Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Taip, — atsakė Gabrielius. — Bent jau. Labai išmintingas, senas žmogus. Jis vis dar gyvas.

— Aš tikra, kad išmintingas, bet veikiausiai atsiskyrėlis, — tarė Gyvatė. — Atsiliekantis aštuoniasdešimt metų. Kapšelio temperatūros mažinimas pavers tave nevaisingu. O temperatūros kėlimas yra kur kas veiksmingesnis. Ir manoma, kad to tikrai lengviau išmokti.

— Bet jis sakė, kad aš niekad nesugebėsiu savęs tinkamai kontroliuoti…

Gyvatė suraukė antakius, tačiau nepasakė to, ką galvojo: apie nieką joks mokytojas negali šitaip sakyti savo mokiniui.

— Na, dažnai žmogus nesutaria su kitu žmogumi ir viskas, ko reikia, tai tik kitas mokytojas.

— Ar manai, kad aš galiu išmokti?

— Taip.

Gyvatė nutylėjo dar vieną savo mintį apie Gabrieliaus mokytojo išmintį ir sugebėjimus. Bus geriau, jei jaunuolis pats supras mokytojo kaltę. Aišku, jis vis dar jautė didelį susižavėjimą ir pagarbą; Gyvatė nenorėjo jo pastūmėti ginti senolio — žmogaus, kuris tikriausiai labiausiai jį įskaudino.

Gabrielius paėmė Gyvatę už rankos.

— Ką man daryti? Kur man eiti?

Šį kartą Gabrielius kabėjo su viltimi ir užsidegimu.

— Bet kur, kur mokytojo žinios apie vyro technikas yra naujesnės nei amžiaus senumo. Kuria kryptimi eisi, kai išvyksi?

— Aš… Aš dar neapsisprendžiau.

Gabrielius nusuko žvilgsnį.

— Sunku išvykti, — tarė Gyvatė. — Žinau, kad sunku. Bet tai geriausia. Praleisk šiek tiek laiko tyrinėdamas. Nuspręsk, kas tau bus geriau.

— Susirasti naują vietą, — liūdnai tarė Gabrielius.

— Galėtum keliauti į Vidurkelį, — pasakė Gyvatė. — Girdėjau, kad ten gyvena geriausi mokytojai. Ir tuomet, kai viskas baigsis, galėsi grįžti. Nebus jokios priežasties, dėl kurios galėtum negrįžti.

— Manau, kad bus. Manau, niekad nebepasiryšiu grįžti namo, nes net jei ir išmoksiu, ko man reikia, šio krašto žmonės visada manimi abejos. Vis tiek sklis gandai.

Gabrielius gūžtelėjo pečiais.

— Tačiau turiu išvykti bet kokiu atveju. Aš pažadu, keliausiu į Vidurkelį.

— Gerai.

Gyvatė ištiesė ranką ir sumažino lempos šviesą iki mažos kibirkštėlės.

— Man sakė, kad naujos technologijos turi pranašumų.

— Ką tu turi galvoje?

Gyvatė palietė jaunuolį.

— Atliekant šią techniką, reikia paspartinti genitalijų srities kraujotaką. Tai turėtų padidinti ištvermingumą. Ir jautrumą.

— Kažin, ar dabar aš išvis turiu ištvermės?

Gyvatė pradėjo rimtai atsakinėti ir tada suprato, jog tai buvo pirmas bandymas pasakyti pokštą apie seksą.

— Pažiūrėkim, — tarė Gyvatė.

Skubus beldimas į duris pažadino Gyvatę dar gerokai prieš aušrą. Kambarys buvo pilkas ir vaiduokliškas, jį paryškino rožinės ir oranžinės lempos formos. Gabrielius kietai miegojo, šiek tiek šypsojosi, jo ilgos, šviesios blakstienos lietė skruostus. Gabrielius nusistūmė antklodę ir jo gražus, aukštas kūnas buvo atklotas iki šlaunų vidurio. Gyvatė nenoriai patraukė prie durų.

— Užeikite.

Stulbinamai miela, jauna tarnaitė dvejodama įėjo ir koridoriaus šviesa užliejo kambarį.

— Gydytoja, meras…

Tarnaitė iš nuostabos išsižiojo ir, pamiršusi apie kraują ant savo rankų, stovėjo žiūrėdama į Gabrielių. Ji tęsė:

— Meras…

— Aš tuoj ateisiu.

Gyvatė atsistojo, užsimovė naujas kelnes, užsivilko standžią, naują palaidinę ir nusekė paskui jauną moterį į mero apartamentą.

Patalynė permirko krauju iš žaizdos, bet Brajanas ėmėsi tinkamų priemonių: kraujavimas beveik sustabdytas. Meras buvo siaubingai išbalęs, jam drebėjo rankos.

— Jei neatrodytumėt toks ligotas, — tarė Gyvatė, — iš manęs sulauktumėt pylos.

Gydytoja ėmėsi bintuoti žaizdą.

— Jūs palaimintas, kad turite tokį gerą slaugą, — ištarė Gyvatė, kai Brajanas grįžo su švariomis paklodėmis ir galėjo viską girdėti. — Aš tikiuosi, kad jam mokate tiek, kiek jis yra vertas.

— Aš galvojau…

— Galvokite kiek norite, — tarė Gyvatė. — Tai pagirtinas užsiėmimas. Bet daugiau nemėginkite atsistoti.

— Gerai, — sumurmėjo meras, o gydytoja tai suprato kaip pažadą.

Gyvatė nutarė, kad jos pagalbos nereikia pakeičiant paklodes. Kai to reikėdavo arba tai tekdavo padaryti patinkantiems žmonėms, gydytoja neprieštaravo atlikti liokajaus paslaugas. Bet kartais ji galėdavo būti nepaprastai išdidi. Gydytoja žinojo, kad jos kalbos grubumas buvo neatleistinas, bet ji nieko negalėjo padaryti.

Jaunoji tarnaitė buvo aukštesnė už Gyvatę, šiek tiek stipresnė už Brajaną; gydytoja tikėjosi, kad ji padės pakelti merą, aišku, labiausiai padės Brajanas. Bet tarnaitė su nerimu veide stebėjo, kaip Gyvatė išeina miegoti, ir basomis holu nusekė paskui ją.

— Ponia…

Gydytoja atsisuko. Jaunoji tarnaitė apsidairė aplink taip, lyg bijotų, kad kas nors pamatys jas kartu.

— Koks tavo vardas?

— Larilė.

— Larile, aš vardu Gyvatė ir man nepatinka, kai į mane kreipiasi „ponia“. Gerai?

Larilė linktelėjo, bet Gyvatės vardo neištarė.

Gydytoja atsiduso ir paklausė:

— Kas negerai?

— Gydytoja… jūsų kambaryje aš mačiau… kai kurių dalykų tarnai neturėtų matyti. Nenoriu, kad kas nors iš šeimos narių gėdytųsi manęs.

Merginos balsas buvo aštrus ir įtemptas. Ji tęsė:

— Bet… bet Gabrielius — jis…

Susigėdusi ir sutrikusi tarnaitė nutilo.

— Jei aš paklausčiau Brajano, ką daryti, jis turėtų pasakyti šeimininkui. Tai būtų… nemalonu. Bet jūs negalite nukentėti. Aš niekad nemaniau, kad mero sūnus galėtų…

— Larile, — tarė Gyvatė, — viskas gerai. Jis man viską papasakojo. Tai mano atsakomybė.

— Jūs žinote tą… tą pavojų?

— Jis man viską papasakojo, — pakartojo Gyvatė. — Man jokio pavojaus nėra.

— Jūs labai gražiai pasielgėte, — staiga pasakė Larilė.

— Nesąmonė. Aš jo norėjau. Ir aš sugebu geriau kontroliuotis nei trylikametė. Šiuo atveju geriau ir nei aštuoniolikametis.

Larilė vengė Gyvatės žvilgsnio.

— Aš taip pat, — tarė Larilė. — Ir aš jo gailėjau. Bet aš… aš bijojau. Jis toks gražus, galėtum pagalvoti… galėtum pasiduoti to net nenorėdama. Negalėjau pasinaudoti galimybe. Liko dar šeši mėnesiai, kol mano gyvenimas vėl priklausys man.

— Ar tu buvai vergė?

Larilė linktelėjo.

— Gimiau Kalnapusyje. Tėvai mane pardavė. Kol nebuvo mero įstatymų, tai buvo leidžiama.

Įtampa jos balse slėpė abejingus žodžius.

— Tai įvyko daug anksčiau, nei išgirdau, kad vergystė čia uždrausta, bet kai išgirdau, aš pabėgau ir grįžau.

Tarnaitė pažvelgė beveik verkdama.

— Aš savo pažado nesulaužiau…

Larilė atsitiesė ir kalbėjo su didesniu pasitikėjimu:

— Aš buvau vaikas ir negalėjau rinktis vergystės. Bet miestas išpirko mano dokumentus. Esu skolinga savo ištikimybę merui.

Gyvatė suprato, kiek daug drąsos reikėjo Larilei, kad ji galėtų pasakyti tai, ką pasakė.

— Ačiū, — padėkojo Gyvatė. — Kad pasakei man apie Gabrielių. Viskas liks tik tarp mūsų. Aš tau skolinga.

— Oi ne, gydytoja, aš ne tai turėjau galvoje…

Larilės balse kažkas jautėsi, staiga užklupusi gėda, kuri trikdė Gyvatę. Ši svarstė, ar Larilė galvojo, kad jos kalbėjimo su gydytoja motyvai buvo įtartini.

— Aš kalbu rimtai, — darkart pakartojo Gyvatė. — Ar aš galiu kaip nors tau padėti?

Larilė greitai, vieną kartą papurtė galvą, tai neigimo gestas, kuriuo „ne“ ištarė labiau sau nei Gyvatei.