Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Vakar aš kelio nenikstelėjau, aš jį nusibrozdinau. Patinimas daugiausiai nuo artrito.

— Artrito! Aš maniau, kad tu niekad nesergi.

— Aš niekad nesergu užkrečiamomis ligomis. Gydytojai visada serga artritu, nebent susergame kuo nors sunkesniu.

Gyvatė gūžtelėjo pečiais.

— Tai dėl imunitetų, apie kuriuos tau sakiau. Kartais jie veikia šiek tiek negerai ir užpuola tą patį kūną, kuris juos sukūrė.

Gydytoja nematė reikalo apibūdinti rimtas ligas, kuriomis sirgti linkę gydytojai. Gabrielius pasiūlė Gyvatei atnešti pusryčius ir ji labai nustebo supratusi, kad yra alkana.

Dieną Gyvatė praleido maudydamasi karštoje vonioje ir gulėdama lovoje, ji miegojo nuo didelio aspirino kiekio. Bent jau tokį poveikį gydytojai darė aspirinas. Kas kažkiek laiko ateidavo Gabrielius ir šiek tiek su ja pasėdėdavo arba Larilė atnešdavo arbatos, arba Brajanas pasakydavo, kaip laikosi meras. Nuo tos nakties, kai Gabrieliaus tėvas bandė atsikelti, Gyvatės pagalbos jam neprireikė; Brajanas jį daug geriau slaugė nei ji.

Gydytoja nerimavo dėl išvykimo, dėl kelionės per slėnį ir kitą kalnagūbrį, nerimavo dėl kelionės į miestą pradžios. Gyvatę žavėjo miesto galimybės. Gyvatė nerimavo dėl išvykimo iš mero pilies. Ji dar niekad taip patogiai nesijautė, net namuose, gydytojų poste. Bet vis tiek rezidencija nėra maloni vieta gyventi: pilies pažinimas padėjo geriau pamatyti žmonių charakterių bruožus. Pastatas labai didelis, o šeima maža; daug galios ir jokios apsaugos nuo tos galios. Meras savo jėgas taupė, be reikalo jų neeikvodamas, o Rasas jėgą naudojo ne pagal paskirtį. Gyvatė norėjo išvykti lygiai taip pat, kaip ir nežinojo, ką galėtų padaryti dėl Melisos. Melisa…

Meras turėjo biblioteką ir Larilė Gyvatei atnešė keletą knygų iš jos. Gydytoja bandė skaityti. Paprastai per dieną ji perskaito kelias knygas ir žinojo, jog skaito per daug greitai, kad viską gerai suprastų. Bet šį kartą Gyvatė jautėsi tingi, pavargusi, išsiblaškiusi ir sutrikusi.

Popietės vidurys. Gydytoja atsikėlė ir nušlubavo į kėdę prie lango, kur ji galėjo žiūrėti į slėnį. Gyvatė negalėjo pasikalbėti su Gabrieliumi, nes jis išvyko į Kalnapusį apibūdinti keistuolio. Ji vylėsi, kad kas nors sugaus tą beprotį ir tikėjosi, jog jam galima padėti. Gydytojos laukė ilga kelionė ir jai nepatiko mintis, kad teks visą laiką jaudintis dėl savo persekiotojo. Šiuo metų laiku Gyvatė nesutiks karavanų, keliaujančių į miestą; jai teks keliauti vienai. Arba ne vienai.

Dabar Grūmos pakvietimas žiemą praleisti kaime atrodė dar patrauklesnis. Bet pusės metų buvimas nepilnavertei profesinėje srityje ir nežinojimas, ar kada išpirks savo kaltes, galėjo atrodyti kaip amžinybė. Gyvatė keliaus į miestą arba grįš į gydytojų postą ir išklausys mokytojų nuosprendį.

Gruma. Galbūt Melisa galėtų keliauti pas ją, jei tik Gyvatė galėtų išlaisvinti vaiką iš Kalnapusio. Gruma nebuvo nei graži, nei apsėsta fizinio grožio; Melisos randas jai neužkliūtų.

Bet užtruktų keletą dienų, kol žinutė nukeliautų iki Grūmos ir sulauktumėm atsakymo, nes kaimas buvo pakankamai toli šiaurinėje pusėje. Gyvatei teko ir sau pačiai pripažinti, kad ji nepažinojo Grūmos taip gerai, jog galėtų prašyti prisiimti tokią atsakomybę. Gyvatė atsiduso ir pirštais perbraukė plaukus, norėdama, kad problema nugrimztų į pasąmonę ir vėl pasirodytų jau išsisprendusi, kaip svajonė. Gydytoja dairėsi po kambarį lyg jame būtų kažkas, kas jai pasakytų, ką daryti.

Ant stalo prie lango stovėjo vaisių pintinė, sausainių lėkštė, sūrio ir padėklas su mažais mėsos gabalėliais. Mero darbuotojai per daug gerai rūpinosi neįgaliaisiais; per visą dieną Gyvatei net nekilo mintis apie maistą, nereikėjo jo laukti. Gydytoja prašė, kad Gabrielius, Larilė, Brajanas ir visi kiti tarnai, kurie atėjo pakloti lovos, nuvalyti langų, sušluoti trupinių (gydytoja vis dar negalėjo suprasti, kiek žmonių dirbo rezidencijoje ir patarnavo Gabrieliui bei jo tėvui; vos tik j i įsidėmėdavo vieną vardą, pasirodydavo naujas veidas) pasivaišintų, bet dauguma patiekalų buvo beveik nepaliesti.

Impulsyviai Gyvatė iš pintinės išėmė visus vaisius, išskyrus pačius sultingiausius, tuomet į jį sudėjo nosinaitėse suvyniotus sausainius, sūrį bei mėsos gabalėlius. Gydytoja pradėjo rašyti žinutę, apsigalvojo ir ant lapo nupiešė spirale susisukusią gyvatę. Lapelį Gyvatė sulankstė į gumulėlį ir, ant visko uždėjusi nosinaitę, paskambino varpeliu.

Atėjo berniukas — dar vienas tarnas, kurio gydytoja nebuvo mačiusi — ir Gyvatė jo paprašė, kad pintinę nuneštų į arklides ir padėtų į palėpę virš Voverio gardo. Berniukui buvo tik trylika ar keturiolika, ištįsęs, todėl gydytoja privertė j į pažadėti nieko neimti iš krepšio. Už tai Gyvatė jam pažadėjo visko, ko tik jis norės iš to, kas liko lėkštėje. Berniukas neatrodė nepavalgęs, bet ji dar nepažinojo augančio vaiko, kuris nebūtų šiek tiek alkanas.

— Ar šios derybos tau tinka? — paklausė Gyvatė.

Berniukas nušypsojo. Jo dantys buvo dideli, balti, šiek tiek kreivi; iš jo išaugs gražus vyras. Gyvatė pamąstė, kad net Kalnapusio paauglių bruožai aiškūs.

— Taip, ponia, — tarė berniukas.

— Gerai. Žiūrėk, jog prižiūrėtojas tavęs nepamatytų. Kiek aš žinau, jis pats gali pasirūpinti maistu.

— Taip, ponia!

Berniukas darkart nusišypsojo, paėmė krepšį ir išėjo iš kambario. Iš jo balso Gyvatė suprato, kad Melisa nebuvo vienintelis bejėgis vaikas, kuris kenčia nuo Rašo būdo. Bet tai Melisai negalėjo padėti. Berniukas nebuvo geresnėje padėtyje nei Melisa, jog galėtų kalbėti prieš Rasą.

Gyvatė norėjo šnektelti su mergaite, bet diena praslinko, o vaikas nepasirodė. Gydytoja bijojo siųsti daugiau tokių aiškių žinučių, kurią ji įdėjo į krepšį; ji nenorėjo, kad dėl nepažįstamosios kišimosi Melisą vėl sumuštų.

Kai Gabrielius grįžo į pilį ir atėjo pas Gyvatę, jau buvo tamsu. Jaunuolis atrodė susirūpinęs, bet jis nepamiršo savo pažado pakeisti sugadintą palaidinę.

— Nieko, — tarė Gabrielius. — Nieko dykumų chalatu. Nieko keistai besielgiančio.

Gyvatė pasimatavo marškinius, kurie jai nuostabiai gerai tiko. Tie, kuriuos ji pirko, buvo rudi, austi namie. Šitie pagaminti iš daug minkštesnės medžiagos, šilkinės, tvirtos, baltos medžiagos, išmarginti gražiais mėlynais kvadratais. Gyvatė gūžtelėjo pečiais ir ištiesusi rankas pirštais braukė per sodrią spalvą.

— Jis perka naujus drabužius — jis kitas žmogus. Kambarys užeigoje — ir niekas jo nepastebi. Jis turbūt niekuo nesiskiria nuo kito prašalaičio.

— Dauguma prašalaičių keliavo per čia prieš kelias savaites, — Gabrielius tarė ir atsiduso. — Bet tu teisi. Net ir dabar jo niekas nepastebėtų.

Gyvatė pažvelgė per langą. Ji matė keletą šviesų, tai kitų slėnio ūkių išsisklaidžiusios šviesos.

— Kaip tavo kelis?

— Dabar jau gerai.

Tinimas atslūgo, o skausmas buvo toks, kaip besikeičiant orams. Gyvatei juodoje dykumoje patiko tik vienas dalykas: nepaisant nepakeliamo karščio, oras ten buvo pastovus. Ten, pabudusi iš ryto, gydytoja niekad nesijautė kaip ligota šimtametė.

— Tai gerai, — įsitempusiu balsu, tarsi klausdamas, vylingai paklausė Gabrielius.

— Gydytojai tikrai greitai sveiksta, — atsakė Gyvatė. — Kai tam turime gerą priežastį.

Ji nustūmė visus rūpesčius į šalį, nusišypsojo ir sulaukė spinduliuojančios Gabrieliaus šypsenos.

Šįkart atidaromų durų garsas Gyvatės neišgąsdino. Gydytoja lengvai pabudo ir pasirėmė ant alkūnės.