Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Čia.

Mergaitės rankos judėjo krūtine žemyn iki šonkaulių apačios, tuomet iki šono.

— Iki čia.

— Žemiau nėra?

— Ne. Ilgą laiką mano ranka nejudėjo.

Melisa pasukiojo petį: jis nebuvo suluošintas, nors turėjo būti.

— Man pasisekė. Jei būtų buvę blogiau ir aš nebūčiau galėjusi jodinėti, tuomet niekam neapsimokėtų manęs laikyti gyvos.

Su palengvėjimu Gyvatė lėtai atsikvėpė. Jai teko matyti taip sunkiai apdegusių žmonių, kurie būdavo netekę lyties, jiems nebuvo likę nei išorinių organų, nei galimybės maloniems pojūčiams. Už tai, ką Melisa jai pasakė, Gyvatė dėkojo viso pasaulio visų žmonių visiems dievams. Rasas Melisą užgavo, bet jai skaudėjo ne todėl, kad gaisras sunaikino visus pojūčius, išskyrus skausmą, o todėl, kad ji vaikas, o Rasas stambus, brutalus suaugęs vyras.

— Žmonės gali daryti kitiems žmonėms dalykus, kurie jiems abiem suteikia malonumo, — tarė Gyvatė. — Štai todėl Gabrielius ir aš buvome kartu. Aš norėjau, kad jis liestų mane, o jis norėjo, kad aš liesčiau jį. Bet kai kas nors liečia kitą žmogų, negalvodamas, kaip tas jaučiasi — prieš jo valią!

Gyvatė nutilo, nes negalėjo suprasti, kaip kažkas gali būti toks iškrypęs, kad seksualumą paverstų prievarta.

— Rasas — negeras žmogus, — darkart pakartojo gydytoja.

— Tas kitas jūsų neskaudino?

— Ne. Mums buvo malonu.

— Gerai, — nenoriai tarė Melisa.

— Aš tau galiu parodyti.

— Ne! Prašau, nerodykite.

— Nesijaudink, — tarė Gyvatė. — Nesijaudink. Nuo dabar niekas nevers tavęs daryti to, ko tu nenori.

— Ponia Gyvate, jūs jo negalite sustabdyti. Aš negaliu jo sustabdyti. Jūs turite išvykti, aš turiu likti čia.

Gydytoja buvo mąsčiusi, kad bet kas būtų geriau nei pasilikti čia. Bet kas. Net tremtis. Kaip svajonė, kurios ji siekia, klausimai užplūdo Gyvatės mintis ir ji juokėsi iš savęs ir verkė, kad anksčiau jų nepamatys.

— Ar tu keliautum su manimi, jei galėtum?

— Keliaučiau su jumis?

— Taip.

— Ponia Gyvate!..

— Gydytojai vaikus įsivaikina, ar žinojai tai? Anksčiau to nesuvokiau, bet jau seniai ko nors ieškau.

— Bet jūs galėtumėte įsivaikinti bet ką.

— Aš noriu tavęs, jei leisi man būti tavo mama.

Melisa puolė prie Gyvatės.

— Jie niekad manęs neišleis, sušnabždėjo mergaitė. — Aš bijau.

Gyvatė glostė Melisos plaukus ir pro langą žiūrėjo į tamsą, į slėnyje išsibarsčiusias šviesas, į gražų Kalnapusį. Po kiek laiko, visai prieš užmigdama, Melisa sušnabždėjo:

— Aš bijau.

Gyvatė pabudo nuo pirmų raudonos ryto saulės spindulių. Melisos nebebuvo. Ji tikriausiai išsmuko ir grįžo atgal į arklides, o Gyvatė dėl jos jaudinosi.

Gydytoja atsikėlė nuo sofos prie lango ir, pečius apsivyniojusi antklode, nuėjo atgal į savo kambarį. Bokšte buvo tylu ir vėsu. Gyvatės kambarys — tuščias. Ir gerai, kad Gabrieliaus nebuvo, nes jis suerzino gydytoją, o ji nenorėjo be reikalo išlieti savo pykčio. Ne Gabrielius to nusipelnė ir Gyvatė turėjo kur geriau tą pyktį panaudoti. Nusipraususi ji rengėsi žiūrėdama į slėnį. Rytinių viršūnių šešėliai vis dar dengė didžiąją slėnio dalį. Gyvatei bestebint, tamsa pasitraukė nuo arklidžių ir geometrinių, aptvertų baltomis tvoromis, pievų. Visur vyravo ramuma.

Staiga iš šešėlio į saulės šviesą žengė žirgas. Milžiniškai pailgėjęs jo šešėlis tęsėsi nuo kanopų ir žingsniavo per žibančią rasą. Tai buvo didelis keršas eržilas, o ant jo nugaros sėdėjo Melisa.

Eržilas atjojo į centrą ir tolygiai judėjo per lauką. Gyvatė taip pat norėjo joti rytą ir jausti vėją ant savo veido; ji beveik galėjo girdėti tuščiavidurį kanopų bildesį į žemę, užuosti šviežios žolės kvapą, matyti nuo jojimo kylančius žėrinčius rasos lašus.

Eržilas šuoliavo per lauką, jo karčiai ir uodega plaikstėsi vėjyje. Melisa pasilenkė arti žirgo gugos. Prieš juos išniro viena iš akmeninių sienų.

Įsitikinusi, kad Melisa nebesuvaldė eržilo, Gyvatė sulaikė kvapą. Eržilas niekaip nesulėtino žingsnio. Gydytoja pasilenkė į priekį, tarsi galėtų juos pasiekti ir sustabdyti dar prieš arkliui numetant mergaitę prie sienos. Gyvatė matė, kad eržilas įsitempęs, bet Melisa sėdėjo nejudėdama bei rami. Eržilas surimtėjo ir peršoko per barjerą jo nepaliesdamas.

Po kelių šuolių eržilas sulėtino tempą; kelis žingsnius jis dar bėgo risčia, o tada oriai, įspūdingai ėjo arklidžių link, tarsi jis, kaip ir Melisa, visai neskubėtų ten grįžti.

Jei Gyvatė abejojo nors kuo nors, ką jai Melisa buvo sakiusi, dabar abejonių jau nebuvo. Gydytoja neabejojo, kad Rasas smurtavo prieš mergaitę: Melisos sielvartas ir sutrikimas per daug realiai atrodė. Gyvatė svarstė, ar svajonė pajodinėti Gabrieliaus žirgu atrodė suprantama, bet ji buvo taip pat ir reali ir tai privertė gydytoją suprasti, kaip gali būti sunku išlaisvinti jos jaunąją draugę. Rasui Melisa naudinga ir jis jos nenorės paleisti. Gyvatė bijojo kreiptis tiesiai į merą, su kuriuo ji nesutarė, ir pareikšti, koks Rasas iškrypęs. Kas ja patikėtų? Dienos šviesoje ir ji pati sunkiai patikėtų, kad tokie dalykai galėtų vykti, o Melisa per daug išgąsdinta, jog tiesiogiai apkaltintų Rasą. Gyvatė jos nekaltino.

Gydytoja nuėjo į kitą bokštą ir pasibeldė į mero duris. Kai beldimo garsas nuaidėjo tuščiuose koridoriuose, Gyvatė suvokė, koks dar ankstyvas metas. Bet jai nelabai tai rūpėjo; gydytoja nebuvo nusiteikusi mandagiems pokalbiams.

Brajanas atidarė duris.

— Taip, ponia?

— Atėjau pasikalbėti su meru apie mano atlygį.

Nusilenkdamas Brajanas įleido Gyvatę vidun.

— Jis nemiega. Esu tikras, jis jus priims.

Išgirdusi, kad meras galėtų jos ir nepriimti, Gyvatė kilstelėjo vieną antakį. Bet tarnas kalbėjo taip, kaip kalba žmogus, kuris gerbia kitą žmogų, nepaisant visų kitų aplinkybių. Brajanas nenusipelnė gydytojos pykčio.

— Meras nemiegojo visą naktį, — tarė Brajanas, lydėdamas Gyvatę į kambarį bokšte. — Šašas labai peršti — gal jūs galėtumėt?..

— Jei nėra infekcijos, tai reikia kreiptis ne į mane, o į vaistinę, — šaltai atsakė Gyvatė.

Brajanas atsisuko į gydytoją ir tarė:

— Bet, ponia…

— Aš pakalbėsiu su juo viena, Brajanai. Gal būtumėte malonus ir nusiųstumėte ką nors, kas pakviestų arklidžių prižiūrėtoją ir Melisą?

— Melisą?

Dabar jau Brajano eilė suraukti antakį.

— Tą raudonplaukį vaiką?

— Taip.

— Ponia, ar jūs tikra, kad norite, jog ji ateitų čia?

— Padarykite tai, ko prašau.

Brajanas lengvai nusilenkė, jo veidas vėl buvo su idealaus tarno kauke. Gyvatė praėjo pro Brajaną į mero kambarį.

Iškreiptu veidu meras gulėjo lovoje, aplink jį ir ant žemės mėtėsi krūvos paklodžių bei antklodžių. Nuo jo kojos nusmuko tvarsčiai ir bintas, todėl matėsi rudas šašas. Su malonumo bei palengvėjimo išraiška meras lėtai kasėsi žaizdą.

Pamatęs Gyvatė, meras, kaltai šypsodamasis, bandė atgal užtraukti tvarsčius.

— Tikrai niežti, — tarė meras. — Manau, tai reiškia, kad žaizda gyja?

— Kasykitės, kiek tik norit, — tarė Gyvatė. — Po dviejų dienų, kai ją vėl užkrėsite, manęs čia nebebus.

Meras patraukė ranką ir padėjo atgal ant pagalvės. Nerangiai bandydamas ištiesinti patalynę, vėl susinervinęs meras apsidairė aplink.

— Kur Brajanas?

— Jis daro man paslaugą.

— Mat kaip.

Mero tone Gyvatė pajuto dar daugiau susierzinimo, bet jis nusuko temą.