Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Matote jį štai ten?

Skersai kelio stovinėjo milžiniškas keršas žirgas, daugiau nei septyniolikos plaštakų aukščio. Gyvatė jau anksčiau buvo jį pastebėjusi; kai tik kas praeidavo pro šalį, žirgas karpė ausimis ir šiepė dantis.

— Aš juo joju, — tarė Melisa.

— Viešpatie aukščiausias, — su nuoširdžiu susižavėjimu tarė Gyvatė.

— Aš vienintelė galiu juo jodinėti, — pasakė Melisa. — Išskyrus tą kitą.

— Ką, Rasą?

— Ne, — su panieka pasakė Melisa. — Ne jis. Tas iš pilies. Geltonais plaukais.

— Gabrielius.

— Turbūt. Bet jis retai ateina, todėl jo žirgu jodinėju aš.

Melisa nušoko atgal ant žemės.

— Jis linksmas. Bet jūsų ponis mielas.

Gyvatė nebeabejojo vaiko veide atsispindinčia patirtimi.

— Tuomet ačiū tau. Džiaugiuosi, kad poniu jodinės tas, kas puikiai tai išmano.

Dar prieš Gyvatei sugalvojant, kuo mergaitę sudominti, kad ji dar šiek tiek pakalbėtų, Melisa užlipo ant ėdžių krašto, pasiruošusi vėl pasislėpti šieno angoje. Pusiaukelėje Melisa atsisuko į Gyvatę ir tarė:

— Ponia, jūs jam pasakysite, kad davėte leidimą?

Iš Melisos balso dingo visas pasitikėjimas.

— Žinoma, pasakysiu.

Melisa pradingo.

Gyvatė pabalnojo Greituolę ir išleido ją į lauką. Čia susitiko su arklidžių prižiūrėtoju.

— Melisa pajodinės Voveriu vietoj manęs, — pasakė Gyvatė prižiūrėtojui. — Aš jai leidau.

— Kas?

— Melisa.

— Kažkas iš miesto?

— Jūsų arklidžių padėjėja, — tarė Gyvatė. — Raudonplaukė mergaitė.

— Turite galvoje Bjaurybę? — nusijuokė prižiūrėtojas.

Gyvatė jautė, kaip rausta iš pradžių nuo šoko, po to iš pykčio.

— Kaip drįstate taip juoktis iš vaiko?

— Juoktis? Kaip? Sakydamas tiesą? Niekas nenori į ją žiūrėti ir geriau, jei ji tai atsimins. Ar ji jums trukdė?

Gyvatė užlipo ant kumelės ir pažvelgė į prižiūrėtoją.

— Nuo dabar geriau jau kumščius paleiskite į darbą prieš ką nors savo ūgio.

Gydytoja kulnais spustelėjo Greituolės šonus ir kumelė metėsi į priekį, už nugaros palikdama klojimą, Rasą, pilį ir merą.

Diena praėjo greičiau, nei Gyvatė to tikėjosi. Išgirdę, kad į Kalnapusį atkeliavo gydytoja, viso slėnio žmonės ėjo pas ją, nešė skiepyti vaikus, vedė chroniškomis ligomis sergančius senolius, kuriems, kaip ir artritu sergančiai Grumai, Gyvatė negalėjo padėti. Nors gydytoja apžiūrėjo pacientus, užsikrėtusius infekcijomis, turinčius auglius, net sergančius užkrečiamomis ligomis, Gyvatei vis dar sekėsi, nes neatėjo niekas, kas būtų prie mirties. Kalnapusio gyventojai buvo beveik tokie pat sveiki, kaip ir gražūs.

Gyvatė beveik visą dieną praleido dirbdama užeigos, kurioje ketino apsistoti, pirmame aukšte esančiame kambaryje. Tai buvo pagrindinė miesto vieta, o užeigos savininkai maloniai priėmė Gyvatę. Vakare paskutinis gimdytojas iš kambario išsivedė verkšlenantį vaiką. Norėdama, kad šalia būtų Paula ir padėtų savo pasakojimais bei juokais, Gyvatė atsilošė kėdėje, pasirąžė, nusižiovavo ir, vis dar pakeltomis rankomis, atlenktu kaklu ir užmerktomis akimis, atsipalaidavo. Gydytoja išgirdo atsidarančias duris, žingsnius, ilgo apdaro šlamėjimą ir pajuto šiltą žolelių arbatos aromatą.

Kai Leinė, užeigos savininkė, ant šalia stovinčio stalelio padėjo padėklą, Gyvatė atsisėdo. Leinė buvo vidutinio amžiaus graži, maloni ir gan apkūni moteris. Moteris atsisėdo, įpylę du puodelius arbatos ir vieną padavė gydytojai.

— Ačiū.

Moteris įkvėpė arbatos garų.

Po kelių minučių arbatos gurkšnojimo, Leinė nutraukė tylą:

— Aš džiaugiuosi, kad atvykote. Jau per ilgai Kalnapusyje nebuvo gydytojos.

— Žinau, — tarė Gyvatė. — Mes negalime dažnai nusigauti taip toli į pietus.

Ji svarstė, ar ir Leinė žinojo, kad bėda buvo ne atstumas tarp Kalnapusio ir gydytojų posto.

— Jei koks gydytojas apsigyventų čia, — Leinė ištarė, — žinau, kad miestas būtų nepaprastai dėkingas. Aš įsitikinusi, jog meras su jumis pasikalbės apie tai, vos tik jam bus geriau. Bet aš esu taryboje ir galiu jums užtikrinti, kad jo pasiūlymas bus patvirtintas.

— Ačiū, Leine. Aš tai atsiminsiu.

— Tai jūs galite pasilikti?

— Aš?

Nustebusi Gyvatė spoksojo į arbatą. Gydytoja to nesuprato kaip tiesioginio kvietimo. Kalnapusis, su savo grožiu, sveikais žmonėmis, — ta vieta, kur gydytojai apsistotų po sunkaus darbo metų, vieta pailsėti tam, kuris nenorėtų mokyti.

— Ne, aš negaliu. Rytą aš išvykstu. Bet kai grįšiu namo, aš apie jūsų pasiūlymą pasakysiu kitiems gydytojams.

— Ar jūs tikra, kad nenorite pasilikti?

— Aš negaliu. Neturiu tiek patirties, kad galėčiau užimti tokią vietą.

— Ir turite išvykti rytoj?

— Taip. Kalnapusyje tikrai nedaug darbo. Jūs apskritai per sveiki.

Gyvatė nusišypsojo.

Leinė irgi šyptelėjo, bet jos tonas išliko rimtas.

— Jei jūs išvykstate, nes vieta, kurioje apsistojote… nes jums reikia darbui tinkamesnės vietos, — dvejodama tarė moteris, — mano užeigoje esate visada laukiama.

— Ačiū. Jei aš būčiau apsistojusi ilgesniam laikui, aš persikelčiau. Nenorėčiau… piktnaudžiauti mero svetingumu. Bet man tikrai reikia išvykti.

Gyvatė pažvelgė į vėl nusišypsojusią Leinę. Jos suprato viena kitą.

— Ar pasiliksite pernakvoti? — paklausė Leinė. — Jūs turėtumėt būti pavargusi, o kelias tolimas.

— O, jojimas malonus, — atsakė gydytoja. — Atpalaiduojantis.

Gyvatė jojo per tamsias gatves mero rezidencijos link, ritmingas Greituolės pasagų garsas buvo jos minčių fonas. Jodama kumele, gydytoja snaudė. Šįvakar debesys aukšti ir ploni; nuo išblyškusio mėnulio šešėliai krito ant akmenų.

Staiga Gyvatė išgirdo žingsnius. Stipriai pasibaidžiusi Greituolė metėsi į kairę. Stengdamasi prisitraukti į viršų, beviltiškai griebėsi už balno gugos ir kumelės keteros. Kažkas sugriebė Gyvatę už marškinių ir, tempdamas žemyn, pakibo. Ji pasileido viena ranka ir smogė užpuolikui. Gydytojos kumštis nuslydo šiurkščiu audiniu. Gyvatė darkart smogė ir pataikė. Vyras sukriokęs paleido gydytoją. Ji vėl užsiropštė ant kumelės ir paspaudė Greituolės šonus. Greituolė nušuoliavo į priekį. Užpuolikas vis dar laikėsi už balno. Gyvatė girdėjo, kaip bandydamas išsilaikyti ant kojų, užpuolikas daužė batus. Staiga kumelė pasviro į dešinę, nes užpuolikas nebeišsilaikė.

Bet vos po sekundės dalies Gyvatė sukontroliavo Greituolę. Gyvačių lagamino nebebuvo.

Gydytoja apsuko Greituolę ir nušuoliavo paskui sprunkantį vyrą.

— Stok! — sušuko Gyvatė.

Ji nenorėjo, kad Greituolė pargriautų užpuoliką, bet šis nepakluso. Jis galėjo nerti į žirgui ir raitelei per siaurą alėją, o kol Gyvatė nuliptų ir pultų sekti, pabėgtų.

Gydytoja pasilenkė, sugriebė užpuoliką už drabužių ir užšoko ant jo. Jie stipriai vertėsi kūliais. Kai užpuolikas apsisuko, Gyvatė atsitrenkė į grįstą gatvę ir užpuolikas ją užgulė savo svoriu. Kai jis bandė pabėgti, Gyvatė kažkaip sugebėjo jį išlaikyti ir atgauti kvapą. Gydytoja norėjo jam pasakyti, kad jis mestų lagaminą, bet dar negalėjo kalbėti. Užpuolikas trenkė ir Gyvatė, pajutusi stiprų skausmą tarp kaktos bei plaukų linijos, parkrito. Ji trenkė atgal ir jie abu vartėsi bei mušėsi ant grindinio. Gyvatė išgirdo, kaip lagaminas atsitrenkė į akmenį: ji metėsi į priekį ir jį sučiupo, tą patį padarė ir vyras su gobtuvu. Kai viduje įniršęs Smėlis sujudino savo barškutį, Gyvatė ir užpuolikas kaip vaikai žaidė virvės traukimą su lagaminu.