Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Paleisk jį! — suriko Gyvatė.

Atrodė, kad temo ir gydytoja vos begalėjo matyti. Gyvatė žinojo, kad galvos nesusitrenkė, nes nesijautė apsvaigusi. Sumirksėjusi pajuto, kaip aplink ją visas pasaulis skrieja ratu. Ji tarė:

— Jame nėra nieko tau naudingo!

Beviltiškai vaitodamas, užpuolikas patraukė lagaminą savęs link. Akimirką Gyvatė apsimetė pasiduodanti, o tada pačiupo lagaminą ir jį išplėšė. Gydytoja buvo tokia priblokšta, kai akivaizdus triukas suveikė, kad net nukrito aukštielninka ant klubo bei alkūnės ir suspiegė nusibrozdinusi alkūnkaulį. Kol Gyvatė pajėgė atsistoti, užpuolikas nubėgo gatve.

Tvirtai prispaudusi alkūnę prie šono, o kitoje rankoje spausdama lagamino rankeną, Gyvatė atsistojo. Per muštynes antroji ranka labai nenukentėjo. Mirksėdama ir atgaudama aiškų regėjimą, Gyvatė nusivalė veidą. Jos akyse buvo kraujo iš prakirstos galvos. Žengdama žingsnį, gydytoja krūptelėjo; ji nusibrozdino dešinį kelį. Gyvatė nušlubavo prie kumelės, kuri baikščiai šnopavo, bet nesibaidė. Patapšnojo kumelę. Jai šįvakar jau nesinorėjo vaikytis užpuolikų ar kažkuo panašiu užsiimti. Norėdama iš lagamino išleisti Miglą su Smėliu ir pažiūrėti, ar joms viskas gerai, bet žinodama, kad tai dar labiau išgąsdins Greituolę, Gyvatė lagaminą pririšo atgal prie balno ir nujojo.

Gyvatė pristabdė Greituolę, kai prieš akis iš tamsos staiga išniro kluonas. Gydytoja jautėsi įsiaudrinusi ir apsvaigusi. Nors ji neprarado daug kraujo, o užpuoliko smūgiai negalėjo sukelti sutrenkimo, adrenalino poveikis praėjo, ir ji jautėsi visiškai netekusi jėgų.

Gyvatė įkvėpė.

— Prižiūrėtojau!

Kurį laiką niekas neatsiliepė, tuomet, penkių metrų aukštyje virš gydytojos, pastogės durys atsivėrė.

— Jo čia nėra, ponia, — tarė Melisa. — Jis miega pilyje. Ar galiu padėti?

Gyvatė pažvelgė į viršų. Melisa liko šešėliuose, toliau nuo mėnulio šviesos.

— Maniau, kad tavęs nepažadinsiu..

— Ponia, kas atsitiko? Jūs visa kruvina.

— Ne, kraujavimas sustojo. Patekau į muštynes. Ar negalėtum su manimi pakilti į kalną? Tu galėtum sėdėti man už nugaros kol nujosim į viršų, o tada pagotum su Greituole atgal.

Melisa pačiupo kabančią virvę ir nusliuogė ant žemės.

— Padarysiu viską, ko tik manęs paprašysite, ponia, — švelniai tarė mergaitė.

Gyvatė ištiesė ranką, Melisa į ją įsikibo ir užšoko už gydytojos. Pasaulyje visi vaikai dirba, Gyvatė tai žino, bet ją sučiupusi ranka, dešimtmetės ranka, buvo tokia sukietėjusi ir šiurkšti, kaip bet kurio suaugusio, dirbančio fizinį darbą.

Gyvatė kojas prispaudė prie Greituolės šonų ir kumelė nušuoliavo taku. Melisa laikėsi už balno nuožulnios dalies — keistas ir nepatogus būdas išlaikyti pusiausvyrą. Gydytoja ištiesė ranką ir uždėjo mergaitės rankas sau ant liemens. Melisa buvo tokia pat susikausčiusi ir drovi kaip Gabrielius, o Gyvatė svarstė, ar mergaitė nelaukė dar ilgiau, kad prie jos kažkas švelniai prisiliestų.

— Kas atsitiko? — paklausė Melisa.

— Kažkas bandė mane apiplėšti.

— Ponia, tai baisu. Kalnapusyje niekas nieko neapiplėšinėja.

— Kažkas bandė mane apiplėšti. Jis bandė pavogti gyvačių lagaminą.

Nuo prisiminimo Gyvatės nugara nuėjo pagaugai. Ji tarė:

— O, dievai.

Gydytoja prisiminė dykumų chalatą, kurį vilkėjo jos užpuolikas, audinį, kuris retai sutinkamas Kalnapusyje.

— Tai buvo…

— Kas?

— Keistuolis. Ne, ne keistuolis. Keistuolis taip toli manęs nesektų. Jis kažko ieškojo, bet ko? Aš neturiu nieko, ko kažkas galėtų norėti. Niekas, išskyrus gydytojus, negali nieko daryti su gyvatėmis.

— Gal tai dėl Greituolės, ponia. Ji puiki kumelė, aš dar niekad nemačiau tokios patrauklios.

— Jis sunaikino mano stovyklavietę tada, kai neturėjau Greituolės.

— Tuomet tikras keistas keistuolis, — tarė Melisa. — Niekas neapiplėštų gydytojos.

— Norėčiau, kad žmonės man to nebesakytų, — atsidūsėjo Gyvatė. — Jei jis nenori manęs apiplėšti, tai ko jis nori?

Melisa tvirčiau įsikibo į Gyvatės liemenį, jos ranka trynėsi į gydytojos peilio rankeną.

— Kodėl jūs jo nenužudėte? — paklausė mergaitė. — Arba neįdūrėte jam gerai.

Gyvatė palietė lygią, kaulėtą rankeną ir tarė:

— Aš niekad net nepagalvojau apie tai. Niekad prieš nieką nesu panaudojusi peilio.

Gydytoja svarstė, ar iš tikrųjų galėtų tai padaryti. Melisa neatsakė.

Greituolė užkopė taku. Plokšti akmenys lakstė iš po kanopų ir dardėjo nuo pakrypusio uolos šono.

— Ar Voveris gerai elgėsi? — galiausiai paklausė Gyvatė.

— Taip, ponia. Ir dabar ponis visai nešlubuoja.

— Tai gerai.

— Linksma juo joti. Dar niekad nemačiau tokio dryžuoto žirgo.

— Man teko padaryti ką nors originalaus, kad pripažintų mane kaip gydytoją, tai aš sukūriau Voverį, — tarė Gyvatė. — Dar niekas nebuvo atskyręs to geno.

Gydytoja suprato, kad Melisa nesuvoks, apie ką ji kalbėjo; ji svarstė, ar užpuolimas ją paveikė labiau, nei ji manė.

— Jūs jį sukūrėte?

— Aš sukūriau… vaistus… kurie padarytų taip, kad jis gimtų tokios spalvos, kokios dabar yra. Man teko pakeisti gyvą padarą jo nesužeidžiant, kad įrodyčiau, jog esu pakankamai gabi dirbti su gyvatėmis.

— Norėčiau ir aš ką nors panašaus mokėti.

— Melisa, aš net negaliu prilygti tau jojime.

Melisa nieko neatsakė.

— Kas negerai?

— Aš ketinau būti žokėjė.

Mergaitė maža, liesa ir ji puikiai galėjo joti bet kuo.

— Tai kodėl…

Gyvatė nutilo, nes suprato, kodėl Kalnapusyje Melisa negalėjo būti žokėjė.

Galiausiai vaikas atsakė:

— Meras nori, kad žokėjai būtų gražūs, kaip ir jo žirgai.

Gyvatė paėmė Melisos ranką ir ją švelniai suspaudė.

— Man labai gaila.

— Viskas gerai, ponia.

Kiemo šviesos priartėjo prie jų. Greituolės kanopos caksėjo į akmenis. Melisa nusliuogė nuo kumelės nugaros.

— Melisa?

— Nesijaudinkit, ponia, aš parvesiu jūsų žirgą. Ei! — sušuko mergaitė. — Atidarykite duris!

Gyvatė lėtai nulipo ir atrišo gyvačių lagaminą. Gydytoja buvo sustabarėjusi ir jai labai skaudėjo kelį.

Rezidencijos durys atsivėrė, išlindo tarnas, vilkintis naktiniais apdarais. Jis paklausė:

— Kas ten?

— Tai Ponia Gyvatė, — iš tamsos tarė Melisa. — Ji sužeista.

— Man viskas gerai, — atsakė gydytoja, bet iš balso jautėsi, kad ji šoko būsenos, todėl tarnas nusisuko pakviesti pagalbos ir atbėgo į kiemą.

— Kodėl neįnešei jos į vidų?

Tarnas ištiesė ranką, kad Gyvatė pasiremtų. Gydytoja lengvai jį sulaikė. Kiti žmonės išbėgo į kiemą ir pradėjo maltis aplink Gyvatę.

— Ateik paimti žirgo, tu kvailas vaike!

— Palikite ją ramybėje! — griežtai riktelėjo gydytoja. — Ačiū, Melisa.

— Prašom, ponia.

Kai Gyvatė įėjo į skliautuotą holą, suktais laiptais žemyn dardėjo Gabrielius.

— Gyvate, kas negerai? Viešpatie, kas atsitiko?

— Man viskas gerai, — darkart pakartojo gydytoja. — Tiesiog pakliuvau į muštynes su nemokša vagimi.

Viskas buvo rimčiau. Gyvatė dabar tai žinojo.

Ji padėkojo tarnams ir su Gabrieliumi užlipo į pietinį bokštą. Kol Gyvatė tikrino Miglą ir Smėlį, Gabrielius neramiai stovėjo, nes norėjo, kad Gyvatė pirmiau pasirūpintų savimi. Gyvačių nesužeidė, todėl gydytoja paliko jas savo skyriuose ir nuėjo į vonią.

Ji žvilgtelėjo į save veidrodyje: veidą dengė kraujas, o plaukai prie šaknų buvo suvelti. Gydytoja spoksojo į save mėlynomis akimis.