Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

Tačiau greitai Gyvatė suprato, kad Gabrielius nebetęsia glamonių. Jis stengėsi pamaloninti gydytoją, tikrai per daug galvodamas ir jaudindamasis taip, lyg ji būtų Lei, dvylikos metų mergaitė, kurios pirmas seksualinis malonumas yra jo atsakomybė. Gyvatei tokia situacija malonumo neteikė. Gabrielius bandė atsakyti jai, bet jam nepavyko ir nuo to jis dar labiau susigėdo. Gyvatė palietė jį švelniai lūpomis braukdama per veidą.

Gabrielius keikdamasis atsitraukė nuo gydytojos ir, pasisukęs ant šono, atsuko jai nugarą.

— Man labai gaila, — tarė jis.

Iš jaunuolio balso Gyvatė suprato, kad jis verkia. Gydytoja atsisėdo šalia jo ir paglostė pečius.

— Aš tau sakiau, kad nieko nereikalausiu.

— Aš vis galvoju…

Gyvatė, leisdama jos iškvėptam orui kutenti, pabučiavo Gabrieliaus peties viršų.

— Galvojimas — tai dar ne mintis.

— Aš negaliu nieko padaryti. Žmonėms suteikiu tik nelaimes ir skausmą. O dabar dar ir malonumo iš pradžių negaliu suteikti. Gal taip ir geriau.

— Gabrieliau, vyras impotentas gali patenkinti kitą asmenį. Turėtum tai žinoti. Tai, apie ką mes dabar kalbame, yra tavo malonumas.

Gabrielius neatsakė, jis nepažiūrėjo į Gyvatę: krūptelėjo, kai Gyvatė pasakė „impotentas“, kadangi pats dar su tuo nebuvo susitaikęs.

— Tu juk netiki, kad su manimi gali būti saugus, ar ne?

Gabrielius apsivertė ir pažvelgė į Gyvatę.

— Lei su manimi nebuvo saugi.

Gyvatė prie krūtinės prisitraukė kelius ir padėjo ant jų smakrą. Ilgą laiką gydytoja žiūrėjo į Gabrielių atsiduso ir ištiesė ranką taip, kad Gabrielius matytų visus randus ir gyvačių įkandimų žymes.

— Kiekvienas iš šių įkandimų galėjo bet ką nužudyti, tik ne gydytoją. Greitai ir nemaloniai arba lėtai ir nemaloniai.

Gyvatė nutilo, kad Gabrielius suprastų, ką ji pasakė.

— Aš praleidau labai daug laiko, ieškodama imuniteto šiems nuodams, — tarė Gyvatė. — Ir tai tikrai nemalonu. Aš niekada nesergu. Man nebūna infekcijų. Aš negaliu susirgti vėžiu. Mano dantys negenda. Gydytojų imunitetas toks stiprus, kad nugali viską, kas neįprasta. Dauguma mūsų nevaisingi, nes organizmai gamina antikūnus ir lytinėms ląstelėms. Kitų ląstelių neliečia.

Gabrielius pasirėmė ant vienos alkūnės.

— Tuomet… jei jūs negalite turėti vaikų, kodėl sakėte, kad gydytojai neišgali turėti vaikų? Aš maniau, turite galvoje, jog tam neužtenka laiko. Tai jei aš…

— Mes auginame vaikus! — tarė Gyvatė. — Mes juos įsivaikiname. Bet pirmieji gydytojai bandė patys susilaukti vaikų, tačiau daugumai nepavyko. Kai kurie susilaukdavo, bet atžalos gimdavo deformuoti ir išprotėję.

Gabrielius atsigulė ant nugaros ir pažvelgė į lubas. Jis giliai atsiduso.

— Dievai.

— Mes puikiai išmokome kontroliuoti vaisingumą, — tarė Gyvatė.

Gabrielius neatsakė.

— Tu vis dar susirūpinęs.

Gyvatė pasirėmė alkūne šalia jaunuolio, bet jo dar nelietė.

Gabrielius pažvelgė į ją su ironiška ir rimta šypsena, jo veide matėsi abejonės savimi.

— Aš bijau.

— Žinau.

— Ar jūs kada nors bijojote? Buvote tikrai išsigandusi?

— O taip, — atsakė Gyvatė.

Gydytoja padėjo ranką jam ant pilvo ir pirštais lietė jo švelnią odą bei gležnus tamsiai auksinės spalvos plaukus. Iš išorės nesimatė, kad Gabrielius drebėtų, bet Gyvatė žinojo, jog viduje jis jautė gilų išgąsčio virpulį.

— Gulėk ramiai, — tarė Gyvatė. — Nejudėk, kol aš tau nepasakysiu.

Ji pradėjo glostyti jo pilvą, šlaunis, klubus, sėdmenis ir kiekvienu prisilietimu ji vis artėjo prie genitalijų, bet jų nelietė.

— Ką jūs darote?

— Ša. Gulėk ramiai.

Gyvatė toliau glostė Gabrielių; ir kalbėjo su juo, leisdama, kad jos balsas taptų hipnotizuojantis, guodžiamai monotoniškas. Gydytoja jautė, kaip jaunuolis kovoja su savimi, kad nepajudėtų: jis kovojo su savimi ir virpulys praėjo jam net nepastebėjus.

— Gyvate!

— Ką? — naiviai paklausė Gyvatė. — Ar kas nors negerai?

— Aš negaliu…

— Ša.

Gabrielius sudejavo. Šį kartą jis virpėjo ne iš baimės. Gyvatė nusišypsojo, atsigulė šalia jo ir atsuko jo veidą į savąjį.

— Dabar gali pajudėti, — pasakė Gyvatė.

Kad ir dėl kokios priežasties — dėl Gyvatės erzinimo, ar todėl, kad ji pasirodė jam tokia pat pažeidžiama kaip ir jis jai, o gal paprasčiausiai dėl to, jog buvo jaunas, sveikas aštuoniolikmetis, praleidęs trejus metus save niekindamas, dabar jis jautėsi gerai.

Gyvatė jautėsi kaip stebėtoja, ne gašli pasalūnė, bet šaltakraujiška stebėtoja, beveik nesuinteresuota. Gabrielius buvo iš prigimties švelnus, o gydytoja jį pastūmėjo nesivaržyti. Nors Gyvatė ir patyrė malonumo viršūnę ir taip atsikratė vienatvės metų emocinės įtampos, ja labiausiai rūpinosi Gabrielius. Nors gydytoja ir noriai atsakė į Gabrieliaus aistrą, ji niekaip negalėjo nustoti galvoti apie tai, koks būtų seksas su Arevinu.

Gyvatė ir Gabrielius gulėjo šalia, abu prakaituoti ir sunkiai kvėpuodami, vienas kitą apsikabinę. Gyvatei buvimas kartu toks pat svarbus kaip ir pats seksas. Dar svarbesnis, nes su seksualinėmis įtampomis susidorojama gan lengvai. Apskritai vienišumas ir vienatvė yra skirtingi dalykai. Gyvatė pasilenkė virš Gabrieliaus ir pabučiavo jį į kaklą ir į žandą.

— Ačiū, — sušnabždėjo jaunuolis.

Gyvatė jautė, kaip prie jos lūpų virpėjo Gabrieliaus žodžiai.

— Prašom, — atsakė Gyvatė. — Bet juk stengėmės abu.

Akimirką jis gulėjo nieko nekalbėdamas, pirštus ištiesęs ant Gyvatės liemens išlinkimo. Ji paplekšnojo per jo ranką. Gabrielius — mielas vaikinas. Gyvatės mintis buvo globėjiška ir ji nieko negalėjo sau padaryti, kaip ir negalėjo nustoti svajoti, jog dabar Arevinas būtų šalia jos. Gydytoja norėjo ko nors, su kuo galėtų dalintis, o ne kažko, kas būtų jai dėkingas.

Staiga Gabrielius tvirtai prispaudė Gyvatę ir jos pečiuose paslėpė savo veidą. Gyvatė glostė Gabrieliaus garbanas prie jo sprando.

— Ką reikės man daryti?

Gabrieliaus balsas buvo užslopintas, o šiltas iškvėptas oras lietė jos odą.

— Kur aš eisiu?

Gyvatė laikė ir siūbavo Gabrielių. Staiga gydytoja pagalvojo, ar būtų buvę geriau priimti jo pasiūlymą atsiųsti kitą žmogų ir taip leisti jam toliau gyventi nenutraukiant susilaikymo. Vis tiek Gyvatė negalėjo patikėti, kad jis buvo vienas iš tų nesusikaupusių, savęs gailinčių žmonių, kurie niekad negalės išmokti valdyti savo biologijos.

— Gabrieliau, kokie buvo tavo apmokymai? Kai tave tikrino, kiek laiko galėjai išlaikyti kitokią temperatūrą? Ar jie tau nedavė žetono?

— Kokio žetono?

— Mažo disko su viduje esančiais chemikalais, kuris keičia spalvą pagal temperatūrą. Dauguma iš mano matytų diskų paraudonuoja, vos tik vyras pakankamai aukštai pakelia savo genitalijų temperatūrą.

Gyvatė nusišypsojo prisiminusi, kaip ji sugebėjo nukreipti Gabrieliaus kalbą apie jo disko spalvos intensyvumą tada, kai jie ėjo į lovą.

Bet Gabrielius suraukė antakius ir paklausė;

— Pakankamai aukštai?

— Taip, žinoma, pakankamai aukštai. Argi tu ne taip tai darai?

Gabrieliaus antakiai susiliejo, o veide susimaišė nerimo ir nuostabos išraiškos.

— Mūsų mokytojai moko mus palaikyti žemą temperatūrą.

Gyvatė prisiminė nevykusį draugą ir nešvankius juokelius.

Jai norėjosi garsiai nusijuokti. Bet kažkaip sugebėjo atsakyti Gabrieliui rimtu veidu:

— Gabrieliau, brangus drauge, kiek metų buvo tavo mokytojui? Šimtas?