Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

— Atsiliepk, — paliepė.

Deinas priėjo prie kompiuterio. Kai jo pirštai palietė klaviatūrą, lemputė užgeso. Ekrane pasirodė Imrės Kyneto veidas. Rani skubiai atsistojo šalia Deino.

— Labas rytas, Imre, — pasisveikino.

Deino šlaunis prisilietė jos kojos. Ant lovos jiems už nugarų įsitaisęs Zedas riktelėjo.

— Labas rytas, Rani, — atsakė Imrė Kynetas. Greta jo stovėjo Aliza; su balta plačia suknele ji atrodė milžiniška lyg palapinė. — VIN spaudą šįryt matei?

— Taip, Imre. Mačiau.

— Ir ką manai? — paklausė Aliza.

— Dar neapsisprendžiau, ką manyti, — atsakė Rani. — Visų pirma aš dar netgi nepusryčiavau.

Ji drėbtelėjo tai gerokai pikčiau, nei ketino, bet šnerves kuteno nuo padėklo už nugaros sklindantys kvapai, skrandis net susigniaužė iš alkio.

Vėl prašneko Imrė:

— Atleisk, Rani. Bet mano pusryčius jau pertraukė net septynis kartus, skambina visi, kas netingi, taip pat ir Teo bei Ferisas. Manau, reikia šaukti Tarybos susirinkimą.

Čabado Tarybą sudarė dvi grupės: Žemesnioji, tai yra Abanato rajonų, Gemito bei Sovkos atstovai, ir Aukštesnioji — šioje posėdžiaudavo Keturių Šeimų galvos. Parlamentaro vieta Aukštesniojoje Grupėje buvo paveldima, o į Žemesniąją atstovus balsų dauguma rinkdavo atitinkamo rajono gyventojai; balsuoti galėjo visi Čabado piliečiai, bet tinkamais Tarybai buvo pripažįstamas ne kiekvienas: kandidatas privalėjo atitikti tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, tokius, kaip gyvenimo planetoje trukmė, ankstesnieji darbai visuomenės labui (kas tai yra, niekas dorai nežinojo), o bene svarbiausias kriterijus buvo piniginės storis. Varguoliams Čabade kelias į valdžią buvo užkirstas. Kita vertus, varguolių Čabade beveik ir nebuvo, o jei vienas kitas ir pasitaikydavo, tai dažniausiai laikinas gyventojas, o ne pilietis. Oficialiai realią valdžią rankose laikė Žemesnioji Grupė; Aukštesnioji, bent teoriškai, turėjo tik patariamąją bei pritariamąją galią. Vis dėlto praktiškai — kadangi gauti arba negauti sutikimą buvo galima kur kas materialesniais būdais nei ginčai Taryboje — Žemesnioji Grupė priimdavo labai nedaug tokių sprendimų, kurių pirmiau nebūtų palaiminusios Keturios Šeimos.

Kažin, pagalvojo Rani, kaip pasielgtų Taryba šitomis aplinkybėmis? Referendumas buvo skelbiamas tik griežtai nustatyta tvarka.

— Kodėl, Imre? — paklausė ji.

— Todėl, — atsakė Imrė, — kad, mano manymu, netgi labai tikėtina, jog A-Rae surinks pakankamai parašų peticijoms ratifikuoti.

— A… — Rani pasitrynė smakrą. Jeigu tikrai taip… — Ar tu manai, kad ir referendumo rezultatai gali būti palankūs jam? — paklausė.

Kaip keista, pagalvojo ji, mes štai šnekamės taip, tarsi A-Rae būtų vienišas karys, plikomis rankomis stojęs prieš vergiją. Kaip ten sakoma? Kai norima palaikai už esama…

Imrė atrodė nusiteikęs gana niūriai.

— Visai gali atsitikti ir taip. Todėl būtina labai aiškiai paskelbti, kokia lemtis laukia Čabado, jeigu jis laimės.

— Ne vien Čabado, — pridūrė Aliza, — o ir viso sektoriaus. Tarybai teks prisiimti atsakomybę. Taigi ką manai?

Rani skrandis sugurgė.

— Manau, kad pirmiausia man būtinai reikia papusryčiauti, Aliza, — atsakė ji. — O valgydama pasišnekėsiu su Zedu, tada jums paskambinsiu. Ar tai jus tenkina?

Imrė nusišypsojo.

— Na, žinoma, brangioji, — atsakė. — O tuo tarpu nenustebk, jeigu paskambins Ferisas. Jis labai susijaudinęs.

— Ačiū, Imre.

Ji nenorėjo kalbėtis su Ferisu Diuru, bent jau kol kas. Luktelėjo, kol atsilaisvins linija, tada paliepė kompiuteriui atidėti visus skambučius. Paskui atsigręžė: Deinas vis dar stovėjo prie lango, o jos brolis sėdėjo ant lovos.

Zedas tylutėliai pasakė:

— Kaip aš norėčiau praleisti kokią valandą su Maiklu A-Rae — vienas, taip, kad niekas mums netrukdytų. Vienos valandos man visiškai pakaktų.

Jo pirštai susirietė. Deinas krūptelėjo, ir Rani tai neprasprūdo pro akis.

— Zedai-ka, šitaip mes ničnieko nelaimėtume, — pasakė ji.

— Užtat aš nuleisčiau garą, — atsakė Zedas ir susiraukė. — Žinai, nuo pat to pirmojo karto, kai dar Tinkle kalbėjausi su juo, manęs neapleidžia nuojauta, kad jau buvau kažkur su juo susidūręs — bet ne čia. — Jis palingavo galvą. — Ne, tikriausiai klystu.

Rani susimąstė: ar gali būti, kad jis vis tik neklysta?

— Ar mes turime kokių nors partnerių tarp hipererdvės farų, Zedai-ka?

Jis nusijuokė.

— Smarkiai abejoju, Rani-ka. Jie garsėja tuo, kad yra nepaperkami ir neprieinami. — Jis patapšnojo VIN laikraštį. — Ar A-Rae tikrai gali tai daryti? Kiek žinau, tam, kad įgytų teisę skelbti šitokį pasiūlymą, Federacijos pareigūnas privalo būti nežemesnio nei tam tikro rango.

Rani atsakė:

— Pasiklausiu savo teisininkų. Bet esu tikra: tokią teisę jis turi. — Ji pastebėjo, kad mirktelėjo kompiuterio telefono linijos lemputė — kažkas neprisiskambino ir paliko žinutę. Kažin ar tikrai Ferisas? — šmėstelėjo jai. — Imrė mano, jog jie surinks pakankamai parašų, kad peticijos būtų ratifikuotos ir tektų skelbti referendumą.

— Pats girdėjau, — atsakė Zedas. — Manau, jis, atsargus žmogus, tiesiog nori apsidrausti. — Jo pečiai nusviro, jis riešais pasitrynė akis.

— Zedai-ka, kada vakar išėjai iš ligoninės? — sunerimo Rani.

— Po vidurnakčio.

— Zedai-ka… — Rani įsisprendė kumščiais į klubus pasiruošusi bartis, bet čia pat susizgribo, jog kambaryje yra ir Deinas. Niršti ant Zedo Deino akivaizdoje ji niekaip negalėjo. — Deinai, — tarė, — gali eiti.

Sis nusilenkė ir pasišalino iš kambario. Rani žengė prie brolio. Jis atsistojo.

— Rani, — ištarė švelniai, delnu apglėbdamas jos skruostą. — Žinau, ką nori pasakyti. Nesakyk.

Tai ją sulaikė. Jo pirštai susirietė, gnybdami jai skruostą. Rani persmelkė noras šaukti: išrėkti jam, kad galįs viską jai pasakyti, kad jei kas nors negerai, jai privalu tai žinoti, kad ji pasitiki juo ir visada pasitikės… Po jo akimis juodavo tamsūs ratilai.

Nebepajėgdama bartis, sesuo tik glustelėjo prie brolio ir atsitraukė.

— Sėskime valgyti, — ištarė.

— Aš nelabai alkanas, — atsakė jis. Paėmė apskritą akytą bandelę, perlaužė, didesniąją pusę atidavė jai. — Būtų šaunu, jei Koriosas galėtų iškepti pyragaičių su kiaušininiu kremu.

— Aš jo paprašysiu, — pažadėjo Rani.

Ji perkando mėlynę. Saldžios sultys trykštelėjo ant liežuvio. Mėlynės, kaip ir visi vaisiai bei daržovės, į Čabadą atkeliaudavo iš svetur. Prieš keturiasdešimt metų Sabado žemės ūkio bendrija atgabeno į Čabadą citrinmedžių, pastatė milžiniškus šiltnamius. Jie primygtinai tvirtino, esą kruopščiai reguliuojant temperatūrą, būsią galima surinkti po tris derlius per metus, ir Levosų Šeima, nepaisydama jokių patarimų, nusprendė investuoti į šį projektą. Iš pradžių atrodė, kad citrinmedžiai kuo puikiausiai prigis, tačiau jau po dvejų metų šiltnamiai ištuštėjo. Tie, kurie įkalbėjo Levosus investuoti pinigus, neatsižvelgė į neįveikiamą Čabado dirvos šarmingumą.

Zedas perplėšė pusiau dar vieną bandelę.

— Šitos, pasirodo, nepaprastai skanios, — suniurzgė jis.

Rani lėtai kramtė antrąją pusę, stebėdama besimainančius saulės atšvaitų ornamentus ant sienos. Ji sėdėjo ant lovos, vienu delnu pasirėmusi sau už nugaros.

— Zedai-ka, — prašneko ji, — ar tu kada nors susimąstei, ką apie mus rašys istorikai savo knygose?

Jo antakiai šoktelėjo aukštyn.

— Kas įbruko tau tokią mintį?