Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

Zedas prisimerkė ryškioje šviesoje.

— Aha. Matau. Su Aliza. Eik, pakviesk ją.

Deinas nuskubėjo pas Rani. Jos veido išraiška buvo kažkokia keista — tarsi būtų paragavusi neregėto patiekalo ir vis dar negalėtų suprasti, ar jai skanu.

— Jei tik galėsiu, tikrai padėsiu tau, Aliza, — kaip tik sakė ji.

— Ačiū, — širdingai padėkojo Aliza. — Nieko daugiau ir neprašau. — Ji kilstelėjo smakrą. — O dabar man jau pats metas susirasti Imrę. Jis, ko gero, ieško manęs. — Kynetų moteris karališkai nuplaukė per minią — tikras banginis mailiaus būryje.

— Įsikibk man į parankę, — tarė Rani.

Deinas padarė, kaip lieptas. Rani net virpėjo iš juoko. Eidama ji klubu glustelėjo priėjo šlaunies; nuo šio trumpo prisilietimo Deino kūnu perbėgo šiurpuliai.

— Įsivaizduok sau — Aliza nori, kad padėčiau jai suorganizuoti pokylį-staigmeną!

— O kas čia taip juokinga? — suglumo Deinas.

— Juk aš negaliu pakęsti pokylių! O Aliza tvirtina norinti suruošti tokią šventę, kurioje smagu būtų netgi man. Tai turėtų būti Imrės gimimo dienos pokylis. O kur nešioja mano brolį?

Vienai akimirkai Deinas buvo kone pamiršęs Zedą. Ir dabar tiesiai leptelėjo:

— Jis perka vergę.

— Perka vergę! Mūsų namams? — Rani suraukė antakius. — O kodėl?

— Eime.

Deinas nusivedė ją prie pakylos, ant kurios stovėjo Dariena Riis.

— Zedai-ka, kas tau?… — Rani pažvelgė aukštyn, ir klausimas nebaigtas pakibo ore.

Neatsigręždamas Zedas mestelėjo:

— Jos vardas Dariena.

Nuaidėjo varpo dūžis. Vergai sukruto lyg pagal komandą. Aikštėje susispietę pirkėjai traukėsi nuo pakylų garsiai kalbėdamiesi. Statymai už šio būrio vergus baigėsi. Vergai eile po vieną pajudėjo prie durų tarsi puošnaus senovinio laikrodžio figūrėlės. Zedas tarstelėjo:

— Eime.

Paėmęs Rani už rankos, pasikišo šią sau po pažastimi — labai panašiai, kaip anksčiau tai padarė Aliza Kynet.

Deinas patyliukais paklausė Binkio:

— O kas bus dabar?

Sekretorius atsakė:

— Jai padarys tatuiruotę, o rytoj iš ryto pristatys į namus.

Visai kaip kokį siuntinį, dingtelėjo Deinui.

Zedas paliepė:

— Binki, kai tik pareisime, iš karto paskambink į Barakus. Pasakyk, tegul palaiko ją ten, kol susiruošime išvykti iš Abanato. Nenoriu jos matyti, kol negrįšime į dvarą.

— Klausau, Zedai-ka, — atsakė Binkis.

Aukciono Aikštės pakraštyje minia praretėjo. Deinas paspartino žingsnį, kad atsidurtų greta Rani iš dešinės. Jos alkūnė brūkštelėjo jo ranką — šįsyk, atrodė, visai atsitiktinai. Moteris prasižiojo:

— Zedai-ka, kodėl?..

Zedo kairioji ranka nejučia šaute šovė aukštyn. Staigus jo mostas nutildė Rani. Tinklo šeimininkas giliai atsikvėpė.

— Neklausinėk, — ištarė.

Rani prikando apatinę lūpą. Priešais juos driekėsi Bulvaras: jie jau išėjo iš aikštės. Tolumoje sugaudė varpas. Deinas atsigręžė, bet nieko neišvydo. Jis prisidengė akis nuo žilpinančios šviesos.

Pro skliautuotas duris ant pakylų jau žengė naujas vergų būrys.

Jie buvo jau beveik pasiekę namų laiptus, kai Deinas staiga išvydo kažką pažįstamą. Iš pradžių jam tik veidas pasirodė matytas, vardo negalėjo prisiminti. Ji buvo pusiau nusisukusi… o paskui atsigręžė, ir jis pamatė ją visiškai aiškiai.

Tai buvo Tori Lamonika.

Rusvai auksiniai hiperės plaukai buvo trumpai nukirpti — kai Deinas matė ją paskutinį kartą, dar nešiojo ilgus. Susibrukusi rankas į kišenes, žengdama grakščiais, spyruokliuojančiais žingsniais, moteris traukė šiaurės pusėn vis labiau toldama. Vilkėjo šviesiai violetinės ir juodos spalvos drabužį, o per nėriniuotą marškinių krūtinę blykčiojo Žvaigždžių Kapitonės medalionas. Ausyse kadaravo dideli auksiniai žiedai. Ji ėjo suraukusi antakius, nežiūrėdama Deino pusėn, ir vieną beprotišką akimirksnį Deinas jau įkvėpė ketindamas jai sušukti… Bet jie pasiekė namų laiptus, o Rani žiūrėjo į jį.

Gatvė buvo labai tyli — dauguma žmonių vis dar šurmuliavo Aukcione. Koriosas atidarė jiems duris. Amri, nešina savuoju mechaniniu drugeliu su saulės baterijomis sparnuose, buvo vienintelė iš jų, kuri neatrodė prislėgta. Binkis nosies tiesumu nėrė į vergų koridorių. Rani užlipo laiptais viršun. Deinas pasitraukė į savo kambarį. Nuo ilgo buvimo kaitrioje saulėje jam maudė galvą, jis niekaip negalėjo patikėti iš tiesų matęs Tori Lamoniką. Po šimts galų, ką ji veikia čia, Čabade? Juk jo doraziną turėjo būti pardavusi prieš geras kelias savaites. Nejaugi dėl tirštai sektoriuje zujančių A-Rae farų nesiryžta kilti iš planetos? O gal užsibuvo čia dėl kokių nors kitų priežasčių? Deinas stengėsi prisiminti, ką žino apie Žvaigždžių Kapitonę — apie jos pomėgius ar įpročius. Tačiau hiperiai vengia per daug kalbėti vieni apie kitus. Deinui pavyko atkapstyti atmintyje apie Tori tik tas kelias smulkmenas, kurias minėjo Raselas: kad ji garsėja įpročiu nušvilpti iš panosės krovinį, kad ji — neprilygstama pilotė, ir dar — kad mėgsta žaisti senovinį Žemės žaidimą, vadinamą „Go”.

Iš susimąstymo vyruką plėšte išplėšė Rani balsas, ištaręs jo vardą interkomo ryšiu:

— Deinai, prašau ateiti į mano kambarį.

— Gerai, Rani-ka.

Jis užlipo laiptais. Rani sėdėjo prie kompiuterio. Deinas grįžtelėjo į duris, norėdamas įsitikinti, kad neužmiršo jų uždaryti, tada pasilenkė ir lūpomis palietė švelnų bei kvapnų jos plaukų šilką.

Rani ištarė — taip tyliai, kad jis vos išgirdo:

— Ar esi kada girdėjęs apie Čerilo dėsnį?

Deinas suraukė antakius. Pavadinimas lyg ir girdėtas…

— Rodos, taip, bet neprisimenu, koks jis, — atsakė.

— Jis dar vadinamas ir Bredlio hipoteze. — Rani Jago pacitavo iš atminties: — „Kiekvienam gyvosios materijos trupinėliui, tiek organinės, tiek neorganinės kilmės, duotosios makroskopinės visatos ribose galima rasti vieną visiškai tikslią molekulinę kopiją tos pačios visatos ribose.”

— Taip, — atsakė Deinas. — Dabar prisimenu. Hipotezę mėginta remti kai kuriais labai jau teoriniais matematiniais modeliais, ji niekada nebuvo įrodyta.

Rani tyliai pridūrė:

— Neatmenamais laikais Senojoje Žemėje gyvavo tikėjimas, esą sutikti savo kopiją — nelaimės ženklas. Tai reiškė, kad pats geitai mirsi.

Deinas susiraukė.

— Rani, juk žinai, kad tai nesąmonės. — Pastvėręs kėdę už atlošo, užgulė ją visu svoriu taip, kad vos neapsivertė. — O iš kur tu iškapstei Bredlio hipotezę?

Ji gūžtelėjo pečiais. Skruostus išpylė raudonis;

— Nežinau. Reikia manyti, kur nors perskaičiau. — Ji staiga atsistojo. — Nesipainiok man po kojų, — aštriai tarstelėjo, ir Deinas pasitraukė, palikdamas jai erdvės žingsniuoti po kambarį.

Po valandėlės ji prašneko vėl:

— Kai grįžau iš Sovkos, buvau labai vieniša. Zedas mokėsi Nekse, o aš buvau įkalinta su Izobele, kuri bruko man į galvą, kokia turėtų būti Domna Rani Jago. Per tuos mėnesius labai daug skaičiau. — Ji susibruko rankas į kišenes ir kilstelėjo pečius.

— Zedas ir aš… žinai, mudu apsimetinėdavome, kad esame dvyniai. Kai Izobelė mus išskyrė, pasijutau tarsi perplėšta perpus; lyg manęs egzistuotų du egzemplioriai: vienas — čia, — ji patapšnojo sau krūtinę, — o kitas — kažkur kitur, laisvas… Niekada nemaniau, kad bus lemtą ją susitikti.

Jos liūdesys jį suerzino.

— Toji moteris — visai ne tavo dvynė, — pareiškė jis. — Jos vardas — Dariena Riis, ne Rani. Ji kilusi ne iš Čabado, ji — kompiuterių technikė, be to, ir jos akys ne gintarinės, o rudos. — Jis valandėlę patylėjo. — Ir dar, ji — ne laisva.