Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

Ji dūrė pirštu į VIN laikraštį.

— Štai kas. Jeigu Maiklas A-Rae pasieks savo tikslą, istorikai parašys, kad sulig penktąja kolonistų karta Čabado ekonomika subyrėjo.

— Ar tu manai, kad jam gali pavykti? — paklausė Zedas.

— Nežinau, — atsakė Rani. — Tikiuosi, ne. Liza Jago buvo viena pirmųjų šios kolonijos įkūrėjų. Irenė buvo pirmosios tarybos narė. Orina keliavo į Neksą. Mūsų motina pastatė Tinklą. O kas bus sakoma apie mane?

— O ko norėtum, kad būtų sakoma?

Rani atsakė:

— Norėčiau, kad istorijos vadovėliai pasakotų, kaip Rani Jago iškovojo Čabadui nepriklausomybę nuo išorinės įtakos, nupirkdama iš „Farmacijos” dorazino formulę.

— Ohoho, — įvertino Zedas. Jis nusišypsojo seseriai. — Man tai irgi netgi labai patiktų.

— Arba, — pridūrė ji, — jie dar gali pasakoti apie tai, kaip Rani Jago pakeitė Čabado politinę bei ekonominę struktūrą, kai jos dukteriai atiteko dviejų didžiųjų Šeimų jungtinis kapitalas bei įtaka.

Zedas akimirkai sustingo, akys prigeso, žvilgsnis tarytum nukrypo vidun, šypsenos neliko nė ženklo. Galiausiai jis tarė:

— Vadinasi, nusprendei atsakyti „taip”.

Ji linktelėjo.

— Nusprendžiau.

Jo lūpų kampučiai staiga sutrūkčiojo.

— Ar jau pranešei šią džiugią žinią Ferisui Diurui?

— Dar ne.

— Supratau, — nutęsė jis. — Ką gi, ačiū, kad man pranešei pirmam. Ar tu darai tai tam, kad įsiteiktum istorijai, ar kad numaldytum mūsų motinos šešėlį?..

Darau tai todėl, kad to noriu, pagalvojo Rani, ir dar todėl, kad radau tokį būdą tai padaryti, kuris, be kita ko, suteiktų ir malonumo… Bet kaip tik tai ji užvis mažiausiai galėjo sakyti Zedui.

— Man tiesiog atrodo, jog taip pasielgti būtų teisinga, — atsakė sesuo, tvirtai pasiryžusi neleisti įsiplieksti pykčiui. — Domna Sam nuolat kaldavo man į galvą, kad visuomet privalau kliautis savo nuojauta.

— Pilotai irgi šito mokomi, — pasakė Zedas ir apžvelgė kambarį. — O mūsų motina niekad neturėjo kuo pasitikėti.

Rani apstulbo. Zedas išvis retai kada užsimindavo apie Izobelę, o štai per pastarąją minutę tyčia paminėjo ją bent du kartus. Jis susikrimtęs, dingtelėjo jai, susikrimtęs dėl Maiklo A-Rae, dėl manęs, dėl Darienos Riis… Štai apie šitai jai visiškai nesinorėjo galvoti. Impulso pastūmėta, Rani pasilenkė per lovą, atsidarė galvūgalio lentoje įtaisytą spintelę ir ištraukė supakuotą stiklinę skulptūrėlę, kurią nusipirko Tulės krautuvėje.

— Zedai-ka, — tarė, — laikiau tai užslėpusi — norėjau padovanoti tau Įkūrėjų Dienos proga, bet, regis, užsinorėjau įteikti dovaną dabar pat. — Ji padavė jam ryšulėlį. — Atsargiau, tai stiklas.

Zedas išvyniojo dovaną, tvarkingai sulankstydamas kiekvieną popierių ir dėdamas į šalį. Pagaliau išsivadavusi iš pakuotės, skulptūrėlė sugavo saulės spindulį ir sublizgo; Rani išgirdo, kaip sušniokštė aštriai įkvepiamas oras brolio gerklėje. Skulptūrėlė vaizdavo vyriškį, stovintį ant ledo lyties: žmogus buvo mėlynas, ledas — juodas. Rankoje žmogus laikė ledo kirvuką, vilkėjo ledo alpinisto kostiumą ant nugaros atmestu gobtuvu. Tulė žadėjo, kad smulkiausios detalės bus išgraviruotos labai kruopščiai — taip ir buvo: mažulyčio alpinisto profilio išlinkiuose ir įdubimuose juvelyras sugebėjo perteikti Zedo Jago veido bruožus.

— Patinka? — paklausė ji.

— Rani-ka, tai išties nuostabu. — Brolis atsargiai sukiojo skulptūrėlę rankose, jos grožio užburtas, jo veidas valandėlei sušvelnėjo. — Man nepaprastai patinka. Ačiū tau. — Jis pabučiavo seserį į kaktą. Paskui pakilo ir patraukė prie durų, nešdamas žaižaruojančią mėlyną figūrėlę abiem rankomis. — Pasistatysiu savo kambaryje. Reikės perspėti Amri, kad nė pirštu jos neliestų.

Tarpduryje jis dar kartą atsisuko.

— Šiandien vėl eisiu į ligoninę, — pasakė.

— Ką, dabar pat? — sušuko Rani.

Jis linktelėjo. Palauk, norėjo šaukti ji, palauk, mums reikia pasikalbėti, man labai praverstų tavo patarimas… Tačiau Zedo jau nė padujų neliko. Ji dar išgirdo žingsnius koridoriuje, paskui — uždaromų durų trinktelėjimą ir galiausiai stojo tyla.

Nusiplūkęs oro vėsintuvas gailiai dūzgė. Rani sėdėjo labai tiesi, prie kelių prisispaudusi kumščius. Galiausiai atsistojo ir patraukė prie kompiuterio. Patikrino žinutę — ši tikrai buvo iš Feriso Diuro, — paskui liepė telefono linijai sujungti ją su Imre Kynetų.

Ekrane pasirodė moters atvaizdas.

— Laba diena, — prašneko ji. — Jūs susijungėte su Nialos Hamiš, Domnio Imrės sekretorės, atsakiklio įrašu. Gal malonėsite palikti žinutę?

— Kalba Rani Jago, — tarė Rani. — Imre, manau, mums reikėtų savaitę palaukti, įvertinti visuomenės reakcijas, o jau tada šaukti Tarybos susirinkimą. Pranešk, ar toks planas tave tenkina.

Ji išjungė ryšį, luktelėjo akimirką, tada paskambino Ferisui.

Šis tučtuojau pasirodė ekrane — pats, ne atsakiklio įrašas.

— Domna! — sušuko. — Vyliausi, kad paskambinsi.

Jis buvo susijaudinęs — apie tai labai aiškiai bylojo pasišiaušęs jo drabužio pamušalo kailis. Rani susikaupė, pasiryžusi sutvarkyti su Ferisu visus reikalus.

— Be abejo, tu jau girdėjai, — suburbuliavo jis.

— Taip, girdėjau, — atsakė Rani. — Pasiūliau Imrei, kad Aukštesnioji Grupė turėtų šaukti Tarybos susirinkimą po savaitės.

— Kam šitiek laukti? — subruzdo Ferisas. — Toji peticija — rimta grėsmė!

— Grėsmė — tai dar ne antpuolis, — atrėmė Rani. — Be to, verčiau jau išsaugoti orumą ir nepasirodyti išsigandusiems. Jeigu susirinkimą šauktume dabar pat… — Sakinį Rani Jago leido mintyse užbaigti jam pačiam, paskui prašneko vėl. — Bet iš tikrųjų skambinu tau ne dėl referendumo, Ferisai. Skambinu, nes apsisprendžiau atsakyti į tavo pasiūlymą — pasiūlymą, kuris svarbus visam Čabadui…

— Taip? — Diuras net palinko į priekį. — Ir koks tavo atsakymas?

— Taip, — pasakė Rani. — Aš tekėsiu už tavęs, Domni Ferisai.

— Šiam dar nespėjus prasižioti, moteris kilstelėjo ranką. — Aš nedelsdama subursiu teisininkų komandą, kad sudarytų sutartį dėl mūsų abiejų kapitalų suliejimo vaiko labui.

— Mūsų vaiko, — ištarė jis.

Ji atkirto:

— Mano vaiko. — Kai jis suprato, ką Rani turi omeny, net apatinis žandikaulis atkrago. — Tai turi būti įrašyta sutartyje, Ferisai, priešingu atveju nebus išvis jokios sutarties.

Rudose vyriškio akyse blykstelėjo pasipiktinimas. Ferisas jau abiem rankomis glamžė kailinius drabužio kraštus.

— Gerai, — sumurmėjo. — Su tuo galiu susitaikyti.

— Malonu girdėti, — atsakė Rani ir išjungė ryšį.

Ji susizgribo net nesusipratusi atsisėsti, tad dabar atsilošė krėsle ir ėmė giliai kvėpuoti, stengdamasi apmaldyti įsišėlusius jausmus ir sujauktą protą.

Paskui nuėjo į dušą, prisidengė plaukus ir nusiprausė. Kai kūnu pasipylė vandens čiurkšlės, ji pažvelgė į save taip, tarytum pati sau būtų nepažįstama. Bandė įsivaizduoti, kaip jaustųsi būdama nėščia, bet jos vaizduotė šito neaprėpė. Galėčiau paklausti Tulės, dingtelėjo jai. Tulė turi sūnų. O kas bus, jeigu ir man gims sūnus? Ji įsivaizdavo laikanti ant rankų kūdikį — visai taip, kaip laikė mažiausiąjį Kynetų palikuonį, tik juodais, ne skaisčiai raudonais plaukais… Visai Nesvarbu, tebūnie sūnus, tarė ji sau. Išlipo iš vonios, sausai nusišluostė. Ir tada, atsisukusi į veidrodį, siektelėjo greta jo stovinčio mažyčio buteliuko su piliulėmis.