Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Tėve, paklausyk jos, prašau.

— Neapsimesk, kad tau rūpiu, — atsakė Gabrieliaus tėvas. — Tu būtum visai laimingas, jei aš mirčiau.

Kelias sekundes Gabrielius stovėjo baltas kaip popierius ir nieko nesakė, tuomet lėtai apsisukęs išėjo iš kambario.

Gyvatė atsistojo.

— Jūsų žodžiai labai baisūs. Kaip jūs taip galėjote? Bet kas gali pastebėti, kad jūsų sūnus nori, jog gyventumėt. Jis jus myli.

— Man nereikia nei jo meilės, nei tavo vaistų. Tai man nepadės.

Gyvatė suspaudė kumščius ir nusekė paskui Gabrielių.

Jaunuolis sėdėjo bokšto kambaryje veidu į langą, pasilenkęs prie laiptelio, kurį formavo viršutinis ir apatinis grindų lygiai. Gyvatė prisėdo šalia.

— Jis taip negalvoja, kaip kalba.

Gabrieliaus balse skambėjo įtampa ir pažeminimas. Jis tęsė:

— Iš tikrųjų jis…

Užsidengęs veidą rankomis ir verkdamas, Gabrielius palinko į priekį. Gyvatė jį apkabino, bandė paguosti laikydama, plekšnodama per pečius, glostydama švelnius plaukus. Kad ir kokia mero priešiškumo priežastis, Gyvatė įsitikinusi, kad tai nebuvo nei neapykanta, nei pavydas Gabrieliui.

Jaunuolis nusivalė veidą į rankovę.

— Ačiū, — tarė jis. — Atsiprašau. Kai jis toks…

— Gabrieliau, ar jūsų tėvas dažnai nepastovus?

Akimirką Gabrielius atrodė suglumęs. Staiga jis nusijuokė, bet jautėsi kartėlis.

— Turite omenyje, ar jis sveiko proto? Taip, jis pakankamai protingas. Tai dėl mūsų tarpusavio santykių. Aš manau…

Gabrielius dvejojo.

— Turbūt kartais jis norėtų, kad aš būčiau miręs ir jis galėtų įsivaikinti tinkamesnį, vyresnį vaiką arba susilaukti kito. Bet jis neketina daugiau ieškoti partnerių. Galbūt jis teisus. Gal ir aš kartais noriu, kad jis būtų miręs.

— Ar jūs tuo tikite?

— Aš visai tuo netikiu.

Gabrielius pažvelgė į Gyvatę ir jau atrodė, kad jo veide nušvis šypsena, bet jis ir vėl pravirko.

— Kas bus, jei nieko nedarysim?

— Maždaug po dienos jis praras sąmonę. Tada… tada teks nupjauti koją prieš jo valią arba leisti jam mirti.

— Ar dabar negalite jo gydyti? Be jo sutikimo?

Gyvatė norėjo, kad galėtų atsakyti taip, kaip jis nori.

— Gabrieliau, man nelengva tai sakyti, bet jei jis praras sąmonę, vis dar sakydamas, kad nieko nedaryčiau, man teks leisti jam numirti. Pats sakėte, jog jis sveiko proto. Aš neturiu jokios teisės prieštarauti jo norams. Kad ir kokie kvaili ar beprasmiai jie būtų.

— Bet galėtumėt išgelbėti jo gyvybę.

— Tačiau tai jo gyvenimas.

Gabrielius pirštų galiukais pasitrynė akis, atrodė, kad jis pavargęs.

— Aš dar kartą su juo pasikalbėsiu.

Gyvatė nusekė paskui Gabrielių iki jo tėvo kambario, bet sutiko pabūti už durų, kol Gabrielius bus viduje. Jaunuolį užvaldė drąsa. Nepaisant to, kad ne kartą nuvylė tėvą — ir tikriausiai pats savimi nusivylė — drąsos jis turėjo. Bet, matyt, baimė dar neišnyko, nes kitaip Gabrielius nebūtų pasilikęs ir leidęsis koneveikiamas. Gyvatė galvojo, kad šioje situacijoje ji nesusivaldytų. Gydytoja mąstė apie savo labai stiprius santykius su kitais gydytojais, savo šeima, bet viskas tikriausiai labiau priklausė nuo kraujo ryšių.

Gyvatė visai nesijautė kalta, kad klausosi pokalbio.

— Tėve, aš noriu, jog leistum gydytojai tau padėti.

— Man niekas negali padėti. Jau nebe.

— Tau tik keturiasdešimt devyneri. Kas nors gali pagalvoti, kad tu taip jauteisi ir dėl mamos.

— Apie mamą geriau nė žodžio.

— Ne, gana jau. Aš jos niekad nepažinojau, bet pusė manęs — tai ji. Man labai gaila, kad tave nuvyliau. Aš apsisprendžiau iš čia išvykti. Po kelių mėnesių tu galėsi pasakyti „ne“, po kelių mėnesių ateis pasiuntinys ir praneš, jog aš miręs, o tu niekad nesužinosi, ar tai tiesa.

Meras nieko neatsakė.

— Ką nori iš manęs išgirsti? Kad aš gailiuosi neišvykęs anksčiau? Gerai, gailiuosi.

— Tai vienas dalykas, ko tu dėl manęs nepadarei, — tarė Gabrieliaus tėvas. — Tu užsispyręs ir įžūlus, bet anksčiau tu man nemeluodavai.

Įsivyravo tyla. Gyvatė jau rengėsi užeiti, bet Gabrielius vėl prabilo.

— Aš maniau, kad išpirksiu savo kaltę. Galvojau, jei aš tik būčiau pakankamai naudingas…

— Aš turiu galvoti apie šeimą, — tarė meras. — Ir apie miestą. Kad ir kas nutiktų, tu visada būsi mano pirmagimis, net jei ir nebūtum mano vienintelis vaikas. Aš negalėčiau tavęs išsižadėti viešai nepažeminęs.

Gyvatė nustebo, kai šiurkščiame balse išgirdo užuojautos gaidelę.

— Žinau. Dabar aš tai suprantu. Bet nebus nieko gero, jei tu mirsi.

— Ar laikysiesi savo plano?

— Prisiekiu, — atsakė Gabrielius.

— Gerai. Įleisk gydytoją.

Jei Gyvatė nebūtų prisiekusi padėti sužeistiems ir sergantiems, ji turbūt būtų iškart išėjusi iš pilies. Ji dar niekad nėra girdėjusi tokio ramaus ir paremto atsisakymo; ir dar tarp tėvo bei sūnaus…

Gabrielius priėjo prie durų ir Gyvatė tylėdama užėjo vidun.

— Aš apsigalvojau, — pasakė meras.

Bet supratęs, kaip arogantiškai nuskambėjo jo žodžiai, jis pridėjo:

— Jei vis dar sutinki mane gydyti.

— Gydysiu, — trumpai tarė Gyvatė ir išėjo iš kambario.

Susirūpinęs Gabrielius nusekė iš paskos.

— Kas nors negerai? Juk jūs neapsigalvojote?

Gabrielius atrodė ramus ir neįsižeidęs. Gyvatė sustojo.

— Aš pažadėjau jam padėti. Ir padėsiu. Man reikia kambario bei kelių valandų, kad galėčiau pradėti gydyti jo koją.

— Duosiu viską, ko tik paprašysit.

Gabrielius vedė Gyvatę viršutiniu aukštu, kol jie pasiekė pietinį bokštą. Vietoj vieno įspūdingo kambario, bokštas buvo padalytas į kelius mažesnius apartamentus, ne tokius didžiulius ir patogesnius negu mero kambarys. Gyvatei davė kambarį bokšto pakraštyje. Lenktas holas už svečių kambarių juosė centrinę bendrą vonią.

— Jau beveik laikas vakarieniauti, — rodydamas kambarį tarė Gabrielius. — Ar prisijungsite prie manęs?

— Ne, ačiū. Ne šį kartą.

— Gal ko nors atnešti į kambarį?

— Ne. Tiesiog sugrįžkite po trijų valandų.

Gyvatė beveik neskyrė dėmesio Gabrieliui, kadangi planuodama jo tėvo operaciją, negalėjo galvoti apie jaunuolio bėdas. Gydytoja davė kelis nurodymus, kas turėtų būti Gabrieliaus tėvo kambaryje. Kadangi infekcija jau progresavo, operacija bus nešvari, o darbas dvokiantis.

Kai Gyvatė baigė, Gabrielius dar neišėjo.

— Jam labai skauda, — tarė Gabrielius. — Gal turite ką nors, kas tą skausmą numalšintų?

— Ne, — atsakė Gyvatė. — Neskaudėtų, jei jį nugirdytumėt.

— Nugirdyti? Gerai, aš pabandysiu. Bet nemanau, jog tai padės. Aš dar niekad nemačiau, kad jis nuo alkoholio prarastų sąmonę.

— Nuskausminimas — papildomas alkoholio poveikis. Jis taip pat padeda kraujo apytakai.

— O.

Kai Gabrielius išėjo, Gyvatė suleido Smėlio vaistų, kad pagamintų antitoksiną gangrenai. Nuodai turėtų veikti kaip švelnūs anestetikai, bet to nepakaktų, nes gydytoja drenavo mero žaizdą, o jo kraujo apytaka dar ne visai bloga. Gyvatė apgailestavo, kad teks suteikti merui skausmo, tačiau jausmas nebuvo toks stiprus kaip gydant kitus pacientus.

Gyvatė nusivilko dulkėtus dykumų drabužius ir nusiavė batus, kuriuos verkiant reikėjo pravėdinti. Savo naujas kelnes ir palaidinę ji buvo pririšusi prie miegmaišio. Kažkas, kas viską atnešė į viršų, ištiesė kelnes. Gyvatei bus malonu vilkėti drapanas, prie kurių ji įpratus, bet užtruks nemažai laiko, kol jos bus tokios įprastos kūnui kaip ir tos, kurias sunaikino keistuolis.