Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

Gabrielius viltingai pažvelgė į Gyvatę, o ši suprato, kad jis galvojo, jog ji paliks ir savo odinį lagaminą. Atrodo, kad Gabrielius nepastebėjo, kokį įspūdį jis padarė gydytojai.

— Jame mano gyvatės, — tarė gydytoja.

— Oi… aš atsiprašau.

Jaunasis vyras pradėjo rausti. Raudonis kilojo kaklu iki skruostų.

— Turėjau suprasti.

— Nieko tokio, tai nesvarbu. Manau, kad man reikia kuo greičiau pamatyti jūsų tėvą.

— Žinoma.

Jie abu užlipo plačiais, besisukančiais laiptais iš akmenų, kurių kraštus suapvalino laikas ir žingsniai.

Gyvatė dar niekad nėra sutikusi tokio gražaus žmogaus, kuris būtų toks jautrus kritikai, ypač nenumatytai. Tikrai patrauklūs žmonės spinduliuodavo pasitikėjimo ir užtikrintumo aura, kartais tai virsdavo arogancija. O Gabrielius atrodė be galo pažeidžiamas. Gyvatė svarstė, kas galėjo jį tokį padaryti.

Kalnų miestų namų sienos labai storos, todėl temperatūra juose beveik nekišdavo. Po tokio ilgo laiko, praleisto dykumoje, Gyvatė džiaugėsi vėsa. Gydytoja žinojo, kad nuo jojimo per visą dieną, jos kūną dengė prakaitas ir dulkės, bet dabar ji nesijautė pavargusi. Odinis lagaminas jos rankose svėrė tikrai nemažai. Ji apsidžiaugs, jei infekcija nebus rimta. Jei viskas bus labai blogai, neliks nieko kito kaip amputuoti koją, taip išvengiant galimų komplikacijų ir mirties. Gyvatė džiaugėsi, kad jai tikriausiai neteks ir vėl taip greitai regėti paciento mirtį.

Ji sekė paskui Gabrielių spiraliniais laiptais. Užlipęs Gabrielius net nestabtelėjo, bet Gyvatė sustojo ir apžiūrėjo didžiulę bei nepaprastą patalpą. Patalpos aukšti, dūmų nudažyti langai, lenkta siena bokšto viršuje suteikė nepaprastą reginį visam sutemų gaubiamam slėniui. Šis reginys suteikė žavesio kambariui, o kažkas, kas tai suprato, kambaryje nepaliko jokių baldų, išskyrus neutralių spalvų pagalves, kad neatitrauktų dėmesio. Grindis sudarė du lygiai: aukštesnis pusapskritimio formos, įrengtas prie juodos sienos, į jį vedė laiptai, o žemesnis plačiu žiedu susiliejo su langu.

Gyvatė išgirdo piktą rėkimą ir po akimirkos iš gretimo kambario išbėgęs senas vyriškis atsitrenkė į Gabrielių, taip išmušdamas jį iš pusiausvyros. Abu vyrai sugriebė vienas kitą už alkūnių, kad nepargriūtų. Dėl juokingos situacijos jie vos galėjo vienas į kitą pažiūrėti.

— Kaip jis? — paklausė Gabrielius.

— Blogiau, — atsakė senasis vyriškis.

Pažvelgęs į Gyvatę, senolis ištarė:

— Artai?..

— Taip. Aš atsivedžiau gydytoją.

Norėdamas pristatyti gydytoją senoliui, Gabrielius pasisuko į ją ir tarė:

— Brajanas — mano tėvo padėjėjas. Daugiau niekas negali priėjo prisiartinti.

— Dabar jau ir aš negaliu, — atsakė Brajanas.

Nusibraukęs nuo kaktos vešlius baltus plaukus, senolis tarė:

— Jis man neleidžia apžiūrėti kojos. Jam labai skauda, po antklode jis pasikišo pagalvę, kad galėtų nuvyti visus. Sere, jūsų tėvas — užsispyręs vyras.

— Niekas geriau už mane to nežino.

— Užtilkite jūs ten! — suriko Gabrieliaus tėvas. — Negi neturit pagarbos? Nešdinkitės iš mano kambarių.

Gabrielius atlošė pečius ir pažiūrėjęs į Brajaną tarė:

— Reikia kuo greičiau užeiti.

— Tik ne aš, sere, — atsiliepė Brajanas. — Jis man įsakė išeiti. Liepė negrįžti, kol nepašauks, jei išvis pašauks.

Senolis atrodė prislėgtas.

— Nekreipk dėmesio. Jis nenorėjo. Tėvas niekada tavęs neįskaudintų.

— Ar jūs tuo tikite, sere, ar tikite? Kad jis nenori įskaudinti?

— Jis neįskaudintų tavęs. Tu nepakeičiamas. O aš ne.

— Gabrieliau… — atsiduso senolis.

— Nenueik toli, — nerūpestingai tarė Gabrielius. — Manau, jam tavęs greitai reikės.

Gabrielius įėjo į tėvo kambarį.

Gyvatė nusekė į vidų paskui Gabrielių, jos akys bandė prisitaikyti prie tamsos, nes langus dengė užuolaidos ir nedegė lempos.

— Labas, tėve, — ištarė Gabrielius.

— Eik lauk. Liepiau tau manęs netrukdyti.

— Aš atvedžiau gydytoją.

Kaip ir visi Kalnapusio žmonės, Gabrieliaus tėvas buvo gražus. Tai Gyvatė matė net per rūpesčio raukšles stipriame veide. Vyras buvo šviesaus gymio, tamsių akių ir tamsiais, nuo gulėjimo išsitaršiusiais plaukais. Būdamas sveikas, šis žmogus labai imponuotų, tai žmogus, iš kurio tikimasi, kad suvaldys bet kokį kolektyvą. Vyro grožis visiškai skyrėsi nuo Gabrieliaus grožio, šį grožį Gyvatė suprato, bet nejautė traukos.

— Man gydytojo nereikia, — atsakė Gabrieliaus tėvas. — Išeikite. Man reikia Brajano.

— Tėve, tu jį išgąsdinai ir užgavai.

— Pakviesk j į.

— Jis ateitų, jei aš pakviesčiau. Bet jis negali padėti. O gydytoja gali. Prašau… — Gabrieliaus balse nuskambėjo beveik neviltis.

— Gabrieliau, prašau uždegti lempas, — pasakė Gyvatė.

Gydytoja žengė į priekį ir sustojo šalia mero lovos.

Kadangi Gabrielius pakluso, jo tėvas nusisuko nuo šviesos. Jo akių lėliukės buvo išsiplėtusios, o akys pasruvusios krauju. Vyras pajudino tik galvą.

— Bus dar blogiau, — švelniai tarė Gyvatė. — Kol neišdrįsite pajudėti. Galiausiai išvis nepajudėsite, nes nuodai iš jūsų kojos jus per daug nualins. Tuomet mirsite.

— O tu gerai kalbi apie nuodus!

— Mano vardas Gyvatė. Aš gydytoja. Aš nuodais neprekiauju.

Vyras nesureagavo į gydytojos vardo svarbą, bet Gabrielius atkreipė dėmesį ir atsisuko į Gyvatę su dar didesne pagarba ir netgi pagarbia baime.

— Gyvatės!

Gyvatė nebuvo linkusi švaistyti laiko ginčams ar įtikinėjimams. Gydytoja nuėjo į lovos kojūgalį ir pakėlė antklodę, kad galėtų apžiūrėti mero sužeistą koją. Norėdamas pasipriešinti, vyras bandė sėstis, bet netikėtai vėl atsigulė sunkiai kvėpuodamas, jo veidas išbalo ir apsipylė prakaitu.

Gabrielius priėjo prie Gyvatės.

— Jūs geriau pasilikite šalia tėvo, — tarė gydytoja.

Gyvatė jautė šleikštulį keliantį infekcijos dvoką.

Koja atrodė labai blogai. Prasidėjo gangrena. Audiniai labai patinę, o raudoni dryžiai siekė mero šlaunį. Po kelių dienų audiniai mirtų ir pajuostų, tada neliktų nieko kito kaip tik amputuoti koją.

Dvokas sustiprėjo ir dar labiau pykino. Gabrielius išbalo smarkiau nei jo tėvas.

— Tau nebūtina pasilikti, — tarė Gyvatė.

— Man… — jis nurijo seiles ir tęsė toliau. — Man viskas gerai.

Gyvatė rūpestingai, nespausdama patinusios kojos, pakeitė antklodes. Mero žaizdos gydymas neturėtų kelti problemų. Gyvatei teks kovoti su mero agresija, kuria jis stengiasi apsiginti.

— Ar galite jam padėti? — paklausė Gabrielius.

— Aš pats galiu kalbėti! — tarė meras.

Gabrielius su nesuprantama išraiška veide pažvelgė žemyn, tėvas tai ignoravo, bet Gyvatei atrodė, kad Gabrielius buvo nuolankus, sielvartaujantis ir visai nepyko. Sūnus nusisuko ir užsiėmė dujinėmis lempomis.

Gyvatė atsisėdo ant lovos krašto ir palietė mero kaktą. Kaip gydytoja ir tikėjosi, vyras labai karščiavo.

Meras nusisuko.

— Nežiūrėk į mane.

— Galite į mane nekreipti dėmesio, — atsakė Gyvatė. — Jūs netgi galite man įsakyti išeiti. Bet negalite nekreipti dėmesio į infekciją ir ji neatsitrauks, nors jūs jai ir liepsite.

— Tu man kojos nenupjausi, — pasakė meras, kiekvieną žodį ištardamas atskirai, be jokios išraiškos.

— Aš ir neketinu. To visai nereikia.

— Man tik reikia, kad Brajanas nuplautų žaizdą.

— Jis gangrenos nenuplaus!

Dėl mero vaikiškumo Gyvatė ėmė vis labiau pykti. Jeigu mero protas būtų aptemęs nuo karščio, Gyvatė jam rodytų begalinį kantrumą; jei jis būtų prie mirties, ji suprastų jo nenorą pripažinti, kad kažkas negerai. Bet nebuvo nei vieno, nei kito. Atrodė, kad jis įpratęs, jog viskas vyktų taip, kaip jis nori, todėl niekaip negali susitaikyti su nelaime.