Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Melisa?

Gyvatė padidino lempos šviesą tiek, kad jos galėtų viena kitą matyti, nes nenorėjo trikdyti Gabrieliaus.

— Aš gavau pintinę, — tarė Melisa. — Produktai buvo geri. Voveris mėgsta sūrį, bet Greituolė ne.

Gyvatė nusijuokė.

— Džiaugiuosi, kad atėjai. Norėjau pasikalbėti.

— Aha, — Melisa lėtai atsikvėpė. — Kur aš eičiau. Jei galėčiau.

— Nežinau, ar tu tuo gali patikėti, po visko, ką tau sakė Rasas. Galėtum būti žokėjė, jei tu to nori, beveik visur, išskyrus Kalnapusį. Iš pradžių gal tektų dirbti šiek tiek sunkiau, bet žmonės tave įvertins už tai, kas esi ir ką darai.

Net ir Gyvatei žodžiai skambėjo tuščiai: tu kvaile, ji galvojo, sakai išgąsdintam vaikui eiti vienai į pasaulį ir siekti vienai sėkmės. Gydytoja galvojo, ką geriau pasakyti.

Gulėdamas šalia gydytojos, viena ranka ją apsikabinęs, Gabrielius sujudėjo ir sumurmėjo. Gyvatė per petį pažvelgė į Gabrielių ir ant jo rankos uždėjo savo.

— Viskas gerai, Gabrieliau, — tarė gydytoja. — Miegok toliau.

Gabrielius atsiduso ir vėl užmigo.

Gyvatė atsisuko į Melisą. Akimirką blankioje šviesoje vaikas, išbalęs kaip popierius, spoksojo į Gyvatę. Staiga mergaitė apsisuko ir pabėgo.

Gyvatė iššoko iš lovos ir nusekė paskui Melisą. Verkšlendama mergaitė apgraibomis ieškojo durų ir atidarė jas kaip tik tada, kai gydytoja ją pasiekė. Vaikas puolė į holą, bet Gyvatė ją pasivijo ir sustabdė.

— Melisa, kas negerai?

Melisa susikūprino ir nesustodama verkė. Gydytoja priklaupė ir ją apkabino, tada, lėtai apsukdama, glostė jos plaukus.

— Viskas gerai, viskas gerai, — murmėjo Gyvatė tik tam, kad kažką pasakytų.

— Aš nežinojau, aš nesupratau…

Melisa nusisuko nuo jos ir tarė:

— Aš maniau, kad jūs stipresnė — aš maniau, kad galite daryti tai, ką norite, bet jūs tokia kaip ir aš.

Gyvatė nepaleido Melisos rankos. Gydytoja nusivedė mergaitę į kitą svečių kambarį ir uždegė šviesą. Tame kambaryje grindys nešildomos ir atrodė, kad akmuo siurbia šilumą per nuogus Gyvatės padus. Kai ji vedė Melisą sofos prie lango link, nuo tvarkingai paklotos lovos nusiėmė antklodę ir apsisiautė pečius. Jos atsisėdo, nors Melisa ir nenorėjo.

— Dabar pasakyk man, kas negerai.

Nuleidusi galvą, Melisa prie krūtinės prisitraukė kelius ir juos apsikabino.

— Jūs taip pat turite daryti tai, ko jie nori.

— Aš neturiu daryti to, ko nori kažkas.

Melisa pakėlė akis. Iš jos dešinės akies skruostu tekėjo ašaros. Iš kairės akies dėl rando audinio ašaros tekėjo į šonus. Melisa vėl nuleido galvą. Gyvatė prisėdo arčiau ir viena ranka apkabino mergaitės pečius.

— Tiesiog nusiramink. Nėra reikalo skubėti.

— Jie… jie daro dalykus…

Visiškai susipainiojusi Gyvatė suraukė antakius ir tarė:

— Kokius dalykus? Kas tie jie?

— Jis.

— Kas? Ne Gabrielius!

Melisa, nežvelgdama Gyvatei į akis, greitai linktelėjo.

Gyvatė negalėjo įsivaizduoti Gabrieliaus ką nors tyčia užgaunant.

— Kas atsitiko? Jei jis tave užgavo, aš esu tikra, kad netyčia.

Melisa spoksojo į Gyvatę. Ji tarė paniekinančiu balsu:

— Man jis nieko nepadarė.

— Melisa, brangioji, iš to, ką tu pasakei, aš nesupratau nė žodžio. Jei Gabrielius tau nieko nepadarė, kodėl taip nusiminei, kai jį pamatei? Jis tikrai labai mielas.

Galbūt Melisa girdėjo apie Lei ir jaudinosi dėl Gyvatės.

— Jis verčia jus eiti su juo į lovą.

— Tai mano lova.

— Jokio skirtumo, kieno lova. Rasas negali rasti, kur aš miegu, bet kartais…

— Rasas?

— Aš ir jis. Jūs ir visi kiti.

— Palauk, — tarė Gyvatė. — Rasas verčia tave eiti su juo į lovą? Kai tu nenori? — Tai buvo kvailas klausimas, ji suprato, bet geresnio sugalvoti negalėjo.

— Noriu! — su pasišlykštėjimu tarė Melisa.

Negalėdama patikėti, Gyvatė ramiai paklausė:

— Ar jis verčia tave daryti dar ką nors?

— Sakė, kad nustos skaudėti, bet taip ir nenustojo…

Mergaitė paslėpė veidą ant kelių.

Su gailesčiu ir pasibjaurėjimu Gyvatė puikiai suprato, ką Melisa jai bandė pasakyti. Gydytoja apkabino mergaitę ir ją plekšnojo, glostė jos plaukus, kol galiausiai, lyg bijodama, kad kažkas pastebės ir lieps sustoti, Melisa apsikabino Gyvatę ir verkė prisiglaudusi prie jos pečių.

— Tau nereikia daugiau man pasakoti, — tarė Gyvatė. — Iškart nesuvokiau, bet dabar supratau. O, Melisa, neturėtų taip būti. Negi tau niekas to niekad nesakė?

— Jis sakė, kad man pasisekė, — sušnabždėjo Melisa. — Jis sakė, kad turėčiau būti dėkinga, jog jis mane liečia.

Melisa pradėjo stipriai drebėti.

Gyvatė sūpavo mergaitę savo glėbyje.

— Jam pasisekė, — tarė gydytoja. — Jis buvo laimingas niekam nežinant.

Atsidarė durys ir Gabrielius pažvelgė vidun — Gyvate? O, štai kur tu.

Gabrielius ėjo jos link, o nuo jo auksinio kūno spindėjo šviesa. Krūptelėjusi Melisa pažvelgė į jį. Gabrielius sustojo, jo veide atsirado nuostaba ir siaubas. Melisa vėl paslėpė galvą ir, drebėdama nuo bandymo sulaikyti verkimą, dar tvirčiau įsikibo į Gyvatę.

— Kas?

— Grįžk į lovą.

Gydytoja tarė daug griežčiau, nei to norėjo, bet negrabiai.

— Kas vyksta? — graudžiai paklausė Gabrielius, suraukęs antakius jis pažvelgė į Melisą.

— Išeik! Aš pakalbėsiu su tavimi rytoj.

Gabrielius pradėjo prieštarauti, pamatė, kaip pasikeitė Gyvatės išraiška, nutilo ir išėjo iš kambario. Ilgą laiką Melisa ir gydytoja sėdėjo tyloje. Melisos kvėpavimas lėtai rimo ir darėsi vienodesnis.

— Matote, kaip žmonės į mane žiūri?

— Taip, brangioji. Matau.

Po Gabrieliaus reakcijos Gyvatė sunkiai galėjo įsivaizduoti, kad ir toliau galės per rožinius akinius žiūrėti į žmonių toleranciją. Bet dabar gydytoja dar labiau tikėjosi, jog Melisa apsispręs išvykti. Bet kas būtų geriau. Bet kas.

Gyvatės pyktis didėjo lėtu, pavojingu ir neišsenkančiu būdu. Randuotas, įskaudintas ir išgąsdintas vaikas turėjo tokią pačią teisę į švelnų susipažinimą su seksu, kaip ir koks kitas gražus, savimi pasitikintis vaikas, gal net ir didesnę teisę. Bet Melisa tik buvo labiau randuota, užgauta ir išgąsdinta. Ir pažeminta. Gyvatė laikė mergaitę ir ją sūpavo. Melisa prie jos glaudėsi kaip daug mažesnis vaikas.

— Melisa…

— Taip, ponia.

— Rasas — blogas žmogus. Jis tave įskaudino taip, kaip joks geras žmogus nieko neskaudintų. Aš tau pažadu, jis daugiau tavęs neskaudins.

— Koks skirtumas, ar tai jis, ar kas nors kitas?

— Pameni, kokia tu buvai nustebusi, kad kažkas bandė mane apiplėšti?

— Bet tai buvo keistuolis. Rasas — ne keistuolis.

— Keistuolių yra daugiau nei tokių žmonių kaip Rasas.

— Tas kitas irgi kaip Rasas. Jums reikėjo būti su juo.

— Ne, man nereikėjo. Aš jį pakviečiau likti su manimi. Yra dalykų, kuriuos žmonės gali padaryti vieni dėl kitų…

Melisa pakėlė žvilgsnį. Gyvatė nesuprato, ar jos išraiška slėpė susidomėjimą, ar rūpestį, ar jos veidas toks sustabarėjęs nuo siaubingo nudegimo rando. Pirmą kartą Gyvatė pamatė, kad randas tęsėsi ir po mergaitės apykakle. Gyvatė pajuto, kaip jos veide neliko kraujo.

— Ponia, kas negerai?

— Pasakyk man šį tą, brangioji. Kaip labai tu nudegei? Kur randai?

Melisos dešinė akis susiaurėjo; tik tiek jau išėjo iš antakių suraukimo.

— Mano veide.

Mergaitė atsitraukė ir palietė savo raktikaulį į kairę nuo gerklės.