Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Jau atneša, sere.

Kambaryje pasklido prieskonių kvapas. Meras, nekreipdamas dėmesio į jo koją perrišinėjančią gydytoją, vienas gėrė arbatą.

Kai Gyvatė rūsčiai išėjo į holą, paskui ją nusekė Brajanas.

— Gydytoja, atleiskite jam. Jis nepratęs sirgti. Jis tikisi, kad viskas eitų sava vaga.

— Tai aš pastebėjau.

— Aš turiu galvoje… jis galvoja apie save, kai bus randuotas… Jaučiasi, tarsi pats save išdavęs.

Nerasdamas tinkamų žodžių, Brajanas skėstelėjo rankomis.

Nebuvo labai neįprasta sutikti žmones, netikinčius, kad gali susirgti; Gyvatė įpratusi prie pacientų, kurie, nekreipdami dėmesio į tai, ko reikia sveikimui, nori grįžti į normalų gyvenimą per greitai, o kai tai neįmanoma, tampa irzlūs.

— Bet dėl to jis neturi teisės elgtis su žmonėmis nepagarbiai, — tarė Gyvatė.

Brajanas nuleido akis.

— Jis geras žmogus, gydytoja.

Apgailestaudama, kad parodė savo pyktį — ne, susierzinimą ir įžeistą savigarbą — palietė Brajaną ir darkart prabilo, tik švelniau.

— Ar jus čia kažkas laiko?

— Ne! Oi, ne, gydytoja, aš laisvas. Meras neleidžia nieko Kalnapusyje laikyti prievarta. Vairuotojai, kurie atvyksta su tarnais vergais, iš miesto išsiunčiami, o jų žmonės gali važiuoti su jais arba likti metams tarnauti mieste. Jei jie pasilieka, meras iš vairuotojų išperka jų popierius.

— Ar taip nutiko ir jums?

Brajanas dvejojo, bet galiausiai atsakė:

— Nedaug kas žino, jog buvau vergas. Mane vieną iš pirmųjų išlaisvino. Po metų meras suplėšė mano vergystės popierius. Jie dar galiojo dvidešimt metų, o aš jau atitarnavau penkerius. Iki tol nebuvau tikras, ar galiu pasitikėti juo — ar kuo nors kitu. Bet galėjau.

Brajanas gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Po to aš pasilikau.

— Suprantu, kodėl jaučiatės dėkingas merui, — atsakė Gyvatė.

— Bet tai vis tiek nesuteikia jam teisės nurodinėti jums dvidešimt keturias valandas per parą.

— Praėjusią naktį aš miegojau.

— Kėdėje?

Brajanas nusišypsojo.

— Suraskite ką nors kitą, kas galėtų jį trumpam prižiūrėti, — tarė Gyvatė. — Jūs eisite su manimi.

— Gydytoja, ar jums reikia pagalbos?

— Ne, aš einu į arklides. Bet jūs galite bent jau nusnausti, kol manęs nėra.

— Ačiū, gydytoja. Tačiau aš norėčiau likti čia.

— Kaip pasakysite.

Gyvatė išėjo iš rezidencijos ir perėjo per kiemą. Buvo malonu eiti tvyrant vėsiam rytui, net ir plaukų segtuko plonumu virtusiu uolos taku. Pirmyn ir atgal mojuodama galva, aukštai mosteldama uodega, prunkšdama, besiveržianti bėgti į priekį ir vėl besimetanti atgal — tokia žalioje pievoje buvo pilka kumelė. Jei ji būtų bėgusi į priekį, būtų beveik nepastebėdama praskyrusi tvorą sulig savo krūtine, bet ji bėgiojo norėdama tik pažaisti.

Gyvatė keliu ėjo iki daržinės. Kai priartėjo, išgirdo pliaukštelėjimą ir verksmą, tuomet garsų ir įsiutusį balsą.

— Marš dirbti!

Gydytoja bėgte nubėgo likusius žingsnius iki arklidžių ir plačiai atvėrė duris. Viduje buvo beveik tamsu. Ji sumirksėjo. Gydytoja girdėjo šieno čežėjimą ir įkvėpė maloniai sunkaus švarios žirgų daržinės kvapo. Po akimirkos Gyvatės akys prisitaikė prie prieblandos ir ji pamatė platų, šienu išklotą praėjimą, du atitvertus gardus ir į ją besisukantį arklidžių prižiūrėtoją.

— Labas rytas, gydytoja.

Arklidžių prižiūrėtojas atrodė įspūdingai: beveik dviejų metrų ūgio, stambaus sudėjimo. Jo garbanoti plaukai buvo šviesiai raudoni, o barzda šviesi.

Gyvatė pažiūrėjo į jį ir tarė:

— Koks čia triukšmas?

— Triukšmas? Aš ne… O, aš tik kovojau su tinginystės malonumais.

Jo kovos būdai turėjo būti efektyvūs, nes kad ir kas būtų tinginiavęs, jis greitai dingo.

— Tinginiavimas tokiu ryto metu skamba visai neblogai, — tarė Gyvatė.

— Na, mes pradedame anksti.

Arklidžių prižiūrėtojas palydėjo Gyvatę į vidų.

— Aš apgyvendinau jūsų žirgus čia. Kumelę išleidau pabėgioti, o ponį palikau viduje.

— Gerai, — pasakė Gyvatė. — Jį reikia kuo greičiau pakaustyti.

— Aš išsiunčiau žmogų, kad po pietų atvestų kalvį.

— Puiku.

Gyvatė nuėjo į Voverio gardą. Ponis juostinėjo Gyvatę, o ji jam davė gabalėlį atsineštos duonos. Ponio kailis blizgėjo, jam sušukavo keterą ir uodegą, net ištepė kanopas.

— Kažkas gerai juo pasirūpino.

— Mes stengiamės pamaloninti merą ir jo svečius, — atsakė stambusis vyras.

Jis rūpestingai buvo šalia tol, kol Gyvatė išėjo parvesti kumelės. Po tokio ilgo laiko dykumoje Greituolę ir Voverį reikėjo po truputį pratinti prie ganyklų, nes kitaip jie galėjo susirgti.

Kai Gyvatė grįžo jodama Greituole be balno ir keliais ją vadeliodama, prižiūrėtojas jau dirbo kitoje pastato dalyje. Gydytoja nuslydo nuo kumelės nugaros ir įleido ją į gardą.

— Tai aš, ponia, ne jis.

Krūptelėjusi Gyvatė atsisuko, bet to, kas sušnabždėjo, nebuvo nei garde, nei šienu nuklotame praėjime.

— Kas čia? — paklausė gydytoja. — Kur tu?

Grįžusi į gardą, Gyvatė pažvelgė viršun ir lubose pamatė skylę, pro kurią metamas pašaras. Ji užšoko ant ėdžių ir, paėmusi už angos krašto, prisitraukė, kad galėtų pamatyti pastogę. Iš išgąsčio maža figūra atšoko ir pasislėpė už šieno ryšulio.

— Išlįsk, — tarė Gyvatė. — Aš tavęs neskriausiu.

Gydytoja juokingai kabojo vidury gardo, o Greituolė uostinėjo jos batą, ji neturėjo kur atsispirti, kad galėtų užlipti į pastogę.

— Nusileisk žemyn, — paprašė Gyvatė ir nušoko atgal ant žemės.

Šieno pastogėje ji matė žmogaus figūrą, bet bruožų neįžvelgė.

Tai vaikas, pagalvojo gydytoja, paprasčiausiai mažas vaikas.

— Nieko, ponia, — atsiliepė vaikas. — Tik jis visada apsimeta, kad vienas padaro visus darbus, nors ir kiti dirba. Nekreipkite dėmesio.

— Prašau, nusileisk, — darkart pasakė Gyvatė. — Tu labai gerai pasirūpinai Greituole ir Voveriu, aš noriu tau padėkoti.

— Šios padėkos pakanka, ponia.

— Nevadink manęs taip. Mano vardas Gyvatė. O koks tavo?

Bet vaiko nebebuvo.

Kai gydytoja jodama Greituole pasiekė uolos viršūnę, jos jau laukė susirinkę ir miesto žmonės, ir pacientai, ir pasiuntiniai. Šiandien ji skaniai nepapusryčiaus.

Iki vakaro Gyvatė apžiūrėjo nemažai Kalnapusio gyventojų. Kelias valandas Gyvatė dirbo sunkiai, be atokvėpio, paskubomis, bet buvo patenkinta, o tada, kai apžiūrėjusi vieną pacientą ėjo prie kitoji pagalvojo, kad šioje minioje kas nors gali paprašyti pagalbos mirštančiajam, tokiam kaip Džesė, kuriai ji negalėjo padėti.

Šiandien taip neatsitiko.

Vakare Gyvatė jojo pakrante Greituole į šiaurę, o kai saulės spindesys paskendo debesyse ir palietė vakarines kalno viršūnes, miestas liko kairėje. Kai ji pasiekė mero vilą ir arklides, ilgi šešėliai slinko jos link. Kadangi aplinkui nieko nebuvo, Gyvatė pati nuvedė Greituolę į arklides, nubalnojo ir pradėjo šukuoti jos švelnų, dėmėtą kailį. Gydytojai nebuvo labai nemalonu grįžti į mero rezidenciją ir užsispyrėliškos ištikimybės bei skausmo kupiną atmosferą.

— Ponia, tai ne jūsų darbas. Leiskite man. Jūs eikite toliau kalva.

— Ne, tai tu nusileisk, — Gyvatė tarė atsiskyrusiam balsui. — Tu gali padėti. Ir nevadink manęs ponia.

— Dabar jau eikite, ponia, prašau.

Gydytoja šukavo Greituolės petį ir neatsakė. Kai nieko neįvyko, Gyvatė pamanė, kad vaikas nuėjo; tuomet ji išgirdo virš savęs čežantį šieną. Impulsyviai Gyvatė šukavo Greituolės šoną prieš plauką. Po akimirkos vaikas jau buvo šalia gydytojos ir švelniai ėmė šukas išjos rankų.