Маргарет Штоль - 17 mėnulių

Gerai jautiesi? Šviesiai rudose Linos akyse blykstelėjo saulė.

Taip . Melavau. Ji tikriausiai suprato, bet neištarė nė žodžio. Paėmiau jos ranką. Ji buvo šalta, dabar visuomet būdavo tokia, ir elektros srovė nudilgindavo kaip šaltis.

– Mičelai Veitai. Tik nesakyk, kad krimtai kieno nors kito pyragus, o ne mano. Atrodai, lyg būtum įkritęs į dėžę su sausainiais ir neįstengęs išsikapanoti. – Tėtis dėbtelėjo į ją supratingu žvilgsniu. Ama jį užaugino, ir jis nutuokė, kad jos priekabės prilygsta meiliam apkabinimui.

Aš stovėjau, o Ama šokinėjo apie jį, lyg jam būtų dešimt metų. Jiedvi su teta čiauškėjo taip, tarytum visi trys būtų ką tik parėję iš turgaus namo. Tėtis man blausiai nusišypsojo. Šypsena buvo ta pati; taip jis šypsodavosi, kai aplankydavome jį „Melsvuosiuose toliuose“. Ji bylojo: Aš jau nesu beprotis, tik man gėda . Jis vilkėjo senus Djuko universiteto marškinėlius ir mūvėjo džinsus, atrodė jaunesnis, nei jį prisiminiau. Išskyrus raukšles apie akis, kurios dar pagilėjo nerangiai prisitraukus mane į glėbį.

– Kaip gyveni?

Akimirką balsas užstrigo gerklėje ir aš nusikosėjau.

– Gerai.

Jis pažvelgė į Liną.

– Malonu vėl tave matyti, Lina. Apgailestauju dėl tavo dėdės – girdėjau, kas nutiko. – Jau tokios tos griežtos pietiečių elgesio taisyklės. Net tokią neparankią valandėlę jis privalėjo pareikšti užuojautą dėl Meikono mirties.

Lina bandė nusišypsoti, bet jai nepavyko; atrodė, kad varžosi kaip ir aš.

– Dėkui, pone.

– Itanai, eikš čia ir apkabink savo mylimą tetulę, – ištiesė rankas teta Karolina. Norėjau ją apglėbti, kad jos glėby sutirptų krūtinę gniaužiantis gumulas.

– Eime vidun, – pamojo Ama tėčiui nuo priebučio. – Iškepiau kokakolos pyragą ir vištą. Jei tučtuojau neatsidursime prie stalo, višta, ko gero, sumanys pasiieškoti kelio namo.

Teta Karolina paėmė tėtį už parankės ir nusivedė laipteliais į viršų. Ji turėjo tokius pat rudus kaip mamos plaukus ir buvo tokio pat smulkaus sudėjimo. Vieną akimirką pasijutau taip, lyg tėvai vėl būtų namie ir pro senas tinklines duris žengtų į Veitų žemę.

– Turiu važiuoti namo, – Lina lyg skydą prie krūtinės spaudė sąsiuvinį.

– Tau nereikia važiuoti. Eime.

Prašau .

Kviečiau ne iš mandagumo. Nenorėjau vienas eiti vidun. Prieš kelis mėnesius Lina būtų tą supratusi. Bet šiandien, ko gero, jos mintys buvo kažkur kitur, nes ji nesuprato.

– Turėtum pabūti su savo šeima, – ji pasistiebė ant pirštų galiukų ir pabučiavo mane, lūpomis vos paliesdama skruostą. Man išsižiojus prieštarauti ji jau buvo pusiaukelėje prie automobilio.

Stebėjau gatve nudumiantį Larkino fastbeką – jo stogas nuo vidurio į užpakalį tolygiai žemėjo. Lina jau nebevažinėdavo katafalku. Kiek žinau, po Meikono mirties ji į jį nė nežvilgtelėjo. Dėdė Barklis pastatė jį už senos daržinės ir uždengė brezentu. Dabar ji važinėdavo Larkino automobiliu, juodu ir chromuotu. Pirmą kartą jį pamačius Linkui nutįso seilė. „Ar žinai, kiek paukštyčių suviliočiau su tokiais ratais?“

Nesupratau, kodėl pusbroliui išdavus šeimą Lina panoro važinėti jo automobiliu. Kai jos paklausiau, ji gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „Jam jos nebereikės.“ Gal vairuodama Larkino automobilį Lina manė jį baudžianti. Jis prikišo nagus prie Meikono mirties, ir ji to niekuomet neatleis. Stebėjau, kaip automobilis suka už kampo, ir troškau dingti kartu su juo.

Kai atėjau į virtuvę, ten jau virė cikorijų kava ir... brendo nemalonumai. Priešais plautuvę žingsniuodama pirmyn ir atgal Ama kalbėjo telefonu ir kas minutę ar dvi, pridengusi ranka ragelį, raportuodavo tetai Karolinai apie vykstantį pokalbį.

– Jos nematė nuo vakar. – Ama vėl priglaudė ragelį prie ausies. – Kol ją surasime, turėtumėte tetai Mersei paruošti punšo ir paguldyti ją į lovą.

– Ką surasime? – pažvelgiau į tėtį. Šis gūžtelėjo pečiais.

Teta Karolina nusitempė mane prie plautuvės ir sukuždėjo, kaip kužda išauklėtos pietietės, kai nutinka koks nors dalykas, kurį pasakyti garsiai būna per daug baisu.

– Lusilė Bol. Ji dingo.

Lusilė Bol buvo tetos Mersės Siamo katė, kuri daugiausia laiko praleisdavo bėginėdama po mano prosenelės seserų kiemą su pasaitėliu, užkabintu ant skalbinių virvės – šią veiklą sesutės vadindavo mankšta.

– Ką norite pasakyti?

Ama vėl ranka pridengė ragelį, prisimerkė ir sukando dantis. Dėbt.

– Regis, kažin kas įpiršo tavo tetai mintį, kad kačių nereikia rišti, nes jos visuomet sugrįžtančios namo. Tu tikriausiai nieko apie tai nežinai, tiesa? – Tai nebuvo klausimas. Abu žinojome, kad aš tai kartojau metų metus.

– Katėms neturėtų būti rišami pasaitėliai, – mėginau gintis, bet jau buvo vėlu.

Ama veriamai nužvelgė mane ir pasisuko į tetą Karoliną.

– Atrodo, kad teta Mersė sėdi priebutyje, žiūri į paliktą pasaitėlį, kabantį ant skalbinių virvės, ir laukia, – ji atitraukė ranką nuo ragelio. – Jums reikia parvesti ją į namus ir pakelti pėdas aukščiau. Jei imtų svaigti galva, užplikykite kiaulpienių.

Išsėlinau iš virtuvės nelaukdamas, kol dar labiau susiaurės Amos akys. Puiku. Dingo mano šimtametės tetulės katė, ir aš dėl to kaltas. Turiu paskambinti Linkui ir sužinoti, ar jis leisis su manimi po miestą ieškoti Lusilės. Gal demonstraciniai Linko įrašai išbaidytų ją iš slėptuvės.

– Itanai? – Koridoriuje, tuoj už virtuvės durų, stovėjo tėtis. – Ar galime pasikalbėti? – Šito ir bijojau, tos dalies, kai jis ims dėl visko atsiprašinėti ir bandys paaiškinti, kodėl beveik metus buvau jam tuščia vieta.

– Taip, žinoma, – bet nebuvau tikras, ar noriu girdėti. Tiesą sakant, jau nebepykau. Kai vos nepraradau Linos, iš dalies suvokiau, kodėl kvaištelėjo tėtis. Be Linos negalėjau įsivaizduoti gyvenimo, o tėtis mamą mylėjo ilgiau nei aštuoniolika metų.

Dabar jutau jam gailestį, bet vis tiek buvo skaudu.

Tėtis perbraukė ranka per plaukus ir pamažu prislinko arčiau.

– Norėjau pasakyti, kaip labai gailiuosi, – jis nutilo ir įsispoksojo į kojas. – Nežinau, kas atsitiko. Vieną dieną rašiau kaip niekur nieko, o kitą dieną teįstengiau galvoti tik apie tavo mamą: sėdėti jos kėdėje, uosti jos knygas, įsivaizduoti ją skaitančią man per petį. – Jis tyrinėjo savo rankas, tarytum kalbėtų joms, ne man. Gal tokių gudrybių buvo mokoma „Melsvuosiuose toliuose“. – Tai buvo vienintelė vieta, kur jaučiausi arti jos. Negalėjau jos paleisti.

Jis pakėlė žvilgsnį į senas tinkuotas lubas ir iš akies kampučio ištryško ašara; ji lėtai nuriedėjo veidu. Mano tėtis neteko savo gyvenimo meilės ir iširo kaip senas megztinis. O aš stebėjau ir nieko nedariau. Gal ne jis vienas kaltas. Žinojau, kad dabar turėčiau nusišypsoti, bet man nesinorėjo.

– Tėti, suprantu. Gaila, kad nieko nesakei. Ir aš jos ilgėjausi. Žinai?

Kai pagaliau jis prabilo, kalbėjo tyliai.

– Nežinau, ką pasakyti.

– Viskas gerai. – Nežinojau, ar tikrai taip galvoju, bet iš jo veido supratau, kad jam palengvėjo. Jis apkabino mane ir prisiglaudė, vieną akimirką kumščiais suspaudė man nugarą.

– Dabar aš čia. Ar nori apie tai pasikalbėti?

– Apie ką?

– Ką reikėtų žinoti, draugaujant su mergina.

Užvis mažiausiai norėjau apie tai kalbėtis.

– Tėti, mums nereikia...

– Žinai, aš turiu daug patirties. Per tuos metus tavo mama išmokė mane šio to apie moteris.