Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Man niekas negali padėti, aš manau.

— Papasakok man.

Larilė dvejojo, tuomet atsisėdo ant grindų ir piktai pasikėlė kelnių klešnę.

Gyvatė pritūpė šalia Larilės.

— O dievai, — tarė Gyvatė.

Larilės kulnai buvo perdurti tarp kaulo ir Achilo sausgyslės. Gyvatei atrodė, kad kažkas panaudojo karštą geležį. Randas virto pilku kristalinio audinio žiedu. Viena ranka Gyvatė paėmė Larilės koją ir palietė žiedą. Nebuvo matyti jokio sujungimo.

Gyvatė suraukė antakius ir tarė:

— Tai ne kas kita kaip žiaurumas.

— Jei jiems nepaklūsti, jie turi teisę tave pažymėti, — pasakė Larilė. — Anksčiau aš bandžiau pabėgti ir jie pasakė, kad turi padaryti taip, jog žinočiau savo vietą.

Ramų Larilės balsą užvalgė pyktis. Gyvatė drebėjo.

— Žiedai visada mane sies su jais, — tarė Larilė. — Jei tai būtų tik randai, aš nekreipčiau daug dėmesio.

Larilė ištraukė koją iš Gyvatės rankų.

— Ar jūs matėte kalnuose kupolus? Iš jų daromi žiedai.

Gydytoja pažvelgė į kitą Larilės kulną, jis taip pat randuotas ir

žieduotas. Dabar Gyvatė atpažino pilką, permatomą medžiagą. Bet dar niekad nematė, kad iš jų gamintų kažką kita, o ne kupolus, kurie mįslingai ir nepažeidžiamai stūksojo netikėtose vietose.

— Šitą kalvis bandė pašalinti, — tarė Larilė. — Kai kalvis žiedo net neįlenkė, jis taip susigėdo, kad netgi sulaužė geležinį virbą tam, jog įrodytų, kad jis tai sugeba.

Larilė palietė savo sausgyslę, apjuostą delikačiu žiedu.

— Kai kristalas sukietėja, jis čia lieka visam laikui. Kaip kupolai. Nebent nusipjauni sausgysles ir lieki luoša. Kartais galvoju, jog galėčiau tai iškęsti.

Tarnaitė nuleido klešnę, kad uždengtų žiedą.

— Kaip matote, niekas negali padėti. Tai tuščias darbas, aš žinau. Greitai aš būsiu laisva, nesvarbu, apie ką bylos šie daiktai.

— Čia aš tau negaliu padėti, — tarė Gyvatė. — Ir tai gali būti pavojinga.

— Turite galvoje, kad galėtumėte pabandyti nuimti žiedus?

— Galima padaryti, galima pabandyti, bet gydytojų poste.

— O, gydytoja…

— Larile, rizika bus.

Ant savo pačios kulkšnies Gyvatė parodė, ką reikėtų padaryti.

— Sausgyslės mes nenupjautumėm, mes ją atskirtumėm. Tada žiedas nusimautų. Bet gan ilgai tau būtų iškilusi grėsmė. Ir nėra jokios garantijos, kad sausgyslės sugis visiškai tinkamai, tavo kojos gali niekad nebebūti tokios stiprios, kokios yra dabar. Sausgyslės gali išvis nesuaugti.

— Suprantu… — tarė Larilė, jos balse skambėjo viltis ir džiaugsmas, galbūt ji net negirdėjo Gyvatės.

— Ar pažadėsi man vieną dalyką?

— Taip, gydytoja, žinoma.

— Dar nesvarstyk ką daryti. Neapsispręsk iškart po to, kai baigsis tavo pareiga Kalnapusiui. Palauk kelis mėnesius. Būk įsitikinusi. Kai būsi laisva, gal tu nuspręsi, jog žiedai tau visai netrukdo.

Larilė ironiškai pažvelgė ir Gyvatė žinojo, kad ji būtų paklaususi, kaip gydytoja jaustųsi jos vietoje, bet klausimą jį tyliai apsvarstė.

— Ar pažadi?

— Taip, gydytoja. Pažadu.

Jos atsistojo.

— Na, labanakt, — pasakė Gyvatė.

— Labanakt, gydytoja.

Gyvatė patraukė koridoriumi.

— Gydytoja?

— Taip?

Larilė ištiesė rankas į Gyvatę ir ją apkabino.

— Ačiū.

Susigėdusi Larilė atsitraukė. Jos abi nusisuko ir patraukė savo keliais, bet Gyvatė grįžtelėjo.

— Larile, o iš kur vairuotojai gauna žiedus? Aš dar negirdėjau, kad galima ką nors pagaminti iš kupolų medžiagos.

— Miesto žmonės duoda, — atsakė Larilė. — Duoda per mažai, kad galėtų pasigaminti ką nors naudingo. Užtenka tik žiedams.

— Ačiū.

Mąstydama apie Centrą, kuris vergvaldžiams duoda grandines, bet atsisako kalbėtis su gydytojais, nuėjo atgal į lovą.

Gyvatė pabudo anksčiau už Gabrielių, visai prieš rytą. Išaušus neryškiai pilka šviesa apšvietė miegamąjį. Gydytoja, pasirėmusi alkūne, gulėjo savo pusėje ir stebėjo miegantį Gabrielių. Miegantis, jei tai įmanoma, jis atrodė dar gražesnis.

Gyvatė ištiesė ranką, bet, prieš paliesdama Gabrielių, sustojo. Paprastai jai patikdavo pasimylėti rytais. Bet nenorėjo žadinti Gabrieliaus.

Suraukusi antakius, Gyvatė atsigulė ant nugaros ir bandė paanalizuoti situaciją. Vakarykštis seksas nebuvo pats įsimintiniausias jos gyvenime, bet Gabrieliaus — taip, jis buvo ne visai nerangus, tačiau keistas ir nepatyręs. Nors Gyvatė ir nepatyrė viso malonumo, bet miegoti su Gabrieliumi jai buvo malonu.

Gydytoja panarstė savo mintis giliau ir suprato, kad jos ją jaudina. Aišku, Gyvatė Gabrieliaus nebijojo: pati mintis buvo juokinga. Bet ji dar nėra buvusi su vyru, kuris nesugeba kontroliuoti savo vaisingumo. Gyvatė negalėjo paneigti, kad jis ją privertė nerimauti. Gydytoja puikiai kontroliavosi; šiuo klausimu ji savimi pasitikėjo. Ir net jei kažkokiu keistu būdu Gyvatė pastotų, ji galėjo pasidaryti abortą be tokių rimtų pasekmių, nuo kurių Gabrieliaus draugė Lei vos nemirė. Ne, jos nerimas neturėjo jokio pagrindo dėl to, kas iš tikrųjų galėjo nutikti. Labiausiai Gyvatę nuo Gabrieliaus sulaikė mintis apie jo nesugebėjimą, nes ji užaugo žinodama, kad jos meilužiai sugebės susivaldyti ir taip pat galės ja pasitikėti. Gabrieliui šio pasitikėjimo Gyvatė negalėjo suteikti, nepaisant to, kad šie sunkumai ne dėl jo kaltės.

Pirmą kartą Gyvatė suprato, koks Gabrielius jautėsi vienišas visus tuos trejus metus, kaip visi turėjo į jį reaguoti ir kaip jis jautėsi. Jausdama liūdesį dėl Gabrieliaus, Gyvatė atsiduso ir ištiesusi ranką pirštų galiukais glostė jo kūną, pamažu jį pažadindama, nuvijusi visas savo dvejones ir nerimą.

Nešdamasi savo gyvačių lagaminą, gydytoja nuėjo žemyn kalva pasiimti Greituolės. Reikėjo vėl apžiūrėti kelis miesto pacientus, o popietę praleis skiepydama. Gabrielius liko savo tėvo namuose pakuotis daiktų ir ruoštis kelionei.

Voveris ir Greituolė blizgėjo nuo šukavimo. Arklidžių prižiūrėtojo Rašo niekur nesimatė. Gyvatė įėjo į Voverio gardą, kad apžiūrėtų naujas pakaustytas kanopas. Ji pakasė ponio ausis ir garsiai pasakė, kad jam reikia pasimankštinti, nes kitaip apšlubs. Virš Gyvatės švelniai čežėjo palaidas šienas, bet nors ji ir laukė, daugiau nieko neišgirdo.

— Reikės prižiūrėtojo paprašyti, kad pavaikytų tave po lauką, — gydytoja tarė poniui ir vėl laukė.

— Aš pajodinėsiu juo už jus, ponia, — sušnabždėjo vaikas.

— Iš kur man žinoti, kad moki jodinėti?

— Aš moku jodinėti.

— Prašau, nusileisk.

Lėtai vaikas perlipo per angą lubose, pasikabino ant rankų ir nušoko šalia Gyvatės kojų. Vaikas stovėjo nuleidęs galvą.

— Kuo tu vardu?

Mergaitė sumurmėjo kažką iš trijų skiemenų. Gyvatė priklaupė ant vieno kelio ir švelniai paėmė ją už pečių.

— Atsiprašau, aš tavęs neišgirdau.

Mergaitė pažvelgė žvairuodama per baisų randą. Mėlynė pradėjo nykti.

— M-Melisa.

Po dvejonės mergaitė vardą ištarė taip, tarsi besigindama, lyg leisdama Gyvatei jį paneigti. Gydytoja svarstė, ką ji pasakė pirmą kartą.

— Melisa, — darkart tarė vaikas ir užsiklausė garsų.

— Mano vardas Gyvatė, Melisa.

Gydytoja ištiesė ranką ir mergaitė atsargiai ją paspaudė.

— Ar už mane pajodinėsi Voveriu?

— Taip.

— Jis gali šiek tiek spardytis.

Melisa pačiupo gardo durų viršutines skląstis ir ant jų pasirėmė smakrą.