Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

Rani akyse staiga plykstelėjo šelmiški žiburiukai.

— Ak, brangioji, panašumas tiesiog pribloškiantis, o jergutėliau, tikrai taip! — Ji nusijuokė. — Tavo tiesa. Šneku kvailystes.

Deinas susimąstė, ar verta surizikuoti prasitarti jai apie Tori Lamoniką.

— Be to, ir jos plaukai rausvesni nei tavo, — pridūrė jis.

— Žinau, — atsakė Rani. — Ji ne tokia jau ir panaši į mane. Bet… tu šito negali žinoti — ji atrodo lygiai taip, kaip aš atrodžiau kadaise. Kai buvau jaunesnė, mano plaukai buvo rausvesnio atspalvio. — Moteris pasitrynė smakrą. — Zedas šitaip pametė galvą dėl jos… man tai kelia nerimą. — Su aiškiai juntamu skausmu balse ji pridūrė: — Jis nesišnekėjo su manimi visą kelią iki pat namų.

— Išvis nesišnekėjo?

Rani linktelėjo. Staiga pripuolė prie kompiuterio ir suskato spaudyti klaviatūros mygtukus. Ekrane įsižiebė tekstas: JAGO ŠEIMOS TINKLO ĮRAŠAI — PASTARIEJI METAI — SULAIKYTIEJI. Rani atsisėdo į krėslą prie kompiuterio ir suvedė tolesnes nuorodas. Ekrane blykstelėjo: KROVINIŲ VAŽTARAŠTIS: ŽMONĖS. Stojo trumpa pertraukėlė, paskui ekrane sušvito ryškiai žalios raidės: PATVIRTINKITE TAPATYBĘ.

Rani prispaudė nykštį prie ekrano.

Deinas paklausė:

— Ar tai Tinklo registras?

Rani linktelėjo.

— Šiuos duomenis atsidaryti gali tik įgalioti asmenys: aš, Zedas, Tinklo įgula, Barakų darbuotojai, ligoninės personalas…

Deinas pastebėjo:

— Juk tai daugybė žmonių.

Jis prisiminė, ką jam sakė pirmasis jo mokytojas, mokęs dirbti kompiuteriu: ‘‘Bet ką, ką vienas žmogus gali įvesti į kompiuterį, kitas žmogus gali iš ten iškapstyti. Visa, ko reikia — tai pakankamai laiko paieškoms .”

— Tikriausiai čia yra žinios ir apie mane, — tarė jis.

— Taip, — atsakė ji. — Žinoma, yra.

Ekrane ėmė žiebtis tekstas. Deinas skaitė Rani per petį. DARIENA RUS: LYTIS — MOT. AMŽIUS — 26 M. PROFESIJA — KOMPIUTERIŲ TECHNIKĖ. SUTARTIES TERMINAS — 4 M. KILMĖS PLANETA — KERĖTOJAS. DORAZINO DOZĖ — 1,25. TECHNINIAI DUOMENYS: NUOSPRENDIS UŽ KRIMINALINĮ NUSIKALTIMĄ, STRAIPSNIS 79R. Rani paspaudė dar vieną klavišą. Žaliosios raidės nepasikeitė.

— Ieškai dar ko nors? — paklausė Deinas. Jis buvo apstulbintas.

— Čia turėtų būti informacija ir apie jos įvykdytą nusikaltimą, — atsakė Rani. — Ką reiškia „Straipsnis 79” aš tiesiog neprisimenu, bet raidė „R” reiškia, kad informacija prieinama tik ribotam žmonių ratui. Nesuprantu, kas dedasi.

— Ar negali įvesti komandos, panaikinančios draudimą naudotis šia informacija?

— Mano nykščio atspaudas tokią komandą turėjo aktyvuoti automatiškai. Kad ir kas būtų suvedęs į kompiuterį pirminius duomenis, matyt, bus įvėlęs klaidą. O gal kažkas užstrigo pačios viršenybinės komandos grandinėje. — Jos pirštai dar kartą perbėgo klaviatūra. — Paprašiau pateikti 79 straipsnį.

Ekrane įsižiebė: STRAIPSNIS 79 — ASMENINIS SMURTAS PRIEŠ SUAUGUSĮ INDIVIDĄ.

— O, — tyliai ištarė Rani.

Deinas nejučia ėmė svarstyti, kokios galėjo susiklostyti aplinkybės, privertusios raudonplaukę dvidešimt šešerių metų kompiuterių technikę iš Kerėtojo griebtis fizinio smurto prieš asmenį. Rani piršto galiuku palietė plonyčio plastiko ekraną, tarsi mėgindama užčiuopti šviesos taškelius.

— Tavo tiesa, — tarstelėjo ji ir apsisuko su visu krėslu.

— Ką turi omeny?

— Ji — ne mano dvynė. Mano dvynė niekada nesigriebtų fizinio smurto prieš asmenį.

— Iš kur gali tai žinoti? — nustebo Deinas.

Rani pasitrynė smakrą.

— Nes nesigriebčiau aš. — Ji atsistojo. — Ačiū už paguodą, — pridūrė.

Ji atrodė tokia vieniša, stovėdama ja pačia prakvipusiame kambaryje, kalbėdama dusliu balsu, kuris skambėjo taip lygiai, beveik oficialiai — Deiną užplūdo noras prieiti, apkabinti ją, pajusti, kaip tiesus lyg styga jos kūnas išsiriečia ir suglemba, prigludęs priėjo… Bet dabar jis negalėjo šito daryti. Dabar ji buvo ne jo meilužė Rani, o Domna Rani Jago. Nereikia jai jokios dvynės, pagalvojo jis, ji ir šiaip — du asmenys viename kūne, lygiai taip pat, kaip ir Zedas, kaip ir aš pats: chirurgas-sadistas ir vergas — Žvaigždžių Kapitonas…

Kažkas aštriai pabeldė į duris ir tuojau pat jas pravėrė. Vidun kyštelėjo Zedo galva.

— Rani-ka, jei tau manęs prireiktų, būsiu ligoninėje, — išbėrė jis. Ir uždarė duris anksčiau, nei sesuo spėjo ką nors atsakyti.

Nusigandęs Deinas dirstelėjo į Rani. Kad Zedas šitaip stačiokiškai elgtųsi su seserimi — labai jau neįprasta. Rani nepajudėjo iš vietos, bet jos pečiai buvo gunktelėję, veidas atrodė lyg sublogęs, sukritęs.

Deinas priėjo prie moters ir tvirtai apkabino. Ji priglaudė galvą jam prie krūtinės. Deinas jautė, kaip ji stengiasi kvėpuoti giliai, ritmingai — galiausiai atsiduso ir atšlijo nuo jo.

— Viskas gerai, — rėžė Rani su kažkokiu įžūliu iššūkiu lyg vaikas.

— Taip, žinau, — sutiko jis.

Moteris abiem rankomis nusibraukė plaukus nuo veido ir pakėlė šį į Deiną.

Bučinys užsitęsė. Kai jie pagaliau atšlijo vienas nuo kito, Rani atsiduso — ar tai malonumo, ar liūdesio išraiška? Deinas nežinojo. Jos žvilgsnis jam pasirodė keistai vertinantis. Galbūt šeimininkė jau svarsto, kada kitą kartą galėsianti įsitempti jį į lovą? Deinas užuodė, kad ji kažką nusprendė — kažką, kas tiesiogiai siejasi su juo, tačiau koks tas sprendimas — šito neketino jam atskleisti.

Rani Jago palietė interkomo įtaisą.

— Binki? Koks tavo dokumentuose Loraso U-Eleno bylos numeris?

Binkio balsas atsakė:

— Numeris — 1216, Rani-ka.

— Ačiū. — Ji nužingsniavo prie kompiuterio ir klestelėjo į krėslą. Ir tarsi atsiprašydama tarstelėjo Deinui: — Dirbti man vis vien reikia.

Ji ėmė spaudyti klaviatūros klavišus.

— Prisimeni, klausiau tavęs apie Lorasą U-Eleną? Ką gi, domėjausi, ar jį pažįsti, dėl tos priežasties, kad jis, atrodo, yra narkotikų dileris.

Deinas net krūptelėjo — prisiminė Tori.

— Juk jau sakiau tau, Rani-ka, kai tik susipažinome, — atsakė jis. — Iš tikrųjų aš nepažįstu nė vieno narkotikų dilerio.

— Taip. Teisybė. — Ji vis dar maigė klavišus. — Norėčiau atsigerti ko nors šalto, — tarė ji. — Gal paprašytum Korioso, kad paruoštų man vaisių punšo?

Ji vėl virto Domna Rani Jago.

— Gerai, Rani-ka, — sumurmėjo Deinas.

Virtuvėje buvo vėsu ir — nė gyvos dvasios. Deinui parūpo, kur visi galėjo išnykti.

— Koriosai! — šūktelėjo jis.

Niekas neatsiliepė, tačiau Deino dėmesį patraukė iš valgomojo nišos sklindantys garsai. Jis pasuko ten ir pusiaukelėje susidūrė su Amri. Mėlynos jos akys buvo paraudusios, mergaitė šliurpčiojo nosimi.

— Kačiuk, kas nutiko? — Deinas apglėbė mergaitę viena ranka — šitaip būtų apkabinęs pravirkusį broliuką ar sesutę. — Ko dabar susisielojai?

Ji atsakė:

— Binkis mane aprėkė.

— Ką? Kodėl?

— Todėl, kad paklausiau, su kuo jis kalbėjosi ant laiptų.

— Ką?

— Kažkas atėjo prie galinių durų ir jie kalbėjosi. Aš tik norėjau sužinoti, kas tai buvo. Nė neketinau šniukštinėti. — Ji krumpliu pasitrynė vieną akį.

— Ar jis taip ir pasakė?

Ji linktelėjo. Deinui dingtelėjo, kad reikėtų susirasti sekretorių vergą ir kaip įmanoma griežčiau išdėti, ką apie visa tai galvojąs. Amri vėl šniurkštelėjo.

— Nekreipk dėmesio, kačiuk, — tarė Deinas, jau bene šimtąjį kartą klausdamas savęs, kiek mergaitei metų ir ką ji galėjo padaryti, kad būtų išsiųsta vergauti į Čabadą. — Jis — tikras kamšara.