Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

Gydytoja pakasė poniui kaktą.

— Keliausime rytoj, o tada, kai tik atslūgs karštis. Turiu dar visą dieną žmonėms paskiepyti, jei tik jie ateis pas mane.

— Mes ateisime, brangioji, daugelis ateis. Bet kam mus palikti taip anksti? Eime namo su mumis. Kelionė truks tiek pat, kiek ir į Kalnapusį.

— Aš keliauju į miestą.

— Dabar? Šiuo metų laiku jau per vėlu. Tave užklups audros.

— Neužklups, jei ilgiau nešvaistysiu laiko.

— Gydytoja-vaike, brangioji, tu nežinai, kokios audros.

— Taip, aš žinau. Aš užaugau kalnuose. Kiekvieną žiemą aš jas iš viršaus stebėdavau.

— Stebėjimas iš kalno viršūnės tai ne tas pat, kas jas išgyventi, — atsakė Gruma.

Voveris nusisuko ir nušuoliavo per aptvarą prie pavėsyje snūduriuojančios žirgų grupelės. Gyvatė staiga nusijuokė.

— Iš ko juokiesi, mažyle?

Gyvatė pažiūrėjo į įtarią seną moterį, jos akys buvo šviesios ir protingos kaip lapės.

— Aš tik pastebėjau, su kuria kumele sukergei ponį.

Grūmos tamsų įdegį užliejo rožinė spalva.

— Gydytoja, brangi mergaite, aš planavau neleisti tau mokėti už jo išlaikymą — aš nemaniau, kad tu prieštarausi.

— Gruma, viskas gerai. Aš neprieštarauju. Aš tikra, kad ir Voveris neprieštarauja. Bet aš bijau, kad teks nusivilti, kai gims kumeliukas.

Gruma išmintingai papurtė galvą ir tarė:

— Ne, nenusivilsiu, jis elgiasi gerai, kaip mažas eržilas, jis žino, ko yra vertas. Aš mėgstu dėmėtus žirgus, ypač dėmėtus kaip leopardas.

Gruma turėjo vieną bėrį dėmėtą kaip leopardas, tai jos prizas: baltas, su monetos dydžio juodomis dėmėmis ant viso kūno.

— O dabar turėsiu dryžuotų, kurie derės prie dėmėtų.

— Džiaugiuosi, kad tau patinka ši spalva.

Įskaitant ir virusą tinkamo geno atskyrimui, Gyvatei tai kainavo nemažai darbo.

— Bet aš nemanau, kad iš ponio sulauksite daug kumeliukų.

— Kodėl ne? Kaip aš sakiau…

— Jis gali mus nustebinti — aš tikiuosi, kad nustebins, dėl tavęs. Bet galvoju, kad jis gali būti sterilus.

— O, — tarė Gruma. — O, negerai. Bet aš suprantu. Jis kilęs iš žirgo ir vieno iš tų dryžuotų asilų, apie kuriuos esu kartą girdėjusi.

Gyvatė leido Grumai kalbėti. Grūmos paaiškinimas buvo neteisingas; Voveris — toks pats hibridas, kaip ir bet kuris Grūmos žirgas, išskyrus vieną nepilną geno kompleksą. Voveris buvo atsparus Miglos ir Smėlio nuodams ponis ir, nors pagrindas buvo tas pats, rezultatas visai toks pat kaip mulo. Jo imunitetai buvo tokie veiksmingi, kad ponio organizmas pakankamai sėkmingai neatpažino haploidinių ląstelių, „pačios“ spermos ir taip jas sunaikino.

— Žinai, Gyvate-vaike, kartą turėjau mulą, kuris buvo puikus eržilas. Kartais taip nutinka. Gal ir šį kartą taip bus.

— Galbūt, — atsakė gydytoja.

Galimybė, kad imunitetai neužblokavo vaisingumo, buvo lygiai tokia pati kaip išvesti vaisingą mulą: Gyvatė nesijautė, kad savo atsargiu pritarimu apgaudinėtų Gramą.

Ji grįžo į savo palapinę, išleido Smėlį iš gyvačių lagamino ir išspaudė iš jo nuodus. Smėlis šiam procesui nesipriešino. Laikydama Smėlį už galvos, Gyvatė suspaudė jo galvą, kad šis švelniai prasižiotų, ir į nasrus įliejo katalizatoriaus. Iš Smėlio paimti nuodus daug lengviau nei iš Miglos. Migla tiesiog apsnūdusi susirangytų savo skyriuje, beveik taip pat, kaip ir visada, o nuodų liaukos gamintų sudėtingą proteinų bei antikūnų cheminį skystį prieš keletą vietinių ligų, žmonių imuninės sistemos stimuliatorius. Gydytojai barškuoles naudoja daug seniau nei kobras; palyginti su Migla, deimantingasis dešimtimis kartų ir šimtais eksperimentų labiau prisitaikęs prie katalizatorinių nuodų ir jų pasikeitimų.

Rytą Gyvatė suleido Smėlio nuodus į serumo buteliuką. Ji negalėjo leisti pačiam Smėliui vakcinuoti, nes kiekvienam žmogui reikėjo tik mažo nuodų kiekio. Smėlis suleistų per daug nuodų ir per giliai. Skiepijimui Gyvatė naudojo skiepintuvą, instrumentą su ratu išdėstytais trumpais, adatos aštrumo galiukais, kurie suleisdavo vakciną po oda. Gydytoja grąžino Smėlį į jo skyrių ir išėjo į lauką.

Žmonės iš stovyklų jau buvo pradėję rinktis, suaugę ir vaikai, trys ar keturios kartos kiekvienoje šeimoje. Pirmoji eilėje stovėjo vaikaičių apsupta Gruma. Iš viso jų buvo septyni, pradedant Paula, vyriausia, ir baigiant vaiku maždaug šešerių, tai ta pati mergaitė, kuri blizgino Greituolės nugarą. Kadangi klano organizacija priklausė nuo labiau išplėstos šeimos, ne visi vaikaičiai buvo tiesioginiai Grūmos palikuonys. Grūmos seniai mirusio partnerio brolių, jos sesers ir jos sesers partnerio brolių vaikai — visi laikomi vienodais jos vaikaičiais. Nė vienas iš šių žmonių neatėjo su senole, atėjo tik tie, kuriuos ji mokė būti karavano keliautojais.

— Kas pirmas? — atsargiai paklausė Gyvatė.

— Aš, — atsakė Gruma. — Sakiau, kad būsiu pirma, tai ir esu.

Gruma pažiūrėjo į rinkėjus, kurie spalvingoje minioje stovėjo atokiau, viename krašte.

— Ao! — Gruma šūktelėjo rinkėjui, kuris prašė Gyvatės atiduoti jam sulūžusius reikmenis. — Pamatysi, tai manęs nenužudys.

— Tavęs niekas negalėtų nužudyti, sena žaliamine oda. Aš palauksiu ir pažiūrėsiu, kas bus kitiems.

— „Sena žaliaminė oda“? Ao, tu senas apsileidėli.

— Nesvarbu, — pasakė Gyvatė.

Gydytoja šiek tiek pakėlė balsą:

— Aš noriu jums visiems pasakyti du dalykus. Pirma, kai kurie žmonės yra jautrūs serumui. Jei žymė paraudonuos, jei perštės, jei odą degins, sugrįžkite atgal. Aš čia būsiu iki vakaro. Jei kas nors įvyks, tai įvyks pieš man išvykstant, gerai? Jeigu kas nors jautrus, aš galiu apsaugoti nuo susirgimo. Labai svarbu, kad jūs sugrįžtumėt, jei jausite ką daugiau nei lengvą maudimą. Nesistenkite dėl to rodyti savo drąsos.

Linksėjimų ir sutikimų minioje Ao vėl prabilo:

— Tie tavo skiepai gali nužudyti?

— Ar tu pakankamai kvailas, kad susilaužęs koją apsimestum, jog viskas gerai?

Ao su pajuoka prunkštelėjo.

— Tuomet tu esi pakankamai kvailas, kad apsimestum, jog viskas gerai, kai tavo organizmas per jautriai sureaguos, ir leistum sau numirti.

Gyvatė nusivilko chalatą ir kiek gali atsiraitojo palaidinės rankovę. Ji tarė:

— O dabar antra. Skiepai palieka mažą randą, tokį kaip šis.

Gyvatė ėjo nuo grupės prie grupės ir rodė savo pirmo imunizavimo prieš nuodus žymę. Ji tęsė:

— Todėl, jei kas nors norite, kad randas būtų mažiau matomoje vietoje, prašau pasakyti tai dabar.

Pamatęs nekenksmingą randą, nusiramino net ir Ao, jis be jokio įsitikinimo murmėjo, kad gydytojai atsparūs bet kokiems nuodams, o dabar užsičiaupė.

Gruma stovėjo pirma eilėje, o Gyvatė nustebo pamačiusi, kad ji išbalusi.

— Gruma, ar viskas gerai?

— Tai kraujas, — atsakė Gruma. — Turi būti kraujas, Gyvate-vaike. Aš negaliu matyti kraujo.

— Vargu ar pamatysi kažkiek. Tiesiog atsipalaiduok.

Kalbindama Grumą raminančiu balsu, Gyvatė spirituotu jodu vilgė senolės ranką. Gyvačių lagamino vaistų skyriuje buvo likęs tik vienas buteliukas dezinfekavimo priemonės, bet to turėjo šiandienai pakakti, o daugiau Gyvatė galės nusipirkti Kalnapusio vaistinėje. Ant viršutinės Grūmos rankos dalies Gyvatė užlašino serumo ir per šį lašą į odą įspaudė skiepintuvą.

Kai nuodai pateko po oda, Gruma krūptelėjo, bet jos veido išraiška nepasikeitė. Gyvatė padėjo skiepintuvą į spirituotą jodą ir darkart suvilgė Grūmos ranką.