Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

Vonią švelnia šviesa apšvietė dujinės lempos. Dauguma tokių didelių pastatų turi savo metano gamintojus. Tiek privatūs, tiek bendri gamintojai bakterinio kuro produkcijai naudojo atliekas, šiukšles ir žmonių išmatas. Turint šiuos gamintojus bei saulės plokštes stoge, pilyje tikrai užteko energijos. Energijos pertekliaus turbūt užtektų ir šilumos siurbliui. Vasaros metu karštis sunkiai įveikia akmens izoliaciją, todėl patalpos gali būti vėsinamos. Gydytojų poste buvo panašūs patogumai, Gyvatė visai nesigailėjo vėl jais naudodamasi. Ji, prileidusi pilną kubilą karšto vandens, mėgavosi maudynėmis. Net ir kvepiantis muilas buvo tikra prabanga prieš juodą smėlį, bet paėmusi rankšluostį ir supratusi, kad jis kvepia pipirmėtėmis, Gyvatė nusijuokė.

Trys valandos, kol vaistai veikė Smėlį, praėjo lėtai. Kai Gabrielius pabeldė į duris, Gyvatė ant lovos gulėjo plačiai atmerktomis akimis, apsirengusi, bet basomis kojomis. Ji atsisėdo, švelniai laikydama Smėlį už galvos leido jam apsivynioti aplink riešą bei ranką, ir įleido Gabrielių.

Jaunuolis atsargiai pažiūrėjo į Smėlį, susižavėjimas užgožė akivaizdžią baimę.

— Aš jam neleisiu įgelti, — tarė Gyvatė.

— Svarsčiau, koks jausmas juos liesti.

Gyvatė ištiesė ranką jo link ir Gabrielius norėjo paglostyti raštuotus Smėlio žvynus. Jaunuolis be jokių kalbų atitraukė ranką.

Mero miegamajame vėl buvo Brajanas, kuris jau nebeatrodė toks nusiminęs ir džiaugėsi vėl galėdamas rūpintis savo valdovu. Meras buvo girtas kaip šiaučius. Dejavo beveik balsu, kai Gyvatė priartėjo prie jo, jis pravirko, skruostais tekėjo didelės ašaros. Dejonės sustiprėjo, kai meras pamatė gydytoją. Gyvatė sustojo mero kojūgalyje. Vyras su baime stebėjo gydytoją.

— Kiek jis išgėrė?

— Tiek, kiek norėjo, — atsakė Gabrielius.

— Būtų geriau, jei jis būtų be sąmonės, — apgailestaudama tarė Gyvatė.

— Aš mačiau jį geriantį iki paryčių su tarybos nariais, bet sąmonės jis niekad neprarasdavo.

Meras pažvelgė į juos rūko aptrauktomis akimis ir tarė:

— Daugiau jokio brendžio. Jokio.

Nepaisant neaiškaus tarimo, mero žodžiai buvo valingi.

— Jei aš sąmoningas, negalėsi nupjauti man kojos.

— Tai beveik tiesa, — atsakė Gyvatė. — Tuomet neužmikite.

Mero žvilgsnis užkliuvo už Smėlio, jo nemirksinčio žvilgsnio, kaišiojamo liežuvio; meras pradėjo drebėti.

— Kokiu kitu būdu, — tarė meras. — Turi būti kitas būdas.

— Jūs bandote mano kantrybę, — tarė Gyvatė.

Ji žinojo, kad bet kuriuo metu gali prarasti savitvardą, arba, dar blogiau, gali vėl pravirkti dėl Džesės mirties. Gyvatė galėjo tik prisiminti, kaip ji norėjo padėti Džesei, o dabar taip lengvai gali išgydyti šį žmogų.

Meras lovoje gulėjo ant nugaros. Gydytoja dar jautė, kaip jis dreba, bet bent jau tylėjo. Gabrielius su Brajanu stovėjo merui iš šonų. Paėmusi antklodę nuo lovos kraštų, Gyvatė padėjo ją ant mero kelių ir taip padarė nedidelę užtvarą.

— Aš noriu matyti, — tarė meras.

Mero koja buvo purpurinė ir sutinusi.

— Ne, jūs nenorite, — atsakė Gyvatė. — Brajanai, prašau atidaryti langus.

Senais tarnas, paklusdamas prašymui, nuskubėjo atitraukti užuolaidų ir atverti stiklinių langų lauke tvyrančiai tamsai. Kambaryje pasklido vėsus, gavus oras.

— Kai Smėlis jums įgels, — ištarė Gyvatė, — pajusite aštrų skausmą. Tuomet vieta aplink įkandimą patins. Įkandimas bus tiesiai virš žaizdos. Patinimas sklaidysis lėtai, nes jūsų kraujotaka beveik atkirsta. Bet kai patinimas išsiplės pakankamai toli, aš drenuosiu žaizdą ir tada antitoksinas veiks geriau.

Mero raudoni skruostai pabalo. Vyras nieko nesakė, o Brajanas prie lūpų pridėjo stiklinę ir meras sočiai atsigėrė. Raudonis vėl grįžo.

Na, galvojo Gyvatė, kai kuriems žmonėms reikia sakyti, o kai kuriems ne.

Gydytoja Brajanui pamėtėjo švaraus audinio.

— Užpilkite ant jo šiek tiek brendžio ir uždėkite ant mero nosies ir burnos. Jei norite, abu su Gabrieliumi galite pasidaryti tą patį ir sau. Tai nebus malonu. Ir abu išgerkite po gerą gurkšnį. Tuomet lengvai laikykite mero pečius. Neleiskite jam staiga atsisėsti; jis išgąsdins barškuolę.

— Taip, gydytoja, — pasakė Brajanas.

Gyvatė nuvalė odą virš gilios žaizdos ant mero blauzdos. Gerai, kad nėra stabligės, pagalvojo gydytoja, prisiminusi Ao ir kitus rinkėjus. Gydytojai retai keliauja per Kalnapusį, nors praeityje keliaudavo dažniau. Kadangi meras žinojo, jog nebūtina matyti gyvatės, jį galėjo paskiepyti.

Gyvatė nuo rankos nusivyniojo Smėlį ir, leisdama jam liežuviu liesti spalvą praradusią odą, laikė jo galvą tiesiai už žandikaulio linkimo linijos. Smėlis ant lovos susirangė spirale. Gyvatė paleido Smėlio galvą, kai tik jis užėmė tinkamą padėtį.

Barškuolė gėlė.

Meras suriko.

Smėlis įgėlė vieną kartą ir labai greitai, jis taip greitai vėl susirangė į spiralę, kad net itin akylas stebėtojas negalėtų būti tikras, ar jis pajudėjo. Bet meras buvo tuo tikras. Jis vėl pradėjo stipriai drebėti. Iš dviejų mažų įkandimo žaizdelių tekėjo tamsus kraujas bei pūliai.

Gyvatei liko dvokiantis, nešvarus, bet įprastas darbas. Ji atvėrė žaizdą ir leido jai nusausėti. Gydytoja tikėjosi Gabrielių per vakarienę per daug nevalgius, nes atrodė, kad, nepaisant brendžiu sudrėkinto audinio ant jo veido, jis tuoj išpils visą vakarienės turinį. Brajanas ramiai stovėjo prie šeimininko pečių, guodė jį ir ramino.

Kai Gyvatė baigė, patinimas ant mero kojos pastebimai sumažėjo. Po kelių savaičių vyras pasveiks.

— Brajanai, gal galite prieiti?

Brajanas pakluso Gyvatės prašymui abejodamas, bet kai pamatė, ką ji padarė, nusiramino.

— Atrodo geriau, — tarė jis. — Geriau net negu tada, kai paskutinį kartą man leido pažiūrėti.

— Gerai. Žaizda drenuosis, todėl turite pasirūpinti, kad ji būtų švari.

Gyvatė parodė, kaip perrišti ir tvarstyti žaizdą. Brajanas pakvietė jauną tarną, kad šis išneštų purviną tvarsliavą ir greitai infekcijos bei mirštančių audinių dvokas dingo. Gabrielius sėdėjo ant lovos, drėgnu rankšluosčiu valė tėvo kaktą. Brendžiu suvilgytas audinys buvo nuslydęs nuo jo veido ir jis net nepasivargino jį pakelti. Dabar meras nebeatrodė toks išbalęs.

Gyvatė paėmė Smėlį ir leido jam užšliaužti ant pečių.

— Jeigu žaizdą labai skaudės ar vėl pakils temperatūra — jei įvyks kažkoks pakitimas į blogąją pusę — ateikite manęs pakviesti. Kitu atveju aš jį apžiūrėsiu iš ryto.

— Ačiū, gydytoja, — tarė Brajanas.

Gyvatė dvejodama praėjo pro Gabrielių, bet jis nepakėlė akių. Jo tėvas gulėjo ramiai, sunkiai kvėpuodamas, užmigęs ar beveik užmigęs.

Gydytoja gūžtelėjusi pečiais išėjo iš mero bokšto, grižo į savo kambarį ir padėjo Smėlį į jo skyrių, tuomet klajojo apačioje, kol rado virtuvę. Dar vienas mero visur spėjantis ir nepagaunamas tarnas pagamino gydytojai vakarienę ir ji nuėjo miegoti.

Rytą meras jautėsi geriau. Brajanas visą naktį prie jo budėjo, bet vis tiek vykdė visus paliepimu — ne linksmai, nes tai Brajanui nebūdinga, tačiau besąlygiškai ir be pasipiktinimo.

— Ar randas liks? — paklausė meras.

— Taip, — nustebusi atsakė Gyvatė. — Žinoma. Aš pašalinau pakankamai daug mirusio raumens ir jis niekad visas neatsinaujins. Bet jūs tikriausiai nešlubuosite.

— Brajanai, kur mano arbata? — mero tonas išdavė, kad jį suerzino Gyvatės atsakymas.