Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

— Kaip tu sugebėjai išsiaiškinti šitai? — nustebo Deinas.

— Pagelbėjo Džo Lėjakanava, Tinklo navigatorė. Prisimeni, praėjus kelioms dienoms po to, kai tu pakliuvai pas mus, Zedas vieną dieną buvo išvykęs iš dvaro į Abanatą? Aš jau buvau parašiusi Šeriksei bent kelis laiškus, bet nė į vieną nesulaukiau jokio atsakymo. Džo jau ir anksčiau yra kalbėjusi su dileriais apie Jago Šeimos reikalus. Tad Zedas ir paprašė jos, kad iššniukštinėtų, kodėl tyli Šeriksė.

— Galėtum ir šįsyk pasitelkti pagalbon ją, — tarė Deinas.

Rani pečiai nusviro.

— Tai turėtų padaryti Zedas, — atsakė ji. — Turiu omeny — pasikalbėti su Džo. O jis… — Rani giliai atsikvėpė. — Nenutuokiu, kas su juo dedasi.

Tikiuosi, nieko gera, šmėstelėjo Deinui. Iš paskutiniųjų nutaisęs kuo nerūpestingesnį balsą, jis pasakė:

— Žinai, Rani-ka, tuo galėčiau pasirūpinti aš.

Ji suprato Deiną kuo puikiausiai.

— Galėtum surasti man Lorasą U-Eleną?

Moteris atsilošė pasiremdama į pagalves ir įsmeigė į jį įdėmų žvilgsnį.

Nuo to gintarinio žvilgsnio Deiną išpylė prakaitas. Pasitaikydavo akimirkų, kai jos panašumas į brolį tiesiog priblokšdavo.

— Reikia manyti, jis sukiojasi po hiperių kvartalą, — pasakė Deinas. — Galėčiau nueiti ten, pasikalbėti su žmonėmis.

— Ar jie kalbėtųsi su tavim?

— Manau, taip. — Jis dešiniąja ranka palietė kairįjį žastą. — Šitą, savaime suprantama, turėčiau paslėpti. Be to, man reikėtų šiek tiek pinigų, kreditinio disko…

— Ir medaliono? — paklausė ji.

Ar tu tebeturi mano medalioną? — vos nesuriko jis. Tačiau, jos intonacijos perspėtas, tik papurtė galvą.

— Ne. Medalionas nebūtinas.

Kai Rani tysojo šitaip atsilošusi ant pagalvių, per marškinius ir kelnes labai aiškiai švietė jos kūno formos. Deinas niekaip negalėjo susilaikyti nežvilgčiojęs į ją; moteris jam atrodė žavinga. Per akimirką jis ūmai suvokė visą juodu skiriančią prarają: netgi ne amžiaus ar turtinės padėties, o patirties. Ir vienas, ir kitas buvo sukaupę tokių žinių, kokios antrajam nė nesisapnavo. Jos skvarbaus, atidaus žvilgsnio varstomas Deinas tarytum išvydo savo paties atpindį veidrodyje — ir pasijuto geidžiamas.

Rani prašneko tyliai:

— Deinai, juk tu žinai, ar ne, ką padarė mano brolis, kai Binkis bandė pabėgti iš dvaro?

Jo bumą staiga perdžiūvo, lyg ten būtų nuošęs sausringas vėjas. Jis linktelėjo.

— Gerai. Aš… nenorėčiau, kad šitaip atsitiktų ir tau.

Jis trūksmingai įkvėpė.

— Nejaugi tu tam nesutrukdytum? — paklausė.

Ji išsitiesė, atsisėdo kiek susikūprinusi.

— Mėginčiau. Bet anaiptol nesu tikra, kad pavyktų. — Žiūrėdama tiesiai į jį, nė nemirktelėjusi pridūrė: — Žinok, kad ir aš ne visada galiu jį suvaldyti.

— Kodėl tu leidi?.. — prasižiojo Deinas, bet tuoj pat prikando liežuvį baimindamasis, kad šįsyk jau peržengtų visas ribas.

Vis dėlto Rani atsakė, gerokai Deiną priblokšdama:

— Kodėl aš leidžiu jam — ką? Būti tokiam, koks jis yra? O kaip galėčiau jam sukliudyti? Jis — medikas, jis pats puikiai supranta, kas esąs. Jeigu norėtų, galėtų apsilankyti psichikos centre, kreiptis pagalbos į telepatus. Nori sužinoti, kodėl aš leidžiu jam dirbti man, vadovauti Tinklui? Ogi todėl, kad tai pati saugiausia išeitis — bent jau aš negaliu sugalvoti geresnės.

— Šitaip saugiau Zedui, — tarė Deinas. — Bet ne jo aukoms.

Ji pakilo ir atsigręžė į jį.

— Nejaugi manai, kad aš nežinau, ką jis daro? Žinau ar bent nutuokiu. Rezultatus man teko matyti iš labai arti. Kokiame nors kitame pasaulyje jam tektų pasiieškoti savanorių aukų. Manai, nerastų? Esama tokių pasaulių, kuriuose niekas nė akimi nemirktelėtų dėl to, ką jis daro.

— Bet labai nedaug, — atrėmė Deinas. Jis suirzo, kad Rani ėmėsi aiškinti jam apie tai, kaip būna kituose pasauliuose. Juk jis

— Žvaigždžių Kapitonas.

— Neketinu ginčytis, — paprastai atsakė ji. — Bet kai atsidursi miesto hiperių kvartale, verčiau nemėgink sprukti.

— Nemėginsiu, — patikino Deinas, savo ruožtu ir pats atsistodamas. Dabar jų akys vėl atsidūrė viename lygyje.

— Kada eisi? — paklausė ji.

Jam niežėjo liežuvį atsakyti: dabar. Grąžink man laisvę. Aš vis vien padarysiu tau šią paslaugą. Padėsiu tau surasti Lorasą U-Eleną. Ir tik tada išvyksiu. Išlaisvink mane. Tačiau kažkas neleido šiems žodžiams nusprūsti nuo lūpų. Jis numanė neištversiąs, jeigu išgirsiąs neigiamą atsakymą, o kaip tik tokio žinojo ir sulauksiąs.

Prieš atsakydamas Deinas valandėlę pagalvojo. Aukcionas, be jokios abejonės, bus sujaukęs įprastą visų dienotvarkę. Taigi — jokios garantijos, kad šį pat vakarą pavyktų rasti Tori Lamoniką; juk tik laimingas atsitiktinumas lėmė, kad ji prašmėžavo jo akiratyje šiandien.

— Rytoj. Galbūt poryt, — pasakė jis.

— Gerai. Liepsiu Binkiui paruošti tau kreditinį diską keturioms dienoms. Galėsi išnaudoti šimtą kredų — nedaugiau. — Ji patylėjo, paskui pridūrė: — Tikiuosi, tiek pakaks?

— Keletui gėrimų hiperių bare? — atsiliepė jis. — Į valias.

— Gerai. Nenumanau, kaip tu ketini įvykdyti užduotį, bet man, ko gero, ir nereikia to žinoti. Štai ko iš tikrųjų viliuosi: kad perduosi nuo manęs žinią Lorasui U-Elenui. Aš noriu su juo susitikti.

— Tokia ir yra ta žinia?

— Taip.

Ji priėjo prie suolelio kojoms, įsipylė punšo, su taure rankoje grįžo prie lovos. Atsisėdo, pasidėjo spausdintą popieriaus lapą ant kelių. Tada kilstelėjo galvą.

— Ačiū, Deinai, — ištarė. — Tu tikrai labai man padėjai.

Perkrauta oro vėsinimo sistema piktai subraškėjo. Deinas jau buvo besisėdąs atgal, bet staiga suvokė, kad čia yra nebepageidaujamas.

— Nėra už ką, — kiek ironiškai mestelėjo jis; pasiekęs duris susigaudę, kad Rani jo net nebeišgirdo.

„FEDERACIJOS PAREIGŪNAS RAGINA SURENGTI VISO SEKTORIAUS REFERENDUMĄ! — kitą rytą klykte klykė VIN leidinių antraštės. — A-Rae TVIRTINA, KAD VERGIJA — AMORALUS REIŠKINYS, IR KVIEČIA BALSUOTI VISUS PENKIS PASAULIUS.” Naujienų skyrelyje buvo įdėta ir nuotrauka: Maiklas A-Rae ir Rani Jago Aukcione.

Paniurusi Rani ėmė skaityti straipsnį po antrašte. Mitruolis A-Rae, dingtelėjo jai, labai gudru kviesti surengti referendumą kaip tik kitą dieną po Aukciono. Ji jau pati nebesusigaudė, kada pradėjo galvoti apie A-Rae kaip apie priešininką.

Likusiąją pašto dalį peržiūrinėjo Binkis. Dėl vakarykščios nedarbo dienos šiandieninis laiškų pluoštas buvo itin storas. Daugiausia buvo oficialių atsakymų į kvietimą Jago Šeimos rengiamam pokyliui.

— Ar visoje toje krūvoje yra kas nors, ką man reikėtų perskaityti? — paklausė Rani.

— Kol kas dar ne, Rani-ka, — atsakė Binkis.

Rani vėl sutelkė dėmesį į VIN laikraštį. „FEDERACIJOS PAREIGŪNAS RAGINA SURENGTI VISO SEKTORIAUS REFERENDUMĄ.”

Ką gi, tai jis, be abejo, gali padaryti. Bet kuris aukštesnio nei tam tikro laipsnio Federacijos pareigūnas galėjo siūlyti balsuoti bet kokiu klausimu, susijusiu su Federacijos įstatymais. „A-Rae pasirašo pirmąją peticiją.” Greta — dar viena Maiklo A-Rae nuotrauka — dedančio parašą ant popieriaus lapo. Tam, kad būtų paskelbtas balsavimas viso sektoriaus mastu, kiekvieno pasaulio vyriausybei turėjo būti įteikta peticija, pasirašyta nemažiau nei dešimtadalio planetos gyventojų.

A-Rae, žinoma, buvo Kerėtojo pilietis. Rani stengėsi prisiminti, kiek gyventojų priskaičiuojama Čabade, bet jai nesisekė.