Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Matote, ponia…

— Gyvate.

— … šis darbas ne jums. Jūs išmanote gydymą, o aš žirgų šukavimą.

Gyvatė nusišypsojo.

Mažoji mergaitė buvo maždaug tik devynerių ar dešimties, maža ir liesa. Ji nepažiūrėjo į gydytoją; dabar ji, nusukusi veidą prie pat kumelės šono, vėl tiesiai šukavo susiraičiusius Greituolės karčius. Jos plaukai buvo šviesiai raudoni ir purvini, o nagai nukramtyti.

— Tu teisi, — tarė Gyvatė. — Tu šukuoji geriau už mane.

Akimirką vaikas tylėjo. Bet staiga, net neatsisukusi, tarė:

— Jūs mane apkvailinote.

— Šiek tiek, — atsakė Gyvatė. Bet aš turėjau, nes nenorėjai leisti tau akis į akį padėkoti.

Mergaitė, žvelgdama aukštyn, apsisuko.

— Tuomet dėkokit man! — suriko ji.

Mergaitės kairėje veido pusėje matėsi randas.

Trečio laipsnio nudegimas, pamanė Gyvatė. Vargšas vaikas!.. O tuomet Gyvatė pagalvojo: jei netoliese būtų buvęs gydytojas, randas nebūtų toks žymus.

Bet gydytoja pastebėjo dar ir mėlynę dešinėje mergaitės veido pusėje. Gyvatė priklaupė, o mergaitė, vengdama bet kokio kontakto, nusisuko, kad randas mažiau matytųsi. Gydytoja švelniai palietė mėlynę.

— Šįryt girdėjau, kaip arklidžių prižiūrėtojas ant kažko rėkė, — tarė Gyvatė. — Ant tavęs, ar ne? Jis tau trenkė.

Mergaitė vėl atsisuko ir plačiai atmerkta dešine akimi bei dėl rando primerkta kairiąja spoksojo į Gyvatę.

— Man viskas gerai, — tarė mergaitė.

Tuomet ji išslydo iš gydytojos rankų ir kopėčiomis nubėgo į tamsą.

— Prašau, sugrįžk, — pašaukė Gyvatė.

Bet vaiko jau nebuvo, net ir nusekusi iš paskos į palėpę, gydytoja jos ten nerado.

Gyvatė patraukė taku į rezidenciją, o nuo jos nešamos lempos šešėlis bėgiojo tai į priekį, tai atgal. Mėlynė tikrai nekokioje vietoje, visai prie smilkinio. Bet, Gyvatei prisilietus, mergaitė nekrūptelėjo — bent jau ne nuo prisilietimo prie mėlynės — ir jai nepasireiškė jokie smegenų sukrėtimo simptomai. Gydytojai nereikėjo rūpintis dėl skubios pagalbos mergaitei. Bet kaip bus ateityje?

Gyvatė kaip nors norėjo padėti, bet žinojo, kad jeigu išpeiks prižiūrėtoją, mergaitei teks iškęsti visas pasekmes, vos tik ji išvyks.

Gyvatė laiptais užlipo pas merą.

Brajanas atrodė išsekęs, bet meras — atsigavęs. Beveik visas patinimas atslūgo. Įkandimo žymes beveik aptraukė šašas, tačiau Brajanas puikiai atliko savo darbą palaikydamas atvirą ir švarią žaizdą.

— Kada galėsiu atsikelti? — paklausė meras. — Aš turiu darbo. Reikia susitikti su žmonėmis. Išspręsti ginčus.

— Galite bet kada atsikelti, — atsakė Gyvatė. — Tačiau po to lovoje teks gulėti triskart ilgiau, nei reikėtų.

— Aš reikalauju…

— Tiesiog likite lovoje, — pavargusi tarė gydytoja.

Gyvatė žinojo, kad meras nepaklus. Brajanas kaip visada nusekė paskui Gyvatę į holą.

— Jei naktį žaizda kraujuos, pakvieskite mane, — pasakė ji.

Gyvatė žinojo, kad žaizda kraujuos, jei meras atsikels ir ji nenorėjo, kad senam tarnui reikėtų vienam tvarkytis su žaizda.

— Jam viskas gerai? Jam viskas bus gerai?

— Taip, jei jis nepersistengs. Žaizda gan gerai gyja.

— Ačiū, gydytoja.

— Kur Gabrielius?

— Jis daugiau čia neateina.

— Brajanai, kas vyksta tarp Gabrieliaus ir jo tėvo?

— Apgailestauju, gydytoja, aš negaliu pasakyti.

Turite galvoje, kad pats nenorite pasakyti, pagalvojo ji.

Gyvatė stovėjo žiūrėdama į tamsų slėnį. Gydytoja dar visai nenorėjo miego. Tai buvo vienas iš dalykų, ko ji nemėgo praktikos metuose: miegoti dažniausiai ji eina viena. Daug žmonių, pas kuriuos Gyvatė buvo, žinojo apie gydytojus tik iš jų reputacijos ir jos bijojo. Pradžioje net ir Arevinas jos baiminosi, o tada, kai jau nebebijojo ir jų tyla virto potraukiu, Gyvatei teko išvykti.

Gydytoja kaktą priglaudė prie vėsaus stiklo.

Kai Gyvatė pirmą kartą ėjo per dykumą, ji norėjo ją ištyrinėti, pamatyti vietas, kuriose gydytojai jau dešimtmečius nesilankė arba kuriose jie dar išvis nėra buvę. Gal ji buvo per daug įžūli, o gal kvaila, kai ėmėsi to, ko jos mokytojai jau seniai nedaro arba mano, kad to daryti nereikėtų. Net šioje dykumos pusėje žmonėms trūksta gydytojų. Jei Gyvatės vizitas į miestą bus sėkmingas, viskas gali pasikeisti. Bet Džesės vardas buvo vienintelis skirtumas tarp jos ir kitų gydytojų, prašančių Centro žinių. Jeigu jai nepasiseks… Gyvatės mokytojai geri žmonės, tolerantiški skirtumams ir keistumams, bet gydytoja nežinojo, kaip jie reaguos į jos klaidas.

Beldimas į duris, pertraukęs Gyvatės mintis, buvo tarsi palengvėjimas.

— Įeikite.

Gabrielius įėjo ir dar kartą pribloškė ją savo grožiu.

— Brajanas sako, kad tėvas laikosi gerai.

— Pakankamai gerai.

— Ačiū, kad jam padedate. Žinau, jog su juo gali būti sunku.

Gabrielius dvejojo, apsidairė, gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Na… Aš užėjau pažiūrėti, ar galiu jums kuo nors padėti.

Nepaisant rūpesčio, Gabrielius atrodė švelnus ir malonus, šios savybės Gyvatę traukė taip pat, kaip ir jo grožis. O ji buvo vieniša. Gyvatė nutarė priimti jo kultūringą pasiūlymą.

— Taip, — tarė gydytoja. — Ačiū.

Gyvatė sustojo prieš Gabrielių, palietė jo skruostą, paėmė už rankos ir nuvedė prie sofos. Ant žemo stalo prie lango stovėjo butelis vyno ir kelios taurės.

Gyvatė pamatė, kad Gabrielius rausta.

Jei gydytoja nežinojo dykumos papročių, tai kalnų papročius ji puikiai išmanė: ji neperžengė savo, kaip svečio, privilegijų, o jis pateikė pasiūlymą. Gyvatė veidu atsisuko į Gabrielių ir paėmė jį už rankų, šiek tiek aukščiau alkūnių. Dabar jaunuolis išbalo.

— Gabrieliau, kas negerai?

— Aš… Aš per daug sau leidau. Aš nenorėjau… Jei norite, atsiųsiu ką nors kitą…

Gyvatė suraukė antakius.

— Jei man reikėtų „ko nors kito“, galėjau pasisamdyti mieste. Norėjau to, kas man patinka.

Gabrielius pažvelgė į Gyvatę ir nežymiai, pagarbiai nusišypsojo. Ant jo skruostų matėsi rausvai auksinai plaukai, galbūt Gabrielius nutarė užsiauginęs barzdą išvykti iš tėvo namų.

— Ačiū už tai, — tarė jaunuolis.

Gyvatė pasodino Gabrielių ant sofos ir prisėdo šalia.

— Kas negerai?

Gabrielius papurtė galvą. Plaukai užkrito ant jo kaktos, pusiau uždengdami akis.

— Gabrieliau, negi tu pats nepastebėjai, kad esi gražus?

Gabrielius vos išspaudė gailią šypseną.

— Aš tai žinau.

— Negi aš turiu tave spausti? Ar aš tai turiu daryti? Dievai mato, neprilygstu grožiu Kalnapusio žmonėms. O gal tave domina tik vyrai? Pasakyk, aš suprasiu.

Gyvatė neišgavo, kas privertė jaunuolį nuo jos atitolti; jis nereagavo nė į vieną jos pasiūlymą.

— Ar sergi? Man pirmai turėtum tai pasakyti!

— Aš nesergu, — švelniai, nežiūrėdamas į akis, atsakė Gabrielius. — Ir tai ne dėl jūsų. Turiu galvoje, jei turėčiau teisę ką nors rinktis… Man garbė, kad taip gerai apie mane manote.

Gyvatė laukė, kol jaunuolis tęs.

— Būtų nesąžininga jūsų atžvilgiu, jei pasilikčiau. Aš galėčiau…

Kai jaunuolis vėl sustojo, Gyvatė tarė:

— Ši problema tarp tavęs ir tavo tėvo. Dėl to tu iškeliauji.

Gabrielius linktelėjo.

— Ir jis visiškai teisus, jog nori, kad aš išvykčiau.

— Nes tu negyveni pagal jo principus?

Gyvatė papurtė galvą ir tarė:

— Bausmė čia nepadės. Tai kvaila ir savimeiliška. Gabrieliau, eime kartu miegoti. Aš nieko iš tavęs nereikalausiu.