Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

Per tokį trumpą laiką įvyko tiek pasikeitimų. Anksčiau Gyvatė nebuvo susidūrusi su nelaime. Gydytojos apmokymai ir darbas nebuvo lengvi, bet su jais galima susidoroti, dar jokie įtarimai ar dvejonės, ar keistuoliai nebuvo sudrumstę dienų tėkmės. Jai viskas sekėsi. Viskas buvo aišku, gerai ir blogai, puikiai apibūdinta. Gyvatė puse lūpos šyptelėjo; jei kas nors jai arba kitiems studentams būtų pasakęs: realybė visai kitokia, fragmentiška ir prieštaringa, ir stebinanti, — ji nebūtų tuo patikėjusi. Dabar ji suprato už save vyresnių studentų pasikeitimus po praktikos metų. Ir dar suprato, kodėl keletas iš jų niekad negrįžo. Ne visi mirė, gal net ne dauguma. Nelaimingi atsitikimai ir keistuoliai neturėjo jokios įtakos gydytojams. Ne, kai kurie suprato, kad nėra sukurti gydytojo gyvenimui ir dėl kažko kito atsisakė šio gyvenimo būdo.

Gyvatė dabar suprato, kad, nepaisant nieko, kas atsitiks jos gyvatėms ar jai pačiai, ji visada gydys. Kelios blogiausios savigraužos dienos dėl Žalčio mirties buvo praeityje; praėjo ir sielvartas dėl Džesės. Gyvatė niekad nepamirš Džesės mirties, bet dėl toji savęs negrauš visą gyvenimą. Vietoj to gydytoja planavo išpildyti Džesės norus.

Gyvatė atsisėdo ir visa išsitrynė smėliu. Aplink gydytoją sklido garai ir per ištekėjimo vietą liejosi ant smėlio. Gyvatė rankas laikė ant kūno. Besimėgaudama vėsaus vandens teikiamu malonumu ir prisilietimu, atsipalaidavusi Gyvatė suprato, kad jau labai seniai jos niekas nelietė, nerodė astringų veiksmų. Gulėdama telkinyje ant nugaros, Gyvatė svajojo apie Areviną.

Nuogomis kojomis ir krūtine, užsimetusi drabužius ant pečių, išėjo iš maudymosi telkinio. Pusiaukelėje į Grūmos stovyklą, Gyvatė trumpam sustojo ir įsiklausė į tolimą garsą. Garsas pasikartojo: tolygus žvynų slydimas akmeniu, judančios gyvatės garsas. Gydytoja atsargiai atsisuko į garsą. Iš pradžių ji nieko nematė, bet tada smėlinė angis išsirangė iš plyšio akmenyje. Vis iškišdama ir įtraukdama liežuvį, smėlinė angis pakelė savo keistą galvą.

Staiga Gyvatę pribloškė mintis ir, prisiminusi kitos angies įkandimą, ji kantriai laukė, kol padaras nušliaužė toliau nuo savo slėptuvės. Angis neturėjo nė kiek nežemiško Miglos grožio, jokių sudėtingų raštų kaip Smėlis. Padaras paprasčiausiai bjaurus, jo galva gumbuota, o žvynai purvinai rudos spalvos. Bet tai rūšys, kurių gydytojai nežino, be to, jos pavojingos Arevino žmonėms. Gyvatei reikėjo pagauti vieną iš jų šalia Arevino stovyklos, bet ji nepagalvojo apie tai. Nuo tada Gyvatė nenustojo gailėtis.

Nežinodama, kokios ligos būdingos klanui, Gyvatė negalėjo jo paskiepyti, ji negalėjo paruošti tinkamo katalizatoriaus Smėliui. Kai Gyvatė sugrįš, jeigu jai išvis leis kada sugrįžti, ji būtinai tai padarys. Bet jei ji sugebėtų pagauti jos link švelniai šliaužiančią angį, ji galėtų pagaminti priešnuodį, tai taip pat būtų ir dovana.

Lengvas vėjelis padvelkė nuo angies Gyvatės link; anglis negalėjo jos pajusti. Jeigu ji turi šilumos jutiklius, įkaitę juodi akmenys ją suklaidintų. Angis Gyvatės nepastebėjo. Gydytoja nutuokė, kad angies regėjimas nebuvo geresnis nei kitų gyvačių. Ji rangėsi visai šalia Gyvatės, beveik ant jos nuogos kojos. Tiesdama vieną ranką virš angies galvos, kitą prieš ją, gydytoja lėtai pasilenkė. Kai angis išsigando judesio, ji atsitraukė ir, besiruošdama gelti, pati įpuolė Gyvatei į ranką. Neleisdama angiai įgelti, Gyvatė ją tvirtai laikė. Angis, rodydama savo įspūdingai ilgas iltis, trankėsi į Gyvatės dilbį, šnypštė ir priešinosi.

Gyvatė sudrebėjo.

— Tu norėtum manęs paragauti, ar ne, padare?

Viena ranka Gyvatė atvertė savo gobtuvą ir, kad grįžusi su angimi į stovyklą nieko neišgąsdintų, surišo padarą laikiname maiše.

Gyvatė toliau žingsniavo akmenų taku.

Gruma jau paruošė jai palapinę. Palapinė buvo nuožulni, šoniniai atvartai pakelti, kad pro juos į vidų patektų vėsus ryto vėjelis. Gruma Gyvatei paliko dubenį šviežių vaisių, pirmas prinokusias vasaros medžių uogas. Uogos buvo juodai mėlynos, apvalios, mažesnės nei vištos kiaušinis. Kadangi Gyvatė dar niekad nebuvo valgiusi tokių uogų, iš atsargumo ji lėtai suleido dantis į vieną iš jų. Aštrios, skystos sultys ištryško pro prakąstą uogos luobą. Gyvatė valgė uogą lėtai, su pasimėgavimu. Viduje buvo didelė sėkla, beveik kaip pusė uogos. Sėklos išorė tvirta, kad apsaugotų nuo žiemos audrų ir ilgų sausros mėnesių. Kai Gyvatė suvalgė uogą, sėklą ji padėjo nuošaliau, kad ją po to kažkas pasodintų netoli oazės, kur ji galėtų augti. Atsigulusi Gyvatė sau kartojo, jog nepamirštų kelias vasaros medžio sėklas pasiimti. Jei šios sėklos galėtų augti kalnuose, jos puikiai papildytų sodus. Po akimirkos gydytoja užmigo.

Gyvatė miegojo garsiai alsuodama ir nieko nesapnuodama, o kai tą vakarą pabudo, jautėsi geriau nei bet kada per pastarąsias dienas. Stovykloje tvyrojo tyla. Gruma ir anūkai planavo, kad šioje stovyklavietėje pailsės jie patys ir jų nešuliniai gyvuliai. Jie prekiautojai, grįžtantys namo po vasaros mainų, pirkimų ir pardavimų. Grūmos šeima, kaip ir kitos čia apsistojusios šeimos, turėjo paveldėtas teises į dalį vasaros medžių vaisių. Kai baigiasi vaisių nuėmimo metas ir vaisiai sudžiūna, Grūmos karavanas, palikęs dykumą, keliauja paskutines kelias dienas į žiemos vietas. Vaisių nuėmimas turėtų greitai prasidėti: ore tvyrojo aštrus vaisių kvapas.

Sukryžiavusi rankas ant savo lazdos, Gruma stovėjo prie aptvaro. Girdėdama Gyvatę, Gruma apsidairė aplink ir nusišypsojo.

— Gerai miegojai, gydytoja-vaike?

— Taip, Gruma, ačiū.

Tarp Grūmos žirgų Voveris atrodė beveik įprastai; senajai prekiautojai patiko širmiai, margiai, vienspalviai. Prekiautoja galvojo, kad nuo to jos karavanas labiau pastebimas, ir tikriausiai ji buvo teisi. Kai Gyvatė sušvilpė, Voveris atkragino galvą ir, garsiai trankydamas kanopomis žemę, pasileido risčia jos link.

— Jis tavęs ilgėjosi.

Gyvatė pakasė Voverio ausis, o ponis baksnojo ją savo minkštu snukiu.

— Taip, matau, kad jis nesulyso.

Gruma sukikeno.

— Mes tikrai gerai šeriame žirgus. Dar niekas manęs ar mano žmonių nebuvo apkaltinęs blogu elgesiu su gyvuliais.

— Man teks ponį įkalbinėti išvykti.

— Tai pasilik — eime su mumis į mūsų kaimą ir pasilik per žiemą. Mes ne ką sveikesni nei kiti žmonės.

— Ačiū, Gruma. Bet yra kai kas, ką turiu pirmiau padaryti.

Akimirką Gyvatė jau nebegalvojo apie Džesės mirtį, bet žinojo, kad vis tiek ją prisimins. Gyvatė pralindo pro virvinę tvorą. Stovėdama prie dryžuoto kaip tigras ponio, gydytoja pakėlė jo koją.

— Mes bandėme pakeisti pasagas, — pasakė Gruma. — Bet visos mūsų pasagos jam per didelės, o kalvio, kuris perkaltų jo pasagas arba padarytų naujas, neturime. Ne čia, ne taip vėlai.

Gyvatė paėmė gabalą atskilusios pasagos. Pasaga buvo beveik nauja, kadangi kiekvieną kartą prieš einant į dykumą ji pakaustydavo ponį. Netgi krašteliai prie piršto dar buvo aštrūs ir kvadratinės formos. Turbūt pats metalas brokuotas. Gyvatė metalą atidavė Grumai ir tarė:

— Gal Ao galės panaudoti metalą. Jei aš vesčiau Voverį atsargiai, ar jis nukeliautų iki Kalnapusio?

— O taip, juk tu gali joti gražia pilke.

Gyvatė gailėjosi, kad išvis jojo Voveriu. Paprastai ji to nedarydavo. Gydytoja pakankamai greitai ėjo, o Voveris nešdavo jos gyvates ir priemones. Bet išvykusi iš Arevino stovyklos, Gyvatė vėl pajuto smėlinės angies įgėlimo poveikį, nors manė, kad viskas jau praėjo. Ketindama Voveriu joti tik kol pasijus geriau, Gyvatė užlipo ant ponio ir iš tikrųjų nualpo. Ponis nešė gydytoją per dykumą kantriai, susmukęs nuo jos ir ryšulių svorio. Tik tada, kai ponis pradėjo šlubuoti ir išgirdusi duslų sulūžusio metalo žvangėjimą, Gyvatė atsipeikėjo.