Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

— O ką tai reiškia?

— Tai reiškia tokį žmogų, kuris gali parduoti savo motinos kūną sušerti ožkoms.

— Fui! — Amri nutaisė grimasą. — Koks siaubas. Ar tai peliškas žodis?

— Aha.

— Na, nemanau, kad jis tikrai būtų toks, — paprieštaravo Amri. Ir staiga susimąstė. — Man atrodo, jam rūpi jo šeima, ir net labai. Jis iš Kerėtojo. Kai tik atsidūrė čia — turiu omeny, dvare, — parodė man savo mažosios mergytės nuotrauką, visur nešiojosi ją. Bet paskui jis bandė pabėgti ir Zedas… — Ji nutilo. — Na, žinai. Po to jis liovėsi kalbėjęs apie savo šeimą. Išvis apie nieką nebekalbėjo. — Mergaitė sumirksėjo. — Man reikia nusiprausti.

Deinas spustelėjo ją glėby ir paleido.

— Rani nori vaisių punšo, — pasakė. — Ar Koriosas kur nors išėjęs?

— Miega, — atsakė Rani. — Apie vidudienį jis visuomet mėgsta nusnūsti. Punšo paruošiu aš. — Ji staiga nusišypsojo ir švelniai stumtelėjo jį. — Grįžk pas ją. Punšą atnešiu pati.

Deinas irgi vyptelėjo jai.

— Gerai, — atsakė.

Jau lipdamas laiptais į viršų, jis staiga nutarė, kad tikriausiai jau pats metas liautis galvojus apie Amri kaip apie vaiką. Tasai stumtelėjimas buvo anaiptol ne mažos mergaitės judesys. Galbūt, dingtelėjo jam, tiesa, tik galbūt, šitoks paprastas Amri natūralumas — tiktai vaidyba. Arba — ne, ne vaidyba, o savotiška kaukė, priedanga, po kuria patogu paslėpti visa tai, ką ji galvoja ar jaučia iš tikrųjų. Juk visi mes dangstomės kaukėmis, niauriai pagalvojo jis. Kitaip nė negalime, nes prieštara tarp to, kas buvome, ir to, kas esame — tarp laisvo žmogaus ir vergo, — iš vidaus sudraskytų mus į gabalus.

Staiga, iki Rani durų likus kokiems trims žingsniams, Deiną užplūdo toks įsiūtis, kad teko atsiremti į sieną. Tegul skradžiai prasmenga šita skylė, tegul skradžiai prasmenga visas Sardonikso sektorius, tegul skradžiai prasmenga ir dar velniai nujoja šitos planetos žmones, kurie sukūrė ir įtvirtino visuomeninę sistemą, paremtą degradacija bei narkotikais. Dar didesnį siaubą jam sukėlė mintis, jog ir jis pats šiek tiek prisidėjo prie to, kad ši sistema sėkmingai veiktų. Netikėtai susizgribo pajutęs kone palankumą Maiklui A-Rae. Tegul jis suskaldo sistemą į šipulius! — pagalvojo. Man nusišvilpt, kuo ją pakeis — kamera grotuotais langais gali būti kur kas malonesnė už tai, kas jam atiteko dabar. Kai tūnai už grotų, akių bent nuolat nebado tai, ko netekai.

— Deinai! — šūktelėjo Rani.

— Ateinu, — atsiliepė Deinas.

Jis išsitiesė, giliai kvėpuodamas, valios pastangomis stengdamasis užslopinti įtampą, purtančią kiekvieną raumenėlį. Galiausiai ryžosi atlapoti duris, karštai vildamasis, jog veide neatsispindi tai, kas iš tikrųjų dedasi širdyje.

Rani sėdėjo ant lovos, apsiskleidusi spausdintais lapais.

— Amri ruošia punšą, — pranešė Deinas.

— Ačiū. — Moteris pakėlė galvą, riešu nubraukė nuo veido plaukus. — Ateik, pažvelk.

Deinas atsisėdo ant lovos greta jos. Rani padėjo lapą popieriaus jam ant kelių.

— Į ką aš čia žiūriu? — paklausė jis.

— Tai informacijos apie Lorasą U-Eleną santrauka. Asmeniniai duomenys, žinios apie šeimą, ekonominiai interesai.

— A. — Deinas peržvelgė popierių. — Kaip jis vienu metu gali būti ir keturiasdešimt septynerių, ir devyniasdešimt trejų?

— Vyresnysis — jo tėvas. O štai čia — apie jį patį. — Ji bakstelėjo pirštu pastraipą. — Nevedęs, tris kartus užmezgęs nesantuokinius ryšius, turi septynis vaikus, iš kurių trys gyvena kartu su juo…

— Matau. — Deinas paskubomis permetė akimis pastraipą. — Kas galėtų būti pinotas? — paklausė.

— Kerėtojo planetos fleita, — paaiškino Rani. — Jis groja mėgėjiškame orkestre.

— Tikrai? — Deinui staiga parūpo, kokią muziką jie groja, ar yra ką nors girdėję apie Vitoriją Stratą. — Vadinasi, jis turtingas, yra sukaupęs nemažą asmeninį kapitalą?

— Jis — atsakingas asmuo korporacijoje, — atsakė Rani. Ji palinko prie popieriaus, jos plaukų sruoga pakuteno Deinui kaklą. — Atkreipk dėmesį, kokia tai korporacija. — Ji bakstelėjo pirštu į atitinkamą eilutę. — „Vaistų gamyba, Inc.”. Jie gamina pentatiną — legalų dorazino pakaitalą.

Pro duris galvą kyštelėjo Amri.

— Rani-ka, atnešiau jums punšo, — ištarė.

Rani pakėlė galvą.

— Ačiū, Amri. Pastatyk jį čia.

Amri padėjo padėklą ant suolelio kojoms, pripylė taurę punšo ir atnešė ją Rani.

— Ačiū, — padėkojo Rani. — Viskas, gali eiti.

Amri pasišalino.

— Po šimts velnių, ką veikia korporacijos tarnautojas, šniukštinėdamas atkampiausiose Abanato gatvelėse ir apsimetinėdamas narkotikų dileriu?

Deinas gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau. Aš išvis nieko nenutuokiu apie korporacijas, Rani-ka.

Rani apstulbusi įsispitrijo į vergą.

— Peline išvis nėra jokių korporacijų, — paaiškino Deinas. — Visa pramonė ir visa pramonės produkcija priklauso visiems. Šitaip buvo nuo pat kolonijos įkūrimo.

— O, — tarstelėjo ji ir pasitrynė smakrą. — Labai jau neįprasta tvarka, patikėk manim. — Suraukusi antakius moteris peržiūrinėjo popierių. — Viešpatie, tai bent šeimynėlė! Ir kaip jie susitvarko su tokia gausybe žmonių?

Deinas šyptelėjo lūpų kampučiu. Akimirkai nuklydo į prisiminimus apie didelę savo paties šeimą. Pagal Pelino paprotį kiekviena šeima privalėjo turėti oficialų metraštininką — giminės narį, sugebantį įsiminti daugybę informacijos ir išmanantį istoriją. Deino tetulė Kobė galėjo išvardyti kiekvieno didžiulės šeimos nario giminystės liniją per tris kartas atgal. Šeima buvo tokia gausi, kad, kai išsiruošdavo į šiaurinius kalnus, į vadinamąją samšamą — tradicinį kasmetinį giminės sambūrį, — norint sutalpinti visus, prireikdavo trijų didžiulių furgonų. O visai netrukus šeimą turėtų papildyti dar vienas naujas narys. Deino sesuo Anvako laukėsi savo antrojo… apie tai jis sužinojo prieš keturis, ne, prieš šešis mėnesius. Galimas dalykas, kūdikis jau spėjo ir gimti. Paskutiniajame laiške ji parašė, kad vaiko tėvas — mėlynakis, tad visa šeima lažinosi, kokios bus kūdikio akys: ar juodos kaip beveik visų Ikoro klano atstovų, ar mėlynos…

— Na kaip? — tarė Rani.

Pasirodo, ji kažko jo klausė.

— Atleisk, — atsiprašė Deinas. — Užsigalvojau apie ką kita. Gal pakartotum klausimą, Rani-ka?

Moteris nekantriai dėbtelėjo į jį.

— Klausiau, koks, tavo nuomone, būtų geriausias būdas užmegzti ryšį su Lorasu U-Elenu.

— Pasiųsk jam laišką, — patarė Deinas.

Leptelėjo, kas pakliuvo ant seilės. Tačiau Rani žvilgsnis labai aiškiai bylojo, kad padarė klaidą.

— Atsiprašau, — tarė ji. — Tikriausiai visa tai tau siaubingai nuobodu. Gali eiti.

Deinas nurijo seilę ir pakilo. Jis visiškai nenorėjo jos įžeisti. Dievulėliau, dingtelėjo jam, retsykiais aš visiškai neperprantu šitos moters…

— Rani-ka, atleisk, — atsiprašė Deinas. — Aš tik nevykusiai bandžiau pajuokauti. Suprantu, kad prašoviau pro šikšnelę. Iš tiesų norėčiau padėti. — Sulig tais žodžiais kažkur sąmonės užkaboryje ištryško sumanymas ir tuojau pat siūbtelėjo srautu. — Sakei…

— Staiga jam užveržė gerklę, jis krenkštelėjo, kad galėtų kalbėti toliau. — Sakei… jis Čabade, apsimetinėja narkotikų dileriu?

— Taip, — atsakė Rani. — O tiksliau, atrodo, kad jis dosniai patepė mano nuolatinę dilerę Šeriksę Esbą, kad šioji išvyktų iš planetos, ir pats užėmė jos vietą. Tačiau dorazinu jis neprekiauja.