Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Pusbroli, pasakyk man, ką nori pasakyti.

— Aš žinau, kad klanas dabar negali kažko gailėtis. Turiu pareigų tau, vaikui… Bet gydytoja — kaip ji gali paaiškinti, kas čia atsitiko? Kaip ji gali įtikinti savo mokytojus, kai pati to nesupranta? Aš mačiau, kaip jai įgėlė smėlinė angis. Aš mačiau, kaip jai per ranką tekėjo kraujas ir nuodai. Bet ji pati to beveik net nepastebėjo. Ji sakė, kad išvis nieko neturėjo pajusti.

Arevinas niekam nebuvo sakęs apie smėlinę angį, nes galvojo, kad juo niekas netikės, todėl dabar pažvelgė į savo draugę. Lyderė buvo apstulbusi, bet Arevino žodžiams neprieštaravo.

— Kaip ji paaiškins, kad mes bijojome to, ką ji pasiūlė? Gyvatė pasakys mokytojams, jog suklydo ir dėl to žuvo mažasis žaltys. Ji kaltina pati save. Ir jie ją kaltins, ir nubaus ją.

Klano vadė nužvelgė dykumą. Ji pakėlė ranką ir už ausies užsikišo pilkėjančią garbaną.

— Gyvatė — išdidi moteris, — tarė ji. — Tu teisus. Savęs ji neteisins.

— Jei mokytojai Gyvatę ištrems, ji negrįš, — tarė Arevinas. — Aš nežinau, kur ji keliaus, bet mes jos daugiau nepamatysim.

— Artėja audros, — netikėtai tarė vadė.

Arevinas linktelėjo.

— Jei tu keliautum paskui ją…

— Aš negaliu! Ne dabar!

— Brangusis, — tarė vadė, — mes elgiamės taip, kaip elgiamės, todėl didžiąją laiko dalį galime būti kiek įmanoma laisvi, tik kai kurie iš mūsų gali visąlaik nieko neveikti. Kai neįprastos aplinkybės reikalauja laisvės, tu pats save verti vergauti. Jei tu būtum grupės partneris ir turėtum išlaikyti šį vaiką, tada viskas būtų sudėtingiau, bet vis tiek išsprendžiama. Dabar, kai gimė vaikas, mano partneris turi daugiau laisvės nei tada, kai nusprendėme jį pradėti. Ir viskas dėl tavo noro daryti daugiau, negu tau priklauso.

— Viskas ne taip, — paskubomis atsakė Arevinas. — Aš norėjau padėti rūpintis vaiku. Man to reikėjo. Man reikėjo…

Arevinas nutilo nebežinodamas, ką pradėjo sakyti. Tada jis tęsė:

— Aš buvau jam dėkingas, kad leido man padėti.

— Žinau. Ir aš tam neprieštaravau. Bet jis tau nedarė paslaugos. Tai tu jam darai paslaugą. Galbūt jau laikas pareigas grąžinti tam, kam ir priklauso.

Ji nusišypsojo pusbroliui ir tęsė:

— Jis linkęs per daug pasinerti į savo darbą.

Jos vyras audėjas, geriausias visame klane, bet ji buvo teisi: atrodė, kad labai dažnai per gyvenimą jis keliauja savo svajonėmis.

— Man išvis nereikėjo leisti jai išeiti, — netikėtai tarė Arevinas. — Kodėl aš to nesupratau anksčiau? Turėjau apsaugoti savo seserį ir man nepavyko, o dabar man nepavyko apsaugoti ir gydytojos. Ji turėjo likti su mumis. Mes ją būtumėm apsaugoję.

— Pas mus ji būtų buvus suluošinta.

— Bet ji vis tiek galėjo gydyti…

— Mano brangus drauge, — tarė Arevino pusseserė, — neįmanoma kiekvieno visiškai apsaugoti nepaverčiant savo vergu. Man atrodo, kad tai kažkas, ko niekaip nesupratai, tu visada iš savęs reikalavai per daug. Kaltini save dėl sesers mirties…

— Aš jos tinkamai neprižiūrėjau.

— O ką tu galėjai padaryti? Prisimink jos gyvenimą, ne mirtį. Ji buvo drąsi, laiminga ir arogantiška, tokia, koks ir turi būti vaikas. Tu ją galėjai apsaugoti tik prigąsdinęs, kad ji būtų visada šalia. Taip gyventi ji negalėtų, nebebūtų ta asmenybė, kurią tu mylėjai. Aš nemanau, kad ir Gyvatė galėtų taip gyventi.

Žinodamas, jog pusseserė teisi, bet vis tiek dar negalėdamas atsikratyti sutrikimo ir kaltės, Arevinas pažvelgė žemyn į kūdikį savo rankose.

Vadė švelniai paplekšnojo Arevinui per petį.

— Tu geriausiai pažįsti gydytoją ir sakai, kad ji negali paaiškinti mūsų baimės. Aš manau, jog tu teisus. Man pačiai reikėjo tai suprasti. Aš nenoriu, kad Gyvatę nubaustų už tai, ką mes padarėme, ir nenoriu, kad nesuprastų mūsų žmonių.

Gražioji moteris pirštu parodė į geležinį apskritimą ant odinio dirželio, kabantį ant jos kaklo.

— Tu teisus. Kažkam reikia nueiti į gydytojų postą. Aš galėčiau eiti, nes klano garbė — mano atsakomybė. Mano brolio partneris galėtų eiti, juk jis užmušė mažąjį žaltį. Arba galėtum eiti tu, juk tu Gyvatę vadini drauge. Klanui teks susirinkti ir nuspręsti. Kiekvienas iš mūsų galėjome būti lyderiu ir pasidavę baimei nužudyti žaltį. Bet tik tu tapai Gyvatės draugu.

Moteris žvilgsnį nuo horizonto nukreipė į Areviną, o jis žinojo, kad pusseserė jau ilgą laiką, dėl klanui suprantamų priežasčių, vadovavo.

— Ačiū, — pasakė Arevinas.

— Tu netekai tiek daug mylimų žmonių. Aš negalėjau nieko padaryti, kai netekome tavo tėvų, kai mirė tavo sesuo. Bet šįkart aš galiu tau padėti, net jei tai pasiglemžtų tave iš mūsų.

Ranka ji glostė Arevino, kaip ir jos, pilkėjančius plaukus.

— Prašau prisiminti, mano brangusis, kad aš nenorėčiau tavęs netekti visam laikui.

Palikdama Areviną su naujuoju jos grupės šeimos nariu, moteris greitai nulipo nuo akmens. Pusseserės pasitikėjimas jį padrąsino; jam daugiau nebereikėjo klausti, ar gerai sekti paskui gydytoją, sekti paskui Gyvatę. Taip buvo, tai reikėjo padaryti. Galų gale klanas jai buvo skolingas. Arevinas išlaisvino savo ranką iš drėgno vaiko apglėbimo, patraukė paraištę su kūdikiu ant nugaros ir nušoko nuo akmens.

Horizonte plytėjo žalia ir švelni oazė, tačiau blankioje aušros šviesoje Gyvatė pamanė, kad tai tik miražas. Ji nesijautė pajėgi atskirti iliuziją nuo tikrovės. Gydytoja jojo visą naktį tam, kad dar prieš saulės patekėjimą ir karščio įsivyravimą kirstų lavos ruožą. Gyvatei degė akys, o jos lūpos buvo sausos ir sutrūkinėjusios.

Pilka kumelė vardu Greituolė, išpūstomis šnervėmis pajutusi vandens kvapą ir norėdama po tokios ilgos kelionės kuo greičiau atsigerti, pakėlusi galvą karpė ausimis. Kai kumelė pasileido risčia, Gyvatė nebandė jos sustabdyti.

Gležni vasaros medžiai pakilo virš jų, lapais jie švelniai lietė Gyvatės pečius. Po medžiais oras buvo beveik vėsus ir kupinas sirpstančių vaisių kvapo. Gyvatė nusiėmė audinio galą nuo veido ir giliai kvėpavo.

Ji nulipo nuo Geituolės ir leido šiai pulti į tamsų bei skaidrų vandens telkinį. Kumelė įkišo savo snukį į vandenį ir gėrė. Net kumelės šnervės paniro į vandenį. Gyvatė priklaupusi rankomis pasisėmė vandens. Vanduo tekėjo tarp jos pirštų, raibuliavo nuo tikštančių lašų. Kai raibuliavimas išsisklaidė, virš juodo smėlio Gyvatė pamatė savo atvaizdą. Jos veidą dengė dulkės.

Atrodau kaip bandite, pagalvojo ji. Arba kaip klounas.

Po Gyvatės juoku slėpėsi panieka, o ne džiaugsmas. Purvą ant jos veido išvagojo ašarų takeliai. Vis dar žiūrėdama į savo atspindį, gydytoja palietė ašarų paliktus takelius.

Gyvatė troško, kad pajėgtų užmiršti kelias paskutines dienas, bet žinojo, kad to niekad nebus. Ji vis dar jautė Džesės odos gležnumą, jos šviesą, klausiantį prisilietimą; ji vis dar girdėjo Džesės balsą. Jautė Džesės mirties skausmą, kurio negalėjo pašalinti ar padėti numalšinti. Gyvatė daugiau nenorėjo matyti ar jausti tokio skausmo.

Įkišusi rankas į vandenį, gydytoja juo apsitaškė veidą ir nusiplovė juodas dulkes, prakaitą, ašarų paliktus takelius.

Gyvatė tyliai vedėsi Greituolę krantu, jos praėjo palapines ir tyloje skendinčias stovyklavietes, kuriose dar miegojo karavano keliautojai. Kai pasiekė Grūmos stovyklą, ji sustojo, bet palapinių uždangos buvo nuleistos. Gydytoja nenorėjo pažadinti senosios moters ir jos anūkų. Toliau nuo kranto Gyvatė matė arklių aptvarą. Voveris, jos tigrinis ponis, stovėjo apsnūdęs šalia Grūmos žirgų. Jo juodas su auksu kailis buvo daug gražesnis po savaitės nuolatinio šukavimo, jis pastorėjo, atrodė laimingas ir jau buvo pakaustytas. Gyvatė nutarė šį rytą dar nedrumsti ramybės nei keliautojams, nei tigriniam poniui ir dar vienai dienai jį paliko su Gruma.