Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Paula ruošia atsargas, — tarė senolė. — Niekas iš šito neatstos to, kas atsitiko, bet…

— Gruma, aš dar nesusimokėjau net už Voverio išlaikymą.

— Ir nemokėsi, — šypsodamasi tarė Gruma. — Aš jau tai paaiškinau.

— Iš šio rizikingo sumanymo, kuris man nieko nekainavo, neturėsi jokios naudos.

— Nesvarbu. Tu aplankyk mus pavasarį ir pamatysi mažus, dryžuotus kumeliukus, savo ponio palikuonis. Aš tai nujaučiu.

— Tuomet prašau leisti man susimokėti už naują įrangą.

— Ne, mes visi kalbėjomės ir norime tai tau duoti.

Gruma truktelėjo savo kairį petį, kur suleisti skiepai. Tą vietą turbūt jau skaudėjo.

— Norime tu atsidėkoti.

— Nenoriu būti nedėkinga, — atsakė Gyvatė, — bet nė vienas gydytojas už skiepus neima atlygio. Nė vienas iš čia esančių nesirgo. Aš niekam nieko nepadariau.

— Ne, niekas nesirgo, bet tai padės. Ar aš neteisi?

— Taip, žinoma, bet…

— Tu irgi duotum, jei kažkas negalėtų susimokėti. Ar turime daryti mažiau? Ar turime tau leisti eiti į dykumą be nieko?

— Bet aš galiu sumokėti.

Savo lagamine Gyvatė turėjo auksinių ir sidabrinių monetų.

— Gyvate! — greitomis pasakė Gruma ir jos balse nebebuvo švelnumo. — Dykumos žmonės nevagia ir neleidžia, kad vogtų iš jų draugų. Mes tave apvylėme. Leisk mums išsaugoti savigarbą.

Gyvatė suprato, jog Gruma nenori ir niekad nenorėjo reikalauti paimti užmokestį. Grumai labai svarbu, kad Gyvatė priimtų dovaną.

— Atsiprašau, Gruma. Ačiū.

Arkliai pabalnoti ir pasiruošę keliauti. Kad Voveriui nereikėtų daug nešti, Gyvatė beveik visą įrangą sukrovė ant Greituolės. Nors kumelės balnas dekoruotas ir sudėtingai apdirbtas, jis vis tiek buvo funkcionalus. Balnas puikiai tiko arkliui, buvo labai patogus ir puikios kokybės, todėl Gyvatė vis mažiau nerimavo dėl balno prašmatnumo.

Gruma su Paula atėjo išlydėti gydytojos. Niekam nekilo neigiamas skiepų poveikis, taigi Gyvatė galėjo saugiai iškeliauti. Gydytoja švelniai apkabino abi moteris. Gruma savo minkštomis, šiltomis ir sausomis lūpomis pabučiavo Gyvatei į skruostą.

— Viso gero, — Gruma sušnabždėjo Gyvatei, kai ši lipo ant kumelės. — Viso gero, — ištarė garsiau.

— Viso gero!

Gyvatė kiek pajojusi pasisuko balne, kad pamojuotų.

— Jei užklups audros, susirask uolą akmenyse. Nepamiršk orientyrų, taip greičiau nukeliausi į Kalnapusį.

Besišypsodama Gyvatė kumele jojo tarp vasaros medžių ir vis dar sugebėjo girdėti Grūmos patarimą bei perspėjimus apie oazes, vandenis, smėlio kopų orientyrus, būdus, kaip karavano žmonės išlieka dykumoje; ir apie takus, kelius bei smukles, kurias Gyvatė ras pasiekusi centrinius kalnus — aukštą ribą, skiriančią rytinę ir vakarinę dykumos dalis. Voveris bėgo risčia šalia Gyvatės šono, sklido jo nekaustytos kanopos garsas.

Gerai pailsėjusi ir gerai pašerta kumelė būtų šuoliavusi, bet Gyvatė prilaikė, kad ji bėgtų ristele. Jų laukė ilgas kelias.

Greituolė prunkštelėjo ir Gyvatė staiga pabudo, vos neatsitrenkdama į išsikišusį akmenį. Pats vidurdienis; miegodama Gyvatė pasitraukė į vienintelį pavėsį.

— Kas ten?

Niekas neatsiliepė. Niekam nebuvo jokio reikalo būti netoliese. Grūmos ir kitą oazę prieš kalnus skyrė dvi naktys: šiandien Gyvatė apsistojo akmenuotame tyrlaukyje. Nebuvo jokių augalų, jokio maisto ar vandens.

— Aš esu gydytoja, — kvailai besijausdama sušuko Gyvatė. — Būk atsargus, aš paleidau gyvates. Kalbėk arba pasirodyk, arba duok kokį nors signalą ir aš jas padėsiu.

Niekas neatsakė.

Nieko ten nėra, štai kodėl, galvojo Gyvatė. Dėl dievų meilės, niekas tavęs neseka. Keistuoliai žmonių neseka. Jie tiesiog… keistuoliai.

Gyvatė vėl atsigulė ir bandė užmigti, bet kiekvienas vėjo nešamo smėlio atsitrenkimas į akmenį ją pažadindavo. Gydytoja pasijautė jaukiai tik atėjus prieblandai, kai susitvarkė stovyklą ir patraukė į rytus.

Ėjimas akmenuotu taku sulėtino žirgus, o Voverio kanopa vėl tapo jautri. Gyvatė taip pat lengvai šlubavo, kadangi aukščio ir temperatūros pasikeitimas paveikė jos skaudamą kelį. Bet slėnis, juosiantis Kalnapusį, buvo pačiame priekyje, už valandos ėjimo. Slėnio pradžioje kelias buvo status, bet jie keliavo praėjimu; greitai jie bus anapus rytinės kalnų grupės centrinės viršūnės. Norėdama leisti Greituolei pailsėti, Gyvatė nulipo.

Kasydama Voverio kaktą po to, kai ponis pabaksnojo jos kišenę, Gyvatė pažvelgė atgal į dykumą. Plonas dulkių rūkas temdė horizontą, bet artimesnės juodo smėlio kopos prieš jos akis, atspindėdamos paraudonavusią saulę, tviskėjo vaivorykštės spalvomis. Karščio bangos sukūrė judesio iliuziją. Vienas iš Gyvatės mokytojų jai apibūdino vandenyną ir ši iliuzija buvo tai, ką ji įsivaizdavo.

Gyvatė džiaugėsi, kad dykuma lieka už nugaros. Jau ir oras atvėso, o žolė bei krūmai tvirtai įsitvirtinę plyšiuose, pilnuose vulkaninių pelenų. Žemiau nuo kiekvieno kalno šonų vėjas šlavė smėlį, žemes ir pelenus. Tokių aukštumų pavėsiuose augalai šiaip ne taip augo, bet jiems labai trūko vandens.

Gyvatė nusisuko nuo dykumos ir, batams slystant nuo vėjo nugludintų akmenų, paspartino kumelę bei dryžuotą kaip tigras ponį joti į priekį. Šioje vietoje gydytojos dykumų chalatas ją tik varžė, todėl ji nusivilko drapaną ir pririšo už balno. Laisvos kelnes ir palaidinė trumpomis rankovėmis, kuriuos gydytoja vilkėjo po chalatu, vėjyje plaikstėsi prie jos kojų ir kūno. Kai Gyvatė priartėjo prie praėjimo, pakilo vėjas dėl to, kad siauras plyšys akmenyse buvo tarsi piltuvėlis, sustiprinantis bet kokį lengvą vėjelį. Po kelių valandų atšals. Šaltis!.. Gyvatė beveik negalėjo įsivaizduoti tokios prabangos.

Ji pasiekė viršūnę ir įžengė į kitą pasaulį. Žvelgdama virš žalių slėnių, Gyvatė jautėsi taip, lyg visos dykumoje ištikusios nelaimės būtų likusios už nugaros. Voveris su Greituole pakėlė galvas ir uostė bei prunkštė nuo gaivaus ganyklų, tekančio vandens ir kitų gyvūnų kvapo.

Miestas driekėsi kitoje pagrindinio tako pusėje, prie kalno stūksojo akmeninių pastatų grupės, kiti, prijungti prie kalno, buvo pastatyti su juodomis terasomis. Laukai dengė smaragdinės ir auksinės spalvų slėnį, kurį potvyniais užliedavo pilkai blizganti upė. Tolimesnis slėnio kraštas, nuožulniai kylantis aukščiau, nei Gyvatė dabar stovėjo, stūksojo užžėlęs, miškingas, visai šalia vakarinių kalnų akmenuotų viršūnių.

Gyvatė giliai įkvėpė švaraus oro ir patraukė žemyn.

Gražūs Kalnapusio žmonės jau buvo sutikę gydytojų. Šių žmonių pagarboje slypėjo susižavėjimas ir šiek tiek atsargumo, bet ne baimė, su kuria Gyvatė susidūrė kitoje dykumos pusėje. Prie atsargumo Gyvatė įpratusi; tai natūralus jausmas, nes Migla ir Smėlis nepavojingi tik Gyvatei. Gyvatė priėmė pagarbius sveikinimus, išreikštus šypsena, ir toliau vedė kumelę su poniu per akmenimis grįstas gatves.

Tuo metu uždarinėjo parduotuves, o tavernos atvėrė duris. Jau rytoj žmonės ateis prašyti Gyvatės pagalbos, bet ji tikėjosi, kad šįvakar visi paliks ją vieną užeigos kambaryje, duos gerą vakarienę ir butelį vyno. Dykumoje gydytoja mirtinai pavargo. Jei kas nors ateitų taip vėlai, tai tik dėl rimtos ligos. Gyvatė tikėjosi, kad Kalnapusyje šiąnakt niekas nesiruošia mirti.

Gydytoja arklius paliko prie dar atidarytos parduotuves ir viduje, neturėdama jėgų matuotis, kelnes bei palaidinę nusipirko iš akies ir išklausiusi pardavėjo patarimo.

— Nieko tokio, — tarė pardavėjas, — vėliau galėsiu pakeisti, jei norėsi. Arba galėsi grąžinti, jei nepatiks. Gydytojai daiktus pakeisiu.