Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

— Binki.

Jis atsigręžė į ją su popieriaus lapu rankoje.

— Padėk tą popierių, surask Amri — pasakyk, kad ateitų, ji mus aptarnaus. O pats drožk į savo kambarį ir pasilik ten.

Jis nurijo seilę.

— To visai nereikia, Rani-ka…

— Reikia, — atrėžė ji. — Nesiginčyk.

Binkis paklusniai nulenkė galvą ir pasišalino. Po akimirkos į kambarį žengė Zedas plačiai išskėstomis rankomis. Rani puolė jam į glėbį. Nuo jo trenkė apkartusiais riebalais ir antiseptiku. Plaukai per tris mėnesius užaugo ir susivėlė į kaltūną. Rani iš visų jėgų spūstelėjo brolį glėbyje.

— Rani-ka, — sukuždėjo jis jai į ausį. — Atrodai nuostabiai.

Ji išsirangė iš brolio glėbio, kad galėtų atidžiau jį apžiūrėti.

— Taip pat ir tu. Tik kiek pablyškęs.

Visuomet pasakau tą patį, dingtelėjo jai.

— Tinkle saulė nešviečia.

— Vaikštinėjai sode.

— Virš Abanato nuo karščio susitelkė audra su perkūnija. Teko apskristi ją lankstu. Norėjau pasižiūrėti, kaip ji atrodo nuo žemės.

— Kaip tikras turistas, — pasišaipė ji.

Tuo metu į duris atsargiai pabarbeno Amri.

— Vyno, — tarstelėjo jai Rani. — O kaip tu, Zedai, ar valgei ko nors? Gal norėtum užkąsti?

— Čobio sėklų turi? — paklausė jis.

Rani linktelėjo įėjusiai vergei. Zedas ištiesė ranką ir prisitraukė seserį arčiau savęs.

— Kaip gera grįžti namo.

Meilužio judesiu — kas juodviem buvo įprasta nuo seno — Zedas pirštu perbraukė sesers žandikaulį. Paskui delnu apglėbė skruostą.

— Gaila, kad nebuvau namuose su tavimi, kai mirė Domna Sam.

Rani atsišliejo galva į jo delną.

— Taip. Tada man tavęs ypač trūko.

— Judvi buvote artimos.

— Ji buvo nuostabi moteris. — Rani neramiai krustelėjo. Zedas nuleido ranką. — Kieta ir stipri. Nuolat traukdavo mane per dantį — esą aš pernelyg minkšta. „Privalai būti tikra bjaurybė, — tvirtindavo ji. — Tik šitaip įmanoma išsilaikyti paviršiuje .” O aš tikindavau ją, kad Diurai šlykštumu niekada negalės prilygti Jago Šeimai. Ji tik juokdavosi tai išgirdusi. Vis dėlto šiais, paskutiniaisiais, metais su ja buvo… nelengva. Skambinėdavo man pačiais netikėčiausiais momentais. Ko gero, ir ji neišvengė senatvinio proto suskystėjimo. Vis dėlto viešumoje Domna Sam niekad nėra iškėlusi jokios scenos. Buvo tikra dama.

Zedas pridūrė:

— Ferisui nebus lengva jai prilygti.

Rani prunkštelėjo.

— Išmoks. Juk aš išmokau.

Zedas išsišiepė.

— Ferisas Diuras — tai ne tu, Rani-ka.

Įėjo Amri, nešina apkrautu padėklu. Zedas paėmė taurę. Ir iškėlė prieš šviesą, kol Amri pylė vyną.

— Kaip gaila, kad Čabade negalime užsiauginti padoresnių vynuogių, — pasakė jis. — Tai bene vienintelis dalykas, kurio mums tikrai trūksta.

— Vienintelis dalykas? — Rani paėmė antrąją vyno taurę. Vynas buvo atvežtinis — iš Kerėtojo. Rani gurkštelėjo saldaus rubino atspalvio skysčio. — Galiu pasakyti mažų mažiausiai dar vieną dalyką, kurio stokojame. Dorazino. — Ji nugrimzdo plačiame krėsle. Zedas nubraukė popierius nuo suolelio ir atsisėdo ištiesęs kojas, žemėtais batų kulnais išpurvindamas balto kailio kilimėlį. Jis pasisėmė saują čobio sėklų.

— Taip, — sutiko jis. — Aš visai užmiršau apie doraziną.

Rani šyptelėjo. Be jokios abejonės, jis tik erzino ją. Nė vienas iš Jago Šeimos niekada neužmirš apie doraziną. Zedas skambino jai dar iš Tinklo, pranešė, kad sėkmingai sugrįžo, kad viskas gerai, ir papasakojo apie susidūrimą su Maiklu A-Rae. Rani nedelsdama išsiutinėjo žinią po visą Sardonikso sektorių išsibarsčiusiems Jago Šeimos partneriams, prašydama surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie tą žmogų. Jago Šeimos žargonu „partneris 44reiškė asmenį, kuriam Šeima slapčiomis mokėjo už informaciją ar leidimą pasinaudoti jo įtaka.

— Išsiuntinėjau prašymą surinkti visą turimą informaciją apie Maiklą A-Rae.

Zedas linktelėjo.

— Gerai. Tačiau tas fanatikas iš Kerėtojo per daug nerimo man nekelia.

— Jis gali būti pavojingas, — paprieštaravo Rani. — Jeigu tai jis iš tiesų kaltas dėl paaštrėjusio dorazino stygiaus…

— Gal ir kaltas, — atsakė Zedas. — Bet jeigu tikrai taip, esu tikras, tu su juo kaip nors susidorosi.

— Vadinasi, nemanai, kad tai gali būti svarbu?

Zedas suraukė antakius.

— Nerimauju dėl tavęs.

Rani nesumojo, apie ką jis čia šneka.

— Dėl manęs?

— Taip. Tinklo įgula mielai papasakotų tau, kaip mes strimgalviais skubinomės namo. Iš tiesų dar dabar turėtume būti kosmose. Ar bandei ką nors aiškintis dėl to grasinančiojo laiško, kurį pasirašė Laisvieji Čabado Žmonės?

— A, tie laiškai, — lengviau atsikvėpė Rani. — Liepiau Binkiui išsiaiškinti, kas juos siuntinėja.

— Juos? — Zedas išsitiesė. — Vadinasi, buvo daugiau nei vienas? Apie tai nieko man nesakei.

Rani nusišypsojo jam.

— Tokių laiškų ateina visada, Zedai-ka. Izobelė laikydavo juos stalčiuje. Kai aš pradėjau pernelyg puikautis dėl to, jog esu Trečiosios Čabado Šeimos įpėdinė, ji kartą pasisodino mane ir liepė tuos laiškus perskaityti.

Zedas suirzo.

— Rani, juk tuose laiškuose grasinama tavo gyvybei! Mažų mažiausia, ką galėtum padaryti — tai vertinti juos rimtai!

— O kaip turėtų pasireikšti tas vertinimas rimtai? — pasišiaušė ji ir pati užsiplieskusi. Piktai krimstelėjo čobio sėklą. Kevalas sutrupėjo tarp jos dantų. — Be reikalo išvis užsiminiau apie juos tau. Nejaugi visą laiką turėčiau tūnoti užsidariusi namuose? Slapstytis kaip kokiame urve, pastačiusi po sargybinį kiekviename koridoriaus posūkyje?

— Argi aš taip sakiau? — pastatė šerį brolis. — Argi sakiau?

— Bet galvojai būtent taip!

— Tu pati apie tai pagalvojai!

Brolis ir sesuo nutvilkė vienas kitą žvilgsniais, bet tuoj pat prapliupo kvatoti. Rani uždėjo delną Zedui ant rankos. Po lengvais marškinėliais pajuto įsitempusių raumenų virves. Būdami dar visai maži, juodu apsimetinėjo esą dvynukai — buvo tokie panašūs, kad norėjo rasti tam kad ir pramanytą paaiškinimą.

Juodu išliko panašūs iki pat šiol. Bet tuo pačiu esame ir labai skirtingi, pagalvojo Rani. Vis dėlto gerokai atitolome vienas nuo kito per tuos ilgus metus, kol gyvenome atskirai.

— Smagu, kai tu namuose, — ištarė ji.

Jis išsišiepė.

— Ilgas išsiskyrimas — kaip aštrus prieskonis. Aš atvežiau tau dovaną.

— Žvaigždę, kurią galėčiau pasikabinti ant sienos, — pasišaipė Rani. Zedas dažnai parveždavo jai visokiausių niekučių iš kitų sektoriaus pasaulių.

— Ne žvaigždę. Žvaigždžių Kapitoną.

Rani pasitrynė smakrą. Tarp Žvaigždžių Kapitonų draugų jį neturėjo, bet gal turėjo Zedas, galbūt jis su kuo nors susidraugavo dar mokydamasis pilotų mokykloje Nekse. Galbūt tai koks nors andai jam patikęs žmogus, kurį dabar susitiko visai atsitiktinai ir štai pasikvietė pasisvečiuoti. Tačiau Zedas niekad neparsivesdavo į namus svetimų žmonių.

— Kas jis?

— Tu jo nepažįsti. Jis keliavo į Abanatą, ketindamas susitikti ten su viena narkotikų kurjere. Istorija sudėtinga; jis ir pats kontrabandininkas, pabandęs įkelti koją į dorazino rinką, bet kita kontrabandininke jį apšovė ir iš panosės nusinešė jo krovinį.

— Nepaisydamas po visą sektorių šmirinėjančios hipererdvės policijos, jis vis vien ryžosi keliauti į Abanatą? — nusistebėjo Rani.

— Taip. — Zedas pasirąžė, rankomis siekdamas kubų. — Šitoks jo — na, akiplėšiškumas — ir patraukė mano dėmesį.