Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Atrodai beveik kaip nužudyta.

Gabrielius atsuko vandenį ir atnešė plaušinių bei rankšluosčių.

— Tikrai atrodau, ar ne?

Gabrielius pažvelgė į žaizdą kaktoje, kylančią iki plaukų linijos. Gyvatė veidrodyje matė žaizdos kraštus: tai buvo negilus, siauras įkirtimas, kurį tikriausiai paliko žiedo briauna, o ne akis.

— Gal tau reikėtų prigulti.

— Galvos žaizdos visada taip kraujuoja, — atsakė Gyvatė. — Nėra taip blogai, kaip atrodo.

Gydytoja pažvelgė į save ir liūdnai nusijuokė.

— Nauji marškiniai niekad nebūna patogūs, bet taip juos nudėvėti būtų sunku.

Gyvatės marškinių petys ir alkūnė buvo nuplėštos ir kelnių dešinysis kelis taip pat suplyšęs nuo kritimo ant grindinio; o į medžiagą susigėrė purvas. Per skyles Gyvatė galėjo įžiūrėti, kaip susidaro mėlynės.

— Gausiu tau kitus, — tarė Gabrielius. — Negaliu patikėti, kad taip atsitiko. Kalnapusyje retai kada įvyksta vagystės. O visi žino, kad tu gydytoja. Kas galėtų užpulti gydytoją?

Gyvatė paėmė iš Gabrieliaus audinį ir pabaigė plauti įkirtimą. Gabrielius žaizdą valė per daug švelniai; gydytoja nenorėjo, kad žaizda gytų joje likus purvui ir grunto gabalėliams.

— Mane užpuolė kažkas ne iš Kalnapusio, — pastebėjo ji.

Gabrielius sušlapino Gyvatės kelį, kad atmirktų sudžiūvusio kraujo prie odos prilipinti audinio gabalėliai. Gyvatė papasakojo Gabrieliui apie keistuolį.

— Bent jau tai nebuvo vienas iš mūsų žmonių, — tarė Gabrielius. — O svetimą bus lengviau surasti.

— Galbūt.

Bet keistuolis išsisuko nuo dykumos žmonių paieškos; mieste yra daugiau vietų, kuriose galima pasislėpti.

Gyvatė atsistojo. Jos kelis ėmė labiau skaudėti. Gydytoja nušlubčiojo į didįjį kubilą ir paleido vandenį, labai karštą vandenį. Gabrielius padėjo gydytojai nusivilkti likusias drapanas ir sėdėjo šalia, kol ji plovė visus savo skausmus. Jaunuolis nenustygo vietoje iš pykčio dėl to, kas nutiko.

— Kur buvai, kai keistuolis tave užpuolė? Aš ketinu ten nusiųsti miesto sargybinius, kad apieškotų.

— O, Gabrieliau, pamiršk tai šiam vakarui. Tai įvyko mažiausiai prieš valandą… jo jau seniai nebus. Viskas, ką tu padarysi, tai tik priversi žmones atsibusti, išlipti iš jų šiltų lovų ir jie turės lakstyt po miestą bei versti kitus žmones lipti iš jų šiltų lovų.

— Aš noriu padaryti kažką.

— Žinau. Bet dabar negalima nieko padaryti.

Gyvatė atsigulė ir užsimerkė.

— Gabrieliau, — po kelių minučių tylos staiga tarė Gyvatė, — kas atsitiko Melisai?

Gydytoja pažvelgė į jaunuolį; tas suraukė antakius.

— Kam?

— Melisai. Mažajai arklidžių prižiūrėtojo padėjėjai su nudegimo randais. Ji dešimties ar dvylikos ir jos plaukai raudoni.

— Aš nežinau — nemanau, kad esu ją matęs.

— Ji už tave jodinėja tavo žirgu.

— Jodinėja mano žirgu! Dešimtmetis vaikas? Tai juokinga.

— Ji man sakė, kad jodinėja. Neatrodė, jog meluotų.

— Gal ji sėdi ant mano žirgo nugaros, kai Rasas jį veda į ganyklą. Nors aš net nesu tikras, ar Rasas tai pakęstų. Rasas negali juo jodinėti — tai kaip vaikas galėtų?

— Na, nesvarbu, — pasakė Gyvatė.

Gal Melisa tik norėjo ją sužavėti; gydytoja nenustebtų, jei vaikas gyventų fantazijomis. Bet Gyvatė suprato, kad negali taip lengvai nekreipti dėmesio į mergaitės žodžius.

— Tai nesvarbu, — tarė gydytoja Gabrieliui. — Man tik įdomu, kaip ji nudegė.

— Nežinau.

Išsekusi ir jausdama, kad jei dar ilgiau gulės vonioje, tai užmigs, Gyvatė išniro iš kubilo. Gabrielius apvyniojo ją rankšluosčiu ir padėjo nusišluostyti nugarą bei kojas, nes jai vis dar skaudėjo.

— Arklidėse buvo gaisras, — staiga tarė jaunuolis. — Prieš penkerius ar šešerius metus. Bet aš maniau, kad niekas nenukentėjo. Rasas netgi išvedė daugumą žirgų.

— Melisa nuo manęs slėpėsi, — pasakė Gyvatė. — Ar galėjo ji slapstytis ketverius metus?

Akimirką Gabrielius tylėjo.

— Jei ji randuota…

Gabrielius nejaukiai gūžtelėjo pečiais.

— Nenoriu dabar apie tai galvoti, bet aš trejus metus slėpiausi beveik nuo visų. Manau, tai visai įmanoma.

Gabrielius padėjo gydytojai nueiti į kambarį ir staiga keistai sustojo pačiame tarpduryje. Gyvatė iškart suprato, kad ji Gabrielių dabar puikiai gundė, nors to ir netroško. Gydytoja norėjo, jog būtų galėjusi šiąnakt pasiūlyti jam vietą savo lovoje; kompanija jai būtų patikusi. Bet Gyvatė nėra neišsenkantis jėgų šaltinis. Būtent dabar ji neturėjo energijos seksui ar net simpatijoms ir nenorėjo jo dar labiau erzinti, leisdama gulėti šalia visą naktį nepaliestam.

— Labos nakties, Gabrieliau, — gydytoja pasakė. — Norėčiau, kad darkart galėtumėm išgyventi vakarykščią naktį.

Jaunuolis puikiai slėpė nusivylimą ir gėdą dėl parodyto nusivylimo, nors jis žinojo, kad Gyvatė sužeista ir pavargusi. Jie paprasčiausiai pasibučiavo linkėdami labos nakties. Gydytoja pajuto staigią geismo bangą. Nuo prašymo pasilikti Gyvatę laikė tik žinojimas, kaip po šios nakties fizinio ir emocinio streso ji jausis rytą. Didesnė kūno bei proto įtampa, nors ir malonios aistros, dar labiau viską pablogintų.

— Po velnių, — tarė Gyvatė, kai Gabrielius atsitraukė. — Tas keistuolis mane vis labiau intriguoja.

Iš gilaus, išsekusio žmogaus miego Gyvatę pažadino kažkoks garsas. Ji galvojo, kad Larilė atėjo dėl mero, bet niekas nekalbėjo. Akimirką šviesa iš koridoriaus apšvietė kambarį, tuomet durys užsidarė ir vėl įsivyravo tamsa. Gyvatė gulėjo visai nejudėdama. Ji jautė, kaip plaka jos širdis, ir prisiminė, ką Melisa jai sakė apie peilį. Stovykloje peilis visada būdavo šalia, nors ji nesitikėjo būti užpulta keliaujant tiek pat, kiek nesitiki būti užpulta mieganti mero pilyje. Bet šiąnakt jos diržas ir peilis gulėjo kažkur ant grindų, kur ji juos numetė, o gal net vonioje. Gyvatė neatsiminė. Jai skaudėjo galvą ir kelį.

Apie ką aš galvoju? — svarstė Gyvatė. Aš net nežinau, kaip kautis su peiliu.

— Ponia Gyvate?

Balsas buvo toks švelnus, kad gydytoja vos jį girdėjo.

Apsisukusi Gyvatė staiga atsisėdo visiškai pabudusi ir atpalaiduodama reflekso suspaustą kumštį.

— Kas… Melisa?

— Taip, ponia.

— Ačiū dievams, kad prabilai — vos tau netrenkiau.

— Atsiprašau. Aš iš tikrųjų nenorėjau jūsų pažadinti. Aš tik… norėjau įsitikinti…

— Kas nors negerai?

— Ne, bet aš nežinojau, ar jums viskas gerai. Mačiau šviesas visą tą laiką, todėl pagalvojau, kad niekas nenuėjo miegoti. Pagalvojau, jog galėsiu ko nors paklausti. Tik… aš negalėjau. Geriau jau eisiu.

— Ne, palauk.

Gyvatės akys jau buvo apsipratusios su tamsa ir ji geriau galėjo įžiūrėti Melisos siluetą, vaiduokliškus šviesos dryžius ant jos raudonų plaukų; ir Gyvatė užuodė malonų šieno bei švarių žirgų kvapą.

— Labai malonu, kad atėjai tokį kelią pasiteirauti, kaip aš jaučiuosi.

Gyvatė patraukė Melisą arčiau, pasilenkė ir pabučiavo ją į kaktą. Stori, garbanoti kirpčiukai neuždengė viso netolygiai išsidėsčiusio rando.

Melisa sustabarėjo ir atsitraukė atgal.

— Kaip jūs galite ištverti mane liesdama?

— Melisa, brangioji…

Gyvatė ištiesė ranką ir uždegė šviesą dar prieš spėjant Melisai ją sulaikyti. Vaikas nusisuko. Gydytoja paėmė mergaitę už pečių ir švelniai suko tol, kol jų veidai susitiko. Melisa nenorėjo žiūrėti į Gyvatę.

— Tu man patinki. Aš visada liečiu žmones, kurie man patinka. Ir kiti žmonės tave pamėgtų, jei tu jiems suteiktum galimybę.