Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Argi nenorite daryti to, kas geriausia vaikui?

Mero balsas sušvelnėjo iki pataikavimo.

— Argi geriausia ją išsiųsti toli nuo namų? Ar išsiųstumėt savo… — Rasas nutilo ir ėmė balti.

Meras atsigulė ant pagalvės.

— Ne, aš savo vaiko neišsiųsčiau. Bet jei jis norėtų išvykti, aš jį išleisčiau.

Meras liūdnai nusišypsojo Rasui ir tęsė:

— Mes su tavimi turime panašių problemų, mano drauge. Ačiū, kad priminei.

Meras pasikišo rankas po galva ir ilgą laiką žiūrėjo į lubas.

— Jūs negalite jos išsiųsti, — paprieštaravo Rasas. — Tai tas pats, lyg parduotumėt ją kaip tarnaitę vergę.

— Rasai, mano drauge, — švelniai tarė meras.

— Nesistenkite man pasakyti kitaip. Aš geriau žinau ir žinos visi kiti.

— Bet galimybės…

— Negi tikite, kad kas nors šitam mažam, varganam vaikui suteiks galimybę būti gydytoja? Kvaila mintis.

Melisa, kaip visada slėpdama savo jausmus, greitai vogčiomis pažvelgė į Gyvatę ir vėl nuleido žvilgsnį.

— Man nepatinka, kai mane vadina melage, — įgėlė gydytoja.

— Gydytoja, Rasas norėjo pasakyti šiek tiek kitaip. Nusiraminkime visi. Mes nekalbame apie išvaizdą taip, kaip iš tikrųjų yra. Išvaizda labai svarbi ir ji yra tai, kuo žmonės tiki. Aš turiu į tai atsižvelgti. Negalvokite, kad man lengva. Daugiau nei vienas jaunas kurstytojas — ir kas nors ne toks jaunas — iškraustytų mane iš namų, jei aš tik suteikčiau galimybę. Nesvarbu, jog aš čia jau dvidešimt metų. Vergystės mokestis.

Meras papurtė galvą.

Gyvatė matė, kad meras vėl save įtikino nesutikti ir tolo nuo sutikimo. Rasas gerai žinojo, kokie argumentai geriausiai paveiks merą, o Gyvatė tikėjosi, kad ja pasitikės ar bent jau netrukdys jai. Bet galimybė, jog gydytojai nevyks į Kalnapusį, atrodė tikrai didelė problema, nes per pastaruosius metus gydytojai čia labai retai lankosi.

Jei meras galėjo rizikuoti priimdamas jos ultimatumus, Gyvatė negalėjo leisti jiems įsigalioti. Gydytoja negalėjo Melisos palikti su Rasų dar vienai dienai, vienai valandai; Gyvatė jai sukėlė per daug pavojaus. Blogiausia, kad gydytoja parodė, jog jai nepatinka prižiūrėtojas, ir meras galėjo ja nepatikėti. Net jei ir Melisa apkaltintų jį, nėra jokių įrodymų. Gyvatė beviltiškai bandė atrasti kokį kitą būdą, kaip išlaisvinti Melisą; ji tikėjosi, kad dar neprarado šansų tiesiogiai ją išlaisvinti.

Gydytoja prabilo kaip galėdama ramiau:

— Aš atsiimu savo prašymą.

Melisai užėmė kvapą, bet ji nepakėlė žvilgsnio. Mero veide pasirodė palengvėjimas, o Rasas atsisėdo atgal ant kėdės.

— Su viena sąlyga, — tarė Gyvatė.

Ji nutilo tam, kad tinkamai parinktų žodžius ir pasakytų tai, ką galima įrodyti.

— Su viena sąlyga. Kai Gabrielius išvyks, jis keliaus į šiaurę. Leiskite Melisai keliauti su juo iki Vidurkelio.

Gyvatė nieko nesakė apie Gabrieliaus planus, nes tai tik jo reikalas.

— Ten gyvena puiki moterų mokytoja ir ji pasirūpins bet kuo, kam reikia saugumo.

Maža, šlapia dėmė ant Melisos marškinių paplatėjo, kai nuo jos veido ašaros krito ant šiurkščios medžiagos. Gyvatė skubėjo tęsti.

— Leiskite Melisai keliauti su Gabrieliumi. Jos mokymas gali užtrukti ilgiau, nes ji pradeda būdama daug vyresnė. Bet tai dėl jos sveikatos ir saugumo. Net jei Rasas ją myli, — Gyvatė vos nepaspringo tardama žodžius, — myli ją per daug, kad atiduotų gydytojams, jis jos nuo šito nesulaikys.

Rausvas Rašo veidas pabalo.

— Vidurkelis? — susiraukė meras. — Mes ir čia turime puikių mokytojų. Kodėl jai reikia vykti į Vidurkelį?

— Žinau, kad jūs vertinate grožį, — tarė Gyvatė, — bet aš manau, jūs taip pat vertinate kontroliavimąsi. Leiskite Melisai to išmokti, net jei tam, kad rastų mokytoją, jai tektų iškeliauti.

— Nori pasakyti, jog šitas vaikas nėra buvęs pas mokytoją?

— Aišku, kad buvo! — sušuko Rasas. — Tai tik apgaulė, norint išvilioti iš mūsų mergaitę! Manote, kad galite atkeliauti ir viską aplink pakeisti taip, jog jums tiktų? — Rasas rėkė ant Gyvatės. — Dabar galvojate, kad žmonės patikės bet kuo, ką jūs ir jūsų mažas vaikiščias sugalvos apie mane? Visi kiti bijo jūsų ir jūsų gleivėtų roplių, bet aš nebijau. Nagi, uždėkite vieną ant manęs ir aš jį sutraiškysiu.

Staiga Rasas nutilo ir pažvelgė į kairę, į dešinę, lyg būtų pamiršęs, kur esąs. Jis jokiu būdu negalėjo dramatiškai išeiti.

— Tau nereikia saugotis gyvačių, — tarė gydytoja.

Ignoruodamas Rasą, ignoruodamas Gyvatę, meras pasilenkė prie mergaitės.

— Vaikeli, ar buvai pas moterų mokytoją?

Melisa dvejojo, bet galiausiai atsakė:

— Aš nežinau, kas tai yra.

— Niekas jos nepriimtų, — tarė Rasas.

— Nenusišnekėk. Mūsų mokytojai žmonių neatstumia. Vedei ją pas mokytoją ar ne?

Rasas žiūrėjo sau į kelius ir daugiau nieko nesakė.

— Labai lengva patikrinti.

— Ne, sere.

— Ne! Ne?

Meras nusiklojo antklodę ir, svyruodamas, bet išsilaikydamas ant kojų, atsistojo. Meras atsistojo prie Rašo, stambus vyras prieš kitą stambų vyrą, du gražūs padarai vienas prieš kitą, vienas gyvybingas, kitas išbalęs prieš kito įniršį.

— Kodėl ne?

— Jai nereikia mokytojo.

— Kaip drįsti taip elgtis?

Meras lenkėsi tol, kol Rasas, bandydamas atitolti, prisispaudė prie kėdės.

— Kaip drįsti jai sukelti pavojų? Kaip gali ją pasmerkti nemokšiškumui ir nepatogumui!

— Pavojaus jai nėra! Jai nereikia saugotis — ar jūs ją kada nors liestumėte?

— Tu lieti mane!

Melisa nubėgo prie Gyvatės ir prie jos prisiglaudė. Gyvatė tvirtai apkabino vaiką.

— Tu…

Meras loštelėjo ir žengė atgal. Tyliai pasirodęs Brajanas prilaikė merą, kad šis nenugriūtų.

— Ką ji norėjo pasakyti, Rasai? Kodėl ji taip bijo?

Rasas papurtė galvą.

— Liepkite jam tai pasakyti! — atsisukusi sušuko Melisa. — Liepkite jam!

Meras atšlubavo prie mergaitės ir nerangiai pasilenkė prie jos. Jis žvelgė tiesiai į Melisos veidą. Nė vienas iš jų nekrūptelėjo.

— Aš žinau, kad tu jo bijai, Melisa. Kodėl jis tavęs taip bijo?

— Todėl, kad ponia Gyvatė manimi tiki.

Meras atsitraukė giliai atsidusęs.

— Ar tu jo norėjai?

— Ne, — sušnabždėjo mergaitė.

— Nedėkingas, mažas vaikigali! — suriko Rasas. — Pagiežinga, bjauri išpera! Kas be manęs tave kada nors liestų?

Meras nekreipė dėmesio į Rasą ir paėmė Melisą už rankos.

— Nuo šiol tavo saugotoja yra gydytoja. Tu gali keliauti su ja.

— Ačiū. Ačiū, sere.

Meras vėl atsistojo.

— Brajanai, surask mergaitės saugojimo dokumentus miesto užrašuose — sėskis, Rasai, ir Brajanai, man reikia, kad į miestą nuvežtum žinutę. Taisytojui.

— Tu vergvaldys, — subambėjo Rasas. — Štai taip tu vagi vaikus. Žmonės su…

— Užsičiaupk, Rasai.

Meras buvo išsekęs beveik iki kvapo netekimo ir išbalęs.

— Aš negaliu tavęs ištremti. Aš turiu prisiimti atsakomybę apsaugoti kitus žmones. Kitus vaikus. Tavo bėdos dabar — mano bėdos ir jas reikia išspęsti. Ar pasikalbėsi su taisytojais?

— Man jų nereikia.

— Ar eisi savo noru, ar nori būti teisiamas?

Rasas lėtai atsisėdo atgal į kėdę ir galiausiai linktelėjo.

— Savo noru, — tarė prižiūrėtojas.

Gyvatė atsistojo, ji buvo apkabinusi Melisą per pečius, o ši gydytoją per liemenį, mergaitė taip pat buvo pasukusi galvą, kad rando beveik nesimatytų. Kartu jos išėjo.