Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Rasas taip nesako. Jis tvirtina, kad niekas Kalnapusyje nenori žiūrėti į bjaurybes.

— Na, aš manau, kad Rasas yra žmogus, kupinas neapykantos, ir jis turbūt turi savų priežasčių, dėl kurių nori, jog tu visų bijotum. Jis prisiima tavo padarytus darbus, ar ne? Jis apsimeta, kad tik jis rūpinasi žirgais ir jais jodinėja.

Nuleidusi galvą, kad randas mažiau matytųsi, Melisa gūžtelėjo pečiais.

— O gaisras, — tarė Gyvatė. — Kas iš tikrųjų nutiko? Gabrielius sakė, kad Rasas išgelbėjo žirgus, bet juk tu sužeista.

— Visi žino, jog mažas aštuonmetis vaikas negalėtų išvesti žirgų iš gaisro, — pastebėjo Melisa.

— O, Melisa…

— Man nesvarbu.

— Ar tikrai?

— Man duoda gyvenamą vietą. Duoda pavalgyti. Man leidžia būti su žirgais, jie neprieštarauja…

— Melisa, dievai! Kodėl tu ten būni? Žmonėms reikia daugiau nei vien tik pavalgyti ir vietos miegoti!

— Aš negaliu išvykti. Man nėra keturiolikos.

— Ar jis tau sakė, kad jam priklausai? Vergystė Kalnapusyje draudžiama.

— Aš nesu tarnaitė vergė, — suirzusi tarė Melisa. — Man dvylika. Kaip manėte, kiek man metų?

— Maniau, kad tau maždaug dvylika, — tarė Gyvatė, nenorėdama pripažinti, kad manė, jog Melisą palaikė jaunesne. — Koks nuo to skirtumas?

— Ar jūs galėjote keliauti, kur norite, kaip buvote dvylikos?

— Taip, žinoma, kad galėjau. Aš buvau laiminga vietoje, iš kurios nenorėjau išvykti, bet aš galėjau tai padaryti.

Melisa sumirksėjo.

— O, — tarė mergaitė. — Na… čia viskas kitaip. Jei išvyksti, tavo saugotojas atkeliauja iš paskos. Kartą aš išvykau ir štai kas atsitiko.

— Bet kodėl?

— Nes aš negaliu pasislėpti, — piktai atšovė Melisa. — Maniau, jog žmonės neprieštaraus, bet jie pasakė Rasui, kur aš esu, kad jis mane pasiimtų atgal…

Gyvatė ištiesė ranką ir palietė Melisos ranką. Mergaitė nutilo.

— Man labai gaila, — tarė Gyvatė. — Aš ne tai turėjau galvoje. Aš turėjau galvoje, kas turi teisę tave versti būti ten, kur tu nenori? Kodėl tau reikėjo slėptis? Argi negalėjai pasiimti savo algos ir eiti, kur nori?

Melisa garsiai nusijuokė.

— Mano atlyginimo! Vaikai atlyginimo negauna. Rasas yra mano saugotojas. Aš turiu daryti tai, ką jis man liepia. Turiu būti su juo. Toks įstatymas.

— Tai baisus įstatymas. Aš žinau, kad jis tave žaloja — įstatymas nevers tavęs būti su tokiu kaip jis. Leisk man pasikalbėti su meru, gal jis galės viską sutvarkyti taip, kad tu galėtum daryti tai, ko nori.

— Ponia, ne!

Mergaitė metėsi prie lovos galo, priklaupė ir rankomis glamžė paklodes.

— Kas kitas mane pasiims? Niekas! Jie paliks mane su juo, bet lieps apie jį blogai kalbėti. Ir tada jis bus dar blogesnis. Prašau, nieko nekeiskite.

Gyvatė pakėlė Melisą nuo kelių ir apkabino ją, bet mergaitė susigūžė ir stūmėsi nuo gydytojos, bet tada, kai Gyvatė paleisdama jai brūkštelėjo per mentę, mergaitė krūptelėjo ir aiktelėjo.

— Melisa, kas tau?

— Nieko!

Gyvatė atlaisvino mergaitės palaidinės galą ir pažvelgė į jos nugarą. Ją sumušė botagu arba rykšte: kažkuo, kas sukeltų skausmą, bet nebūtų kraujo, kad Melisa galėtų dirbti.

— Kaip… — Gyvatė nutilo. — Po velnių, Rasas ant manęs supyko, ar ne? Aš jam priekaištavau ir taip tau pridariau problemų, juk taip?

— Ponia Gyvate, kai jis nori trenkti, jis trenkia. Jis to neplanuoja. Jam tas pats, ar jis muša mane, ar žirgus.

Žvelgdama į duris, mergaitė žengė žingsnį atgal.

— Neišeik. Pasilik šiąnakt čia. Rytoj galėsime ką nors sugalvoti.

— Ne, prašau, ponia, viskas gerai. Nekreipkite dėmesio. Aš čia prabuvau visą savo gyvenimą. Žinau, kaip su juo sutarti. Nieko nedarykite. Prašau. Man reikia eiti.

— Palauk…

Bet Melisa dingo iš kambario. Durys užsivėrė už jos nugaros. Kol Gyvatė išlipo iš lovos ir nušlubavo paskui mergaitę, ji jau buvau pusiaukelėje į arklides. Hole gydytoja įsikibo į durų staktą.

— Mes turime apie tai pasikalbėti! — sušuko Gyvatė, bet Melisa tyliai nubėgo laiptais žemyn ir pradingo.

Gydytoja nušlubčiojo atgal į savo prabangią lovą, palingo po šiltomis antklodėmis ir, galvodama apie Melisą tamsioje, vėsioje naktyje, išjungė šviesą.

Lėtai busdama, Gyvatė gulėjo labai ramiai, norėdama miegoti visą dieną, kol ji pasibaigs. Gydytoja taip retai serga, todėl, kai serga, jai sunku su tuo susitaikyti. Prisiminusi griežtus pamokslus, sakytus Gabrieliaus tėvui, Gyvatė pakankamai apsikvailintų, jei dabar pati nesilaikytų savo patarimo. Ji atsiduso. Gydytoja galėjo visą dieną sunkiai dirbti; ji galėjo ilgai keliauti pėsčiomis arba jodama ir jai viskas būtų gerai. Bet pyktis, adrenalinas ir kautynės nualino Gyvatę.

Gyvatė lėtai judėjo. Gydytoja sulaikė kvapą ir sustingo. Jos kelį, labiausiai paveiktą artrito, nudiegė baisus skausmas. Kelis buvo sutinęs ir sustabarėjęs, be to, skaudėjo visus sąnarius. Prie skausmų Gyvatė įpratusi. Bet šiandien, pirmą kartą, aštriausi diegliai perėjo į jos dešinį petį. Gyvatė atsigulė atgal į lovą. Jei šiandien ji prisiverstų keliauti, greitai jai tektų gulėti dar ilgiau kažkur dykumoje. Gydytoja galėjo prisiversti ignoruoti skausmą, kai to reikėjo, bet tam reikėjo daug energijos, o po to vis tiek tektų už tai atkentėti. Dabar jos kūnas neturėjo energijos, kurią galėtų švaistyti.

Gyvatė vis dar negalėjo prisiminti, kur paliko savo diržą, dabar galvodama, kodėl jo ieškojo naktį — Gyvatė staiga atsisėdo ir vos nesuriko prisiminusi Melisą. Bet kaltės jausmas buvo toks pat svarbus, kaip ir kūno pasipriešinimas. Ji turėjo kažko imtis. Vis dėlto akistata su Rasų Gyvatės mažajai draugei nepadėtų. Gydytoja tai jau pastebėjo. Ji nežinojo, ką galėtų padaryti. Šią akimirką ji netgi nežinojo, ar pajėgtų nueiti į vonią.

Bent jau tiek Gyvatė sugebėjo. Ir jos diržas su maišeliais ten taip pat buvo, jis tvarkingai kabėjo ant kablio kartu su peiliu. Kiek Gyvatė sugebėjo prisiminti, visus daiktus ji paliko ten, kur jie nukrito. Gyvatė šiek tiek susigėdo, nes įprastai ji nėra tokia netvarkinga.

Gydytojai ant kaktos buvo mėlynė, o ant negilaus įkirtimo užsidėjo storas šašas: dėl šito nieko negalima padaryti. Iš diržo maišelio Gyvatė pasiėmė aspirino, išgėrė didelę dozę ir nušlubavo atgal į lovą. Prieš užmigdama ji svarstė, kaip artrito priepuoliai padažnės tada, kai pasens. Jų negalima išvengti, bet Gyvatei reikės turėti tokią patogią lovą, kurioje galės sveikti.

Kai gydytoja vėl pabudo, aukštai, iš po pilkų debesų švietė raudona saulė. Nuo aspirino Gyvatei užgulė ausis. Ji švelniai sulenkė dešinį kelį ir pajuto palengvėjimą, kai suprato, jog kelis lankstesnis ir mažiau sutinęs. Dvejojantis, toks kaip ją pažadinęs, vėl pasigirdo beldimas.

— Užeikite.

Gabrielius atvėrė duris ir įkišo galvą vidun.

— Gyvate, ar tau viskas gerai?

— Taip, užeik.

Gabrielius įėjo, kai gydytoja atsisėdo.

— Atsiprašau, jei pažadinau, bet aš porą kartų pažiūrėjau, o tu net nepajudėjai.

Gyvatė patraukė antklodę ir parodė Gabrieliui kelį. Beveik visas tinimas atslūgo, bet kelis dar tikrai nebuvo normalus, o mėlynės tapo juodos ir violetinės.

— O dievai, — tarė Gabrielius.

— Rytą man bus geriau, — atsakė Gyvatė.

Ji pasislinko, kad Gabrielius galėtų prisėsti šalia.

— Galėjo būti blogiau, aš manau.

— Kartą aš nikstelėjau kelį ir savaitę jis atrodė kaip melionas. Sakai, rytoj? Gydytojai turėtų greitai sveikti.