Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Dėl ko atėjai?

— Dėl atlygio.

— Žinoma — man pačiam reikėjo jį atnešti. Aš nemaniau, kad taip greitai mus paliksi, brangioji.

Gyvatė neapkentė meilumo iš žmonių, kurie jai nebuvo mieli. Gruma tikriausiai jai šiuos žodžius sakė penkiasdešimt kartų, šimtą kartų per dieną ir taip neerzino, kaip erzina mero žodžiai.

— Nežinau nė vieno miesto, kuris atsisakytų Kalnapusio valiutos, — tarė meras. — Jie žino, kad mes niekad nefalsifikuojam monetų. Tačiau mes galime tau sumokėti brangiais akmenimis, jei pageidauji.

— Man nereikia nei vieno, nei kito, — atsakė Gyvatė. — Man reikia Melisos.

— Melisos? Pilietės? Gydytoja, man prireikė dvidešimties metų, kad įveikčiau Kalnapusio, kaip vergystės vietos, reputaciją. Mes išlaisviname vergaujančius tarnus, mes jų neimam į vergiją.

— Gydytojams nereikia tarnų vergų. Man reikėjo pasakyti, kad noriu jos laisvės. Ji nori keliauti su manimi, bet jūsų arklidžių prižiūrėtojas Rasas — kaip jūs tai vadinate? — jos saugotojas.

Meras spoksojo į Gyvatę.

— Gydytoja, aš negaliu liepti žmogui išsiskirti su savo šeima.

Gyvatė prisivertė nereaguoti. Ji nenorėjo aiškinti savo pasišlykštėjimo. Kai gydytoja neatsakė, meras nesusilaikė, patrynė koją ir vėl patraukė ranką nuo tvarsčio.

— Tai labai sudėtinga. Ar tu tikrai nenori pasirinkti ko nors kito?

— Jūs nesutinkate su mano prašymu?

Meras suprato, kad Gyvatės tonas slėpė baimę; vyras palietė varpelį ir Brajanas vėl buvo čia.

— Nusiųsk Rasui žinutę. Paprašyk jo ateiti, kai tik galės. Jis turi atsivesti ir vaiką.

— Gydytoja to jau paprašė, sere.

— Supratau.

Kai Brajanas pasitraukė, meras pažiūrėjo į Gyvatę.

— O jei jis atsisakys vykdyti jūsų reikalavimus?

— Kiekvienas turi teisę atsisakyti sumokėti gydytojai, — tarė Gyvatė. — Ginklus mes nešiojamės tik gynybai ir niekad negąsdiname. Bet mes neiname ten, kur mūsų nelaukia.

— Turite galvoje, kad jūs neinate į tas vietas, kurios jūsų nepamalonina?

Gyvatė gūžtelėjo pečiais.

— Atėjo Rasas, sere, — tarpduryje tarė Brajanas.

— Pasakyk jam, jog užeitų.

Gyvatė įsitempė, bandydama užgniaužti savo nepasitenkinimą ir pasipriešinimą. Į kambarį įėjęs didelis vyras pasijuto nejaukiai. Rašo plaukai buvo drėgni ir bet kaip sukelti į viršų. Prižiūrėtojas lengvai nusilenkė merui.

Už Rašo, prie Brajano, droviai stovėjo Melisa. Senasis tarnas įvedė mergaitę į kambarį, bet ji nepakėlė akių.

— Viskas gerai, vaike, — prabilo meras. — Tu čia ne dėl bausmės.

— Kažin, ar taip ką nors padrąsinsit! — piktai pastebėjo Gyvatė.

— Gydytoja, prašom prisėsti, — maloniai tarė meras. — Rasai?..

Meras linktelėjo į dvi kėdes.

Su nepasitenkinimu žiūrėdamas į Gyvatę, Rasas atsisėdo. Brajanas tol ragino Melisą eiti į priekį, kol ji atsidūrė tarp Gyvatės ir Rašo, bet jos žvilgsnis buvo prilipęs prie grindų.

— Rasas yra tavo saugotojas, — tarė meras. — Ar teisingai pasakiau?

— Taip, — sušnabždėjo mergaitė.

Rasas ištiesė ranką ir, vienu pirštu palietęs mergaitės petį, švelniai, bet apgalvotai ją pastūmė.

— Siek tiek pagarbos, kai kalbi su meru.

— Sere.

Melisos balsas buvo švelnus ir drebėjo.

— Melisa, — tarė Gyvatė, — jis tave čia pasikvietė tam, kad paklaustų, ką tu nori daryti.

Rasas apsisuko ir tarė:

— Ką ji nori daryti? Ką tai turėtų reikšti?

— Gydytoja, — pasakė meras, šįkart labiau perspėjančiu tonu, — prašau. Rasai, yra didelė problema. Ir tik tu, mano drauge, gali man padėti.

— Aš nesuprantu.

— Zinai, gydytoja išgelbėjo mano gyvybę ir atėjo laikas jai sumokėti. Atrodo, kad ji ir tavo vaikas pamėgo viena kitą.

— Tai ką norite, jog aš padaryčiau?

— Šio pasiaukojimo aš neprašyčiau, jei tai nebūtų susiję su miesto gerove. Ir gydytoja sako, kad to nori tavo vaikas.

— Ko ji nori?

— Tavo vaiko…

— Melisos, — tarė Gyvatė.

— Jos vardas ne Melisa, — griežtai tarė Rasas. — Dabar jos vardas ne toks ir niekad toks nebuvo.

— Tuomet pats pasakyk merui, kaip ją vadini.

— Taip, kaip aš ją vadinu, jai labiausiai tinka. Ji pati tą vardą susigalvojo.

— Tuomet vardas tuo labiau jos.

— Prašau, — tarė meras. — Mes kalbame apie vaiko globą, o ne vardą.

— Jos globą? Tai viskas dėl to? Jūs norite, kad aš ją atiduočiau?

— Pasakei gan grubiai… bet teisingai.

Rasas pažvelgė į Melisą, kuri nepajudėjo, po to į Gyvatę. Gydytoja aiškiai matė, kaip prieš atsisukdamas į merą Rasas paslėpė greitą įžvalgumo ir triumfo išraišką.

— Išsiųsti ją su nepažįstamąja? Aš jos saugotojas nuo tada, kai ji čia atvyko. Jos tėvai buvo mano draugai. Kur dar ji galėtų eiti, kad būtų laiminga ir žmonės į ją nespoksotų?

— Ji čia nelaiminga, — tarė Gyvatė.

— Spoksoti į ją? Kodėl?

— Pakelk galvą, — pasakė Melisai Rasas.

Kai Melisa nepakluso, Rasas darkart liepė ir ji lėtai pakėlė akis.

Meras labiau suvaldė savo reakciją nei Gabrielius, bet vis tiek krūptelėjo. Melisa greitai nusuko akis ir vėl žiūrėjo į grindis, leisdama, kad ant veido užkristų plaukai.

— Ji nudegė per gaisrą arklidėse, sere, — pasakė Rasas. — Ji vos nemirė. Aš ja rūpinausi.

Meras pasisuko į Gyvatę ir tarė:

— Gydytoja, ar neapsigalvosi?

— Argi nesvarbu, kad ji nori keliauti su manimi? Bet kur kitur to pakaktų.

— Ar nori keliauti su ja, vaike? Rasas tau buvo geras, ar ne? Kodėl nori mus palikti?

Tvirtai suspaudusi rankas už nugaros, Melisa neatsakė. Gyvatė norėjo, kad ji kalbėtų, bet žinojo, kad taip nebus; ji buvo labai išsigandusi ir ne be reikalo.

— Ji tik vaikas, — tarė meras. — Ji negali priimti tokio sprendimo. Tai turi būti mano atsakomybė, visai kaip dvidešimties metų atsakomybė už Kalnapusio vaikų saugojimą.

— Tuomet jūs turite suprasti, kad aš dėl jos galiu padaryti daugiau nei kuris iš jūsų, — pasakė Gyvatė. — Jei ji liks čia, ji visą gyvenimą praleis besislėpdama arklidėse. Leiskite jai eiti su manimi ir jai nebereikės daugiau slėptis.

— Ji visada slėpsis, — atsakė Rasas. — Vargšė, maža randuotaveidė.

— Tu pasistengei, kad ji to nepamirštų!

— Šioje situacijoje jis nebūtinai elgėsi blogai, gydytoja, — švelniai tarė meras.

— Viskas, ką jūs, žmonės, matote — tik grožis! — sušuko Gyvatė ir žinojo, kad jie vis tiek nesupras, ką ji turėjo omenyje.

— Jai reikia manęs, — tarė Rasas. — Ar ne, mergaite? Kas daugiau tavimi pasirūpins taip, kaip aš rūpinuosi? O dabar tu nori išvykti.

Rasas papurtė galvą ir tęsė:

— Aš nesuprantu. Kodėl ji galėtų norėti išvykti? Ir kodėl jums jos reikia?

— Tai puikus klausimas, gydytoja, — pasakė meras. — Kodėl tu nori šito vaiko? Žmonės gali pradėti kalbėti, neva mums negana pardavinėti gražius vaikus, tai dar imsime dalinti luošius.

— Ji negali praleisti viso gyvenimo slapstydamasi, — atsakė Gyvatė. — Ji talentinga mergaitė, protinga ir drąsi. Aš galiu jai padėti įgyti profesiją. Galiu padėti tapti kažkuo, apie ką nespręs vien tik iš jos randų.

— Gydytoja?

— Tai įmanoma, jei ji to norės.

— Taip, žinoma. Kas dar?

Meras pasisuko į Rasą ir tarė:

— Būtų labai gerai, jei vienas iš Kalnapusio gyventojų taptų gydytoju.

— Ji nebus laiminga išvykusi iš čia, — tarė Rasas.