtų galėjusi paslėpti jų žavesį.

Mudu sėdėjome ant viršutinio mūsų priebučio laiptelio, ten pat, kur Lina pirmą kartą man papasakojo esanti kerėtoja, atskleidė paslaptį, kurios nebuvo atvėrusi dar nė vienam mirtingajam. Dėjausi skaitąs „Džekilą ir Haidą“. Lina įdėmiai žiūrėjo į tuščius spirale susegto savo sąsiuvinio lapus, lyg plonos melsvos linijos žinotų atsakymus į visus jos klausimus.

Kai nestebėjau Linos, spoksojau į gatvę. Šiandien tėtis grįžta namo. Kai teta apgyvendino jį „Melsvuosiuose toliuose“, mudu su Ama kas savaitę jį lankydavome. Nors jis nebuvo toks kaip anksčiau, turėjau pripažinti, kad vėl elgėsi beveik kaip normalus žmogus. Bet vis tiek nervinausi.

– Jie atvažiavo.

Man už nugaros trinktelėjo tinklinės durys. Priebutyje stovėjo Ama, pasirišusi savo darbinę prikyštę – jas ji mėgo labiau nei paprastas, ypač tokią dieną kaip ši. Rankoje laikė ant kaklo kabantį auksinį amuletą ir trynė jį pirštais.

Pažvelgiau tolyn į gatvę, bet pamačiau tik Bilį Votsoną, važiuojantį dviračiu. Norėdama geriau įsižiūrėti Lina palinko į priekį.

Nematau jokio automobilio.

Nemačiau ir aš, bet žinojau, kad po kokių penkių sekundžių jis pasirodys. Ama didžiavosi savimi ir ypač savaisiais aiškiaregės gebėjimais. Nebūtų sakiusi, kad jie čia, jei nežinotų, kad atvažiuoja.

Atvažiuos .

Kaip ir buvo tikėtasi, iš už kampo į Medvilnės Vingį įsuko baltas tetos kadilakas. Teta Karolina važiavo nuleidusi lango stiklą – ji tai vadindavo 360° oro kondicionieriumi – ir aš jau už kvartalo pamačiau ją mojuojančią. Atsistojau, o Ama alkūnėmis prasibrovė pro mane.

– Dabar eime. Tavo tėtis nusipelnė deramo sutikimo.

Iššifravus tai reiškė: Judinkis, Itanai Veitai, ir nešk savo užpakalį prie šaligatvio .

Giliai atsikvėpiau.