Vonda Mclntyre - Sapnų Gyvate

— Ačiū, gydytoja, — ištarė meras.

— Viso gero, — atsisveikino Gyvatė ir uždarė duris.

Kartu su Melisa jos ėjo per aidintį koridorių į antrąjį bokštą.

— Man buvo taip baisu, — tarė Melisa.

— Ir man. Akimirką maniau, kad man teks tave pagrobti.

Melisa pažvelgė į Gydytoją.

— Ar tikrai taip padarytumėt?

— Taip.

Akimirksnį Melisa tylėjo.

— Man labai gaila, — tarė mergaitė.

— Gaila! Ko?

— Man reikėjo jumis pasitikėti. Aš nepasitikėjau. Bet nuo dabar pasitikėsiu. Daugiau nebijosiu.

— Tu turėjai teisę bijoti, Melisa.

— Dabar nebeturiu. Daugiau nebebijosiu. Kur mes keliausime?

Pirmą kartą nuo to laiko, kai Melisa pasisiūlė pajodinėti Voveriu, jos balse skambėjo pasitikėjimas be jokios užslėptos baimės.

— Na, — tarė Gyvatė, — manau, kad tau reikėtų keliauti aukštyn į šiaurę, į gydytojų postą. Namo.

— O kaip jūs?

— Man dar reikia padaryti vieną dalyką, kad galėčiau keliauti namo. Nesijaudink, beveik pusę kelio galėsi keliauti su Gabrieliumi. Parašysiu laišką, kurį turėsi nunešti, ir josi Voveriu. Jie žinos, kad aš tave atsiunčiau.

— Aš geriau eisiu su jumis.

Suprasdama, kokia Melisa sukrėsta, Gyvatė sustojo.

— Aš irgi norėčiau, kad tu eitum kartu, patikėk. Bet turiu nukeliauti į Centrą, o tai gali būti pavojinga.

— Aš nebijau jokio keistuolio. Be to, jei mes kartu, galėsime stebėti.

Gydytoja jau buvo pamiršusi apie keistuolį, bet priminimas atgaivino jos atmintį.

— Taip, keistuoliai — dar viena problema. Bet artėja audros, beveik žiema. Aš nežinau, ar grįšiu iš Centro prieš žiemą.

Ir būtų geriau, jei Melisa įsikurtų poste prieš Gyvatei grįžtant, nes kelionė gali ir nepasisekti. Tuomet, net jei gydytojai tektų iškeliauti, Melisa galėtų pasilikti.

— Audros man nerūpi, — paprieštaravo Melisa. — Aš nebijau.

— Žinau, kad nebijai. Tiesiog nėra jokios priežasties tau rizikuoti.

Melisa neatsakė. Gyvatė priklaupė ir atgręžė vaiką į save.

— Negi galvoji, kad aš dabar bandau tavęs vengti?

Po kelių akimirkų Melisa tarė:

— Aš nežinau, ką galvoti, ponia Gyvate. Jūs sakėte, jei aš čia nebegyvensiu, galėsiu pati už save atsakyti ir daryti tai, kas, mano manymu, gerai. Bet nemanau, jog gerai jus palikti su keistuoliu ir audromis.

Gyvatė vėl atsitūpė.

— Tikrai visa tai sakiau. Aš taip ir galvoju.

Gydytoja pažvelgė į savo randuotas rankas, atsiduso ir vėl pažvelgė į Melisą.

— Geriau aš tau pasakysiu tikrąją priežastį, dėl kurios noriu, kad keliautum namo. Reikėjo man tau anksčiau pasakyti.

— Kokia ta priežastis?

Melisos balse jautėsi įtampa ir susivaldymas; ir buvo pasiruošusi vėl būti įskaudinta. Gyvatė paėmė mergaitę už rankos.

— Dauguma gydytojų turi tris gyvates. Aš turiu tik dvi. Padariau kai ką kvailo ir trečią gyvatę užmušė.

Gyvatė papasakojo Melisai apie Arevino žmones, apie Steiviną, apie Steivino jaunesnį tėvą ir Žaltį.

— Sapnų gyvačių labai mažai, — kalbėjo Gyvatė. — Sunku jas veisti. Iš tikrųjų mes jų neveisiame, tiesiog laukiame ir tikimės, kad jos veisiasi. Būdas, kai mes gauname kažko daugiau, panašu į tai, kaip aš sukūriau Voverį.

— Specialiais vaistais, — tarė Melisa.

— Kažkas panašaus.

Ateiviška sapnų gyvačių biologija nebuvo panaši nei į virusinę gerų inžineriją, nei į mikrochirurgiją. Žemės virusai negalėjo sąveikauti su chemikalais, kuriuos sapnų gyvatės naudoja vietoj DNR ir gydytojams niekaip nepavyko išgauti nieko panašaus į ateivių gyvačių virusą. Taigi gydytojai negalėjo perkelti sapnų gyvačių nuodų genų į kitą gyvatę ir dar niekam nepasisekė susintetinti visų šimtų nuodų komponentų.

— Aš sukūriau Žaltį, — tarė Gyvatė, — ir kitas keturias sapnų gyvates. Bet daugiau negaliu jų sukurti. Mano rankos nepakankamai stabilios, joms tas pats, kas vakar atsitiko mano keliui.

Kartais Gyvatė galvodavo, ar artrito priežastis buvo tiek pat psichologinė, kiek ir fizinė — reakcija į sėdėjimą laboratorijoje, trunkantį po keletą valandų, subtiliai manipuliuojant mikroskopu ir įtempiant akis, kad kiekvienoje sapnų gyvatėje surastų visus nesuskaičiuojamus vienos ląstelės branduolius. Kelerius metus Gyvatė buvo vienintelė gydytoja, kuriai pavyko transplantuoti genetinę medžiagą į neapvaisintą kiaušinėlį. Jai teko paruošti keletą šimtų, kad galiausiai gautų Žaltį ir keturis jo brolius; net ir taip jos procentas buvo geresnis už tų, kuriems irgi pavykdavo išspręsti šią užduotį. Dar niekas neatrado, kas verčia gyvates subręsti. Todėl gydytojai atsargoje turėjo sušaldytų nesubrendusių kiaušinėlių, paimtų iš mirusių sapnų gyvačių kūnų, bet niekas nesugebėjo jų klonuoti; o šaldytų atsargų, kas tikriausiai buvo sapnų gyvačių sperma, ląstelės buvo per daug subrendusios, kad apvaisintų kiaušinėlius tada, kai juos sumaišydavo mėgintuvėlyje.

Gyvatė tikėjo, jog jos pasisekimas buvo tiek pat laimės, kiek ir technikos, dalykas. Jei jos žmonės turėtų technologiją, reikalingą elektroninio mikroskopo gamybai, kuri aprašyta jų knygose, Gyvatė buvo įsitikinusi, kad rastų genus, nepriklausančius nuo branduolių, molekules, kurių nesimato plika akimi, per mažas, jog būtų transplantuotos, nebent mikropipetė jas atsitiktinai įsiurbtų.

— Aš keliauju į Centrą pristatyti žinutės ir paprašyti ten gyvenančių žmonių padėti mums gauti daugiau sapnų gyvačių. Bet bijau, kad jie atsisakys. Ir jei man teks namo grįžti be sapnų gyvatės, po to kai netekau savosios, aš nežinau, kas atsitiks. Nuo to laiko, kai išvykau, kelios sapnų gyvatės galėjo išsiristi, kelios galėjo būti netgi klonuotos, bet jei ne, man gali neleisti būti gydytoja. Aš negaliu būti gera gydytoja be sapnų gyvatės.

— Jei nėra kitų, jie turėtų jums duoti vieną iš jūsų sukurtų, — tarė Melisa. — Tai vienintelis sąžiningas dalykas.

— Bet tai būtų neteisinga jaunesnių gydytojų, kuriems aš daviau sapnų gyvates, atžvilgiu, — atsakė Gyvatė. — Aš turėčiau keliauti namo ir pasakyti broliui arba seseriai, kad jie negalės tapti gydytojais, jei mūsų turimos sapnų gyvatės nepasidaugins.

Gydytoja giliai atsiduso.

— Aš noriu, kad tu visa tai žinotum. Štai todėl pageidauju, jog tu nukeliautum namo dar prieš mano grįžimą: kad kiekvienas turėtų galimybę tave pažinti. Man reikėjo tave apsaugoti nuo Rašo, bet jei keliausi su manimi, aš nesu garantuota, kas būtų buvę geriau.

— Gyvate! — piktai tarė Melisa. — Nepaisant visko, su jumis man bus geriau nei… nei būti Kalnapusyje. Man nesvarbu, kas nutiks. Net jei man trenksit…

— Melisa! — sukrėsta tiek pat, kiek ir vaikas, sušuko gydytoja.

Melisa nusišypsojo, jos dešinysis lūpų kamputis šiek tiek pakilo.

— Suprantate? — paklausė mergaitė.

— Gerai.

— Man viskas bus gerai, — patikino Melisa. — Nesvarbu, kas nutiks gydytojų poste. Ir aš žinau, kad audros pavojingos. Juk mačiau jus po to, kai susimušėte su keistuoliu, taigi žinau, kad ir jis pavojingas. Bet aš vis tiek noriu keliauti su jumis. Prašau, neverskite manęs keliauti su kuo nors kitu.

— Tu įsitikinusi?

Melisa linktelėjo.

— Gerai, — nusileido Gyvatė ir nusišypsojo. — Aš dar nieko nebuvau įsivaikinusi. Teorijos atrodo visai kitaip, kol nepradedi jų taikyti. Keliausime kartu.

Iš tikrųjų gydytoja buvo dėkinga už bent jau Melisos visišką pasitikėjimą ja.

Kartu, susikibusios už rankų, mojuodamos jomis lyg vaikai, o ne vaikas ir suaugusi moteris, jos ėjo koridoriumi. Tuomet priėjo paskutinį kampą ir Melisa staiga atsitraukė. Pasirėmęs smakrą, Gabrielius sėdėjo prie Gyvatės durų, priėjo šono buvo nešulinis balnas.