Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

— Binki, kokie paskutinio Čabado gyventojų surašymo duomenys? — paklausė Rani. — Suapvalink iki milijonų.

Palikęs pašto kaugę, Binkis palinko prie kompiuterio.

— Penki milijonai, Rani-ka.

— Visų gyventojų ar tik piliečių?

— Visų gyventojų.

— O kiek turinčiųjų balso teisę? — Turistai ir vergai, savaime suprantama, negalėjo nei pasirašyti peticijos, nei dalyvauti balsavime.

— Šiek tiek mažiau nei du milijonai, — atsakė Binkis.

Rani pasitrynė smakrą. A-Rae tereikia surinkti vos du šimtus tūkstančių galiojančių parašų.

Ar Čabade atsiras du šimtai tūkstančių balso teisę turinčių piliečių, kurie nepritartų vergovinei sistemai? To Rani nežinojo. Valandėlę ji susimąstė, ką galėtų galvoti kitų keturių pasaulių balso teisę turintys piliečiai, paskui nutarė nenorinti to žinoti. Ji kibo skaityti toliau. „A-Rae ATSISTATYDINA IŠ NARKOTIKŲ POLICIJOS KAPITONO PAREIGŲ.” Na, žinoma, tai jis privalo padaryti. Asmuo, dirbantis jo darbą, privalo laikytis politinio neutraliteto, o šią taisyklę jis ką tik sulaužė. „LAIKINAI EINANČIA KAPITONO PAREIGAS PASKIRTA HENRIETA MELONS.” Tikriausiai ji buvo A-Rae pavaduotoja. Kada nors Federacijos biurokratai šioms pareigoms paskirs kitą žmogų, bet kol tai įvyks, praeis dar bent keli mėnesiai.

Rani susimąstė, kiek laiko A-Rae galėjo ruoštis šitokiam žingsniui. Savaime aišku, nebuvo jokių garantijų, kad jo planams tikrai lemta įsikūnyti. Jis teturėjo šešias savaites surinkti pakankamą kiekį parašų — ir pasirašyti peticiją turėjo ne tik Čabado, bet ir kitų keturių pasaulių: Lėjaus, Sabado, Kerėtojo ir Belės — piliečiai. O net jei būtų prieita iki referendumo, kaip A-Rae gali būti tikras, jog balsavimą laimės jis? Galbūt jis žino ką nors, ko nežinau aš, dingtelėjo Rani. Pirmą kartą per labai labai ilgą laiko tarpą ji pajuto, kad kažkas lenkia ją keliais ėjimais. Ji net nenutuokė, ką dar A-Rae gali padaryti ar pasakyti.

Privalau išsiaiškinti, kas jis toks… kas jis buvo, pagalvojo ji.

Interkomo ryšiu atsklido susijaudinusios Amri balselis:

— Rani-ka, pažvelkite laukan! Ant laiptų susirinko visas būrys žmonių!

— Ką?

Rani pakilo ir priėjo prie lango. Ryto saulė skalavo miesto gatves. Greta laiptų, vedančių prie namų durų, būriavosi žmonės, rodos, nepažįstami.

— Ką jie visi čia veikia? — balsu ištarė Rani.

— Rani-ka, tikriausiai norėsite užmesti akį į šitą, — tarė Binkis. Vienoje rankoje jis laikė purviną popiergalį.

Rani susiraukė.

— Aš žinau, kas tai, — pasakė. — Perskaityk, kas ten parašyta.

— „Tau nelemta išsilaisvinti nuo mūsų, kol neišlaisvinsi vergų”, — perskaitė Binkis.

Rani užgniaužė galugerklyje suspurdėjusį riksmą. Po šimts velnių raguotų, kaip dar šitai reikėtų suprasti?

— Kvailiai, — tarė ji. — Padėk tą popierių kur nors į saugią vietą, Binki. Jo prireiks pareigūnei Curadai.

Ji vėl pažvelgė pro langą.

— Kaip manai, kas visi tie žmonės? — paklausė.

Binkis gūžtelėjo pečiais.

— Žioplinėtojai, — atsakė. — Smalsuoliai, ištroškę reginių.

— Turistai?

— Bent jau dalis jų — tikriausiai turistai. — Jis sudvejojo, bet paskui pridūrė: — Kaip ir tie, kurie sektoriaus pasauliuose susirenka pažiopsoti, kaip pakraunamas Tinklas. Jie iš to pasidaro šventę.

Rani susiraukė. Vaizdelis jai pasirodė mažumėlę atstumiantis.

— Ką gi, nepakęsiu, kad jie tryptų mano laiptus, — pareiškė ji.

— Prašau paskambinti į Abanato policiją ir pakviesti pareigūnę Curadą. — Ji vėl grįžo į krėslą, pakeliui kepštelėjusi interkomo mygtuką. — Koriosai, norėčiau, kad dabar pat patiektum pusryčius.

Padėklu nešina Amri dar net nesuskubo užlipti laiptais, kai ekrane pasirodė Sachiko Curados veidas.

— Labas rytas, Domna, — pasisveikino ji. — Kaip suprantu, prie jūsų namų susibūrė šiokia tokia minia. Išsiuntėme du būrius, kad išvaikytų žmones.

— Ačiū, — padėkojo Rani. — Nuoširdžiai dėkoju už pagalbą. Bet pasikalbėti norėjau ne apie tai. Gavau dar vieną laišką iš Laisvųjų Čabado Žmonių. Štai kas jame rašoma: „Neišsilaisvinsi nuo mūsų, kol neišlaisvinsi vergų”, — na, kažkaip panašiai.

Curada ramiai atsakė:

— Mums reikės to laiškelio. Atsiųsiu ką nors jo paimti. Tikiuosi, jau atsigavote po ano nelemto įvykio?

— Šįryt mėlynių jau beveik nė nebeprisiminiau, — atsakė Rani — tai buvo tiesa.

— Džiaugiuosi. — Policininkė atsikrenkštė. — Domna, manau, jūs jau matėte šiandieninį VIN numerį?

— Taip, — atsakė Rani.

— Tikriausiai jums bus įdomu išgirsti, kad Maiklas A-Rae, šiuo metu jau atsistatydinęs iš pareigų, iškart po to, kai davė interviu VIN rašeivoms, pradingo iš akiračio. Stengiamės kaip galėdami išsiaiškinti, kur jis nulindo; manome, jog policininkas tebėra kažkur mieste.

Rani atsakė:

— Neabejoju, jis nedelsdamas išlįs į paviršių, kai tik VIN liausis spausdinę jo vardą. Atrodo, tas vyrukas mėgsta viešumą. — Vis dėlto, vos spėjusi tai pasakyti, Rani suabejojo. Kuo daugiau ji galvojo apie Maiklą A-Rae, tuo paslaptingesnis jis atrodė. — Pareigūne Curada, ar Abanato policija turi kokios nors informacijos apie A-Rae praeitį?

Curada atsakė:

— Žinome, kad jis pasikeitė tapatybę.

— Taip, — atsakė Rani. — Tai aš irgi žinau. Bet gal turite kokių nors žinių iš senesnių, ankstesniosios jo tapatybės, laikų?

Curada papurtė galvą.

— Gaila, Domna, bet ne.

— Man irgi gaila, — atsakė Rani. — Ačiū jums, pareigūne.

Virstelėjo durys. Rani atsigręžė manydama, kad atėjo Amri, bet ant slenksčio išvydo Deiną. Vyrukas atnešė padėklą su pusryčiais ir padėjo jį ant suoliuko kojoms. Rani pajuto, kaip, Deiną išvydus, darosi šilčiau.

— Labas rytas, Rani-ka, — pasisveikino vergas.

Kai atsitiesė, ant kaktos užkrito plaukų sruoga. Jis nubraukė ją atgalia ranka. Kokie ilgi jo plaukai, pagalvojo Rani, žiūrėdama į jų aprėmintą Deino veidą. Norėjosi vyriškį paliesti, oda pajusti jo rankų prisilietimą… Moteris pasijuto lyg apgirtusi. Ne be vargo nurijo seilę.

— Ar tie žmonės vis dar būriuojasi ant laiptų? — paklausė ir pati nustebo išgirdusi savo balsą ramų bei aiškų — tokį pat kaip visada.

Deinas priėjo prie lango.

— Jau beveik išsiskirstė, — pranešė. — Du ar trys vis dar stoviniuoja po langu, ginčijasi su policininkais. Manau, tai kokie nors VIN žurnaliūgos — ginkluoti kameromis.

Rani susiraukė. Ir dirstelėjo į Binkį.

— Ačiū, Binki. Viskas, tu man nebereikalingas. — Binkis pasuko prie durų. Rani apsilaižė lūpas. — Deinai… — ištarė. Jis atsisuko į ją.

Tarpduryje bilstelėjo žingsniai. Į kambarį įėjo Zedas.

Jis vilkėjo mėlynos ir sidabrinės spalvos drabužiais. Plaukus buvo sidabrine sege susisegęs ant pakaušio. Zedas nužirgliojo per kambarį prie Rani. Ji ištiesė jam ranką, brolis ją suspaudė. Pirštai buvo šilti.

— Labas rytas, Rani-ka, — ištarė jis švelniai.

Jai labai magėjo jo paklausti… bet ne, nepaklaus.

— Labas rytas, Zedai-ka, — atsakė sesuo. Ir dirstelėjo į Deiną. Šis tebestovėjo prie lango, veidas ir akys — pabrėžtinai be jokios išraiškos.

— Ar skaitei šįryt VIN laikraštį? — paklausė Rani brolio.

— Ne. O turėčiau?

Ji mostelėjo į lovą:

— Užmesk akį.

Įsiterpė Deinas:

— Jus kviečia kompiuterio telefono linija.

Rani atsigręžė į kompiuterį. Pamatė blykčiojančią lemputę.