Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Jūs nesuprantate, — sutrikęs tarė jaunuolis.

Gabrielius paėmė Gyvatės rankas ir pakėlė jas prie savo veido, jos pirštų galiukus trynė į savo seniai skustą barzdą.

— Aš negaliu laikytis mylimųjų susitarimo. Nežinau kodėl. Aš turėjau gerą mokytoją. Tačiau nesugebu savęs biologiškai kontroliuoti. Aš bandžiau. Dievai, aš bandžiau.

Jaunuolio mėlynos akys buvo šviesios. Gabrielius patraukė savo rankas nuo Gyvatės rankų. Gydytoja dar kartą palietė jaunuolio skruostus ir, slėpdama savo nuostabą, apkabino jo pečius. Gyvatė galėjo suprasti impotenciją, bet ne savikontrolės trūkumą! Ji nežinojo, ką jam pasakyti, o jis norėjo jai dar pasakyti kažką, kažką, apie ką be galo troško kalbėti: Gyvatė jo norą suprato iš akivaizdžiai įsitempusio kūno. Gabrielius suspaudė kumščius. Gydytoja nenorėjo jo spausti; jis jau ir taip pakankamai įskaudintas. Gyvatė suprato, kad savyje ieško švelnių žodžių ir aplinkinių būdų, kaip pasakyti tai, ką anksčiau paprastai sakydavo tiesiai šviesiai.

— Viskas gerai, — tarė Gyvatė. — Aš suprantu, ką tu sakai. Nusiramink. Man tai nesvarbu.

Gabrielius į Gyvatę pažvelgė tokiu plačiu ir nustebusiu žvilgsniu, kaip ta mergaitė iš arklidžių, kai ji, užuot žiūrėjusi į seną, bjaurų randą, pažvelgė į šviežią mėlynę.

— Tai negali būti tiesa. Aš su niekuo negaliu pasikalbėti. Jie, kaip mano tėvas, šlykštisi. Aš jų nekaltinu.

— Su manimi gali kalbėtis. Aš tavęs neteisiu.

Akimirką Gabrielius dvejojo, o po to išsiveržė metus laikyti žodžiai:

— Aš turėjau draugę vardu Lei. Prieš trejus metus, kai buvau penkiolikos. Jai buvo dvylika. Pasimylėti pirmą kartą, ne pažaisti, žinokite, ji pasirinko mane. Ji dar nebuvo baigusi apmokymų, bet tai nesvarbu, nes aš jau buvau baigęs. Bent taip maniau.

Gabrielius lenkėsi Gyvatės link, norėdamas galvą padėti ant jos peties ir, tarsi žvelgdamas į niekur, nukreipė akis į tamsius langus.

— Gal man reikėjo imtis kitų apsaugos priemonių, — tarė jaunuolis. — Bet aš net nemaniau, kad esu vaisingas. Dar niekad nesu girdėjęs, kad kažkas nesuvaldytų savo biologijos. Na, gal ne gilią ekstazę, o vaisingumą.

Gabrielius karčiai nusijuokė. Jis tęsė:

— O ūsai tada man dar neaugo.

Kai Gabrieliaus marškinių švelni medžiaga nuslydo per Gyvatės šiurkščią palaidinę, ji suprato, kad vaikinas gūžtelėjo pečiais.

— Po kelių mėnesių mes jai surengėme vakarėlį, nes manėme, kad ji išmoko kontroliuoti savo biologiją greičiau nei įprasta. Niekas nenustebo. Lei viskas sekėsi greitai. Ji nuostabi.

Akimirką jis nutilo ir, lėtai bei giliai kvėpuodamas, tiesiog prisiglaudė prie Gyvatės.

— Bet ne dėl jos sugebėjimo kontroliuoti dingo mėnesinės, tai aš ją apvaisinau. Jai buvo dvylika ir aš buvau jos draugas, ji pasirinko mane, o aš beveik sugrioviau jos gyvenimą.

Dabar Gyvatė viską suprato: Gabrieliaus drovumą, netikrumą, gėdą, net ir tai, kodėl išėjęs jis slepia savo grožį — jis nenori, kad jį atpažintų; dar daugiau: jis nenorėjo, kad kas nors pasiūlytų kartu nueiti į lovą.

— Vargšas vaike, — tarė Gyvatė.

— Manau, kad mes visada žinojome, jog būsime partneriai. Kai mes subręsime. Bet kas norės nesikontroliuojančio partnerio? Jie visada žinotų, kad jei vieno kontrolė bent kiek sutriktų, kitas išvis nesikontroliuotų. Taip partnerystė ilgai netruktų.

Jaunuolis perkėlė savo svorį.

— Ji nenorėjo manęs žeminti. Ji niekam nesakė. Pasidarė abortą, bet ji buvo visiškai viena. Ir apmokymo jai tikrai nepakako. Ji beveik mirtinai nukraujavo.

— Tu neturėtum elgtis taip, lyg tyčia būtum ją įskaudinęs.

Šiuos žodžius Gyvatė ištarė žinodama, kad niekas geriau nepadės Gabrieliui išbristi iš depresijos ar sutaikys su tėvu. Žinoti, kad yra vaisingas, jis galėjo tik po patikrinimo ir jau po to, kai perpranta techniką, jaudintis nebereikia. Gyvatei teko girdėti apie žmones, nesugebančius kontroliuoti biologijos, bet ne dažnai. Tik niekuo kitu nesirūpinantis žmogus galėjo nereaguoti į tai, ką patyrė Gabrielius.

— Ji pasveiko, — tarė Gabrielius. — Bet malonumas, dėl mano kaltės, jai virto košmaru. Lei… Aš manau, kad ji darkart norėjo mane pamatyti, bet negalėjo prisiversti.

— Taip, — tarė Gyvatė. Dvylika metų: galbūt tai buvo pirmas kartas, kai Lei suprato, jog kiti žmonės gali daryti įtaką jos gyvenimui bejos kontrolės ir net be jos žinios; tai ne tokia pamoka, kurią vaikai lengvai ir su noru išmoksta.

— Ji nori būti stiklo formuotoja ir jau buvo nuėjusi dėl Ešlės padėjėjos darbo.

Iš susižavėjimo Gyvatė švelniai sušvilpė. Stiklo formuotojo profesija reikalinga ir garbinga. Tik geriausi šios profesijos atstovai galėjo gaminti saulės veidrodžius; ilgai užtruko, kol išmoko gaminti paprasčiausias plokštes su grioveliais ar lenktus stiklus kaip bokštuose. Ešlė — ne viena iš geriausių. Ji — geriausia.

— Ar Lei teko to atsisakyti?

— Taip. Tai galėjo trukti laikinai. Ji pabandė kitais metais. Bet tai buvo ne jos metai.

Gabrielius kalbėjo lėtai ir atsargiai, bet be emocijų, atrodė, kad mintyse jis jau tiek kartų viską išgyveno, jog sugebėjo atitolti nuo prisiminimų.

— Aš nuėjau atgal pas mokytojus, bet kai ilgesnį laiką stebėjo mano reakcijas, jie suprato, kad aš tik kartkartėmis kelias valandas galėjau palaikyti skirtingą temperatūrą. To nepakako.

— Ne, — susimąsčiusi, kokie protingi turėjo būti Gabrieliaus mokytojai, tarė Gyvatė.

Gabrielius atsitraukė, kad galėtų pažiūrėti į Gyvatės veidą.

— Taigi suprantate, jog šiąnakt negaliu su jumis pasilikti.

— Gali. Prašau, pasilik. Mes abu vieniši ir galime vienas kitam padėti.

Gabrielius sulaikė kvėpavimą ir staigiai atsistojo.

— Negi nesuprantat? — ištarė jis.

— Gabrieliau.

Jaunuolis lėtai atsisėdo, bet Gyvatės nelietė.

— Man ne dvylika metų. Tau nereikia bijoti, kad suteiksi man kūdikį, kurio aš nenoriu. Gydytojai niekad nesusilaukia vaikų. Mes esame už save atsakingi, nes atsakomybe negalime dalytis su savo partneriais.

— Jūs niekad neturėsite vaikų?

— Niekad. Moterys jų negimdo, o vyrai jų neaugina.

Gabrielius spoksojo į Gyvatę.

— Ar tiki manim?

— Net žinodama, jūs vis tiek norite, kad aš…

Atsakydama Gyvatė atsistojo ir pradėjo atsiseginėti palaidinę. Kadangi palaidinė nauja, sagos sunkiai atsisegė, tad ji apsinuogino palaidinę nusivilkusi per galvą. Gabrielius, droviai žiūrėdamas į ją, lėtai atsistojo. Gyvatė atsagstė jo marškinius, kelnes, o Gabrielius ištiesė rankas, norėdamas ją apkabinti. Kai kelnės nusmuko nuo jo siaurų klubų, jaunuolis pradėjo rausti.

— Kas negerai?

— Nuo penkiolikos metų aš nesu buvęs nuogas niekieno akivaizdoje.

— Na, — šypsodamasi tarė Gyvatė, — pats laikas.

Gabrieliaus kūnas grožiu prilygo jo veidui.

Gydytoja atlaisvino savo kelnes ir šios nusmuko ant žemės.

Nusivedusi Gabrielių į lovą, Gyvatė įslinko po antklode šalia jo. Švelni lempos šviesa paryškino jaunuolio šviesius plaukus ir odą. Jis virpėjo.

— Atsipalaiduok, — sušnabždėjo Gyvatė. — Nėra kur skubėti ir mes visa tai darome dėl malonumo.

Kai gydytoja masažavo Gabrieliaus pečius, įtampa pamažu atslūgo. Gyvatė suprato, kad ir ji įsitempusi nuo troškimo, susijaudinimo ir poreikio. Ji svarstė, ką veikė Arevinas.

Gabrielius pasisuko ant šono ir ją apkabino. Jie glamonėjo vienas kitą, o Gyvatė sau nusišypsojo, galvodama, kad nors treji metai be patirties Gabrieliui buvo kompensacija, ji pati darys viską, kad pradžia būtų gera.