Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

Ji grįžo greitai nešina padėklu; ant šio buvo lėkštė, taurė, maisto. Deinas užuodė mėsos, sūrio, šviežiai iškeptos duonos kvapus.

— Nagi, sėskis, tu! — šūktelėjo moteris. — Štai.

Jis atsisėdo, ji padėjo lėkštę jam ant kelių. Deino skrandis suurzgė. Jis paragavo gabalėlį mėsos.

— Valgyk lėtai, kitaip dar supykins, — perspėjo jį Rani.

Vyrukas prisivertė siųsti maistą į bumą mažyčiais kąsneliais.

Sukramtė porą gabalėlių mėsos, duonos žiauberę, sūrio luistelį. Staiga pajuto nebeįstengsiąs nuryti nė kąsnio.

Moteris stovėdama stebėjo, kaip naujasis vergas valgo.

— Ačiū, — ištarė jis ir pridūrė: — Atleiskite, nežinau, kaip jus vadinti.

— Į sveikatą. Mano titulas — Domna. Bet namuose visi mane vadina tiesiog Rani-ka. Taip gali vadinti ir tu. Ji pasitrynė smakrą. Jos plaukai buvo švelnesni ir ilgesni nei brolio, ji nešiojo juos supintus į storą kasą. Kažin, ar ji panaši į brolį ir kitais atžvilgiais? — dingtelėjo Deinui.

— Kiek tau metų? — paklausė Rani.

— Dvidešimt ketveri, — atsakė buvęs kontrabandininkas.

Jos veide šmėkštelėjo nuostaba.

— Tu dar labai jaunas Žvaigždžių Kapitonas. Kiek laiko nešioji medalioną?

Pastaba jį įskaudino.

— Aštuonis standartinius mėnesius, — pasakė Deinas ir pridūrė: — Prieš tai dar mokiausi pilotų mokykloje.

— O tavo sutartis — kokiam terminui?

— Dešimčiai metų, — atsakė vyrukas. Ko Zedas spėjo seseriai apie jį pripasakoti?

Rani dirstelėjo dvivėrių durų link. Deinas irgi pažvelgė ta pačia kryptimi. Ten šešėlyje lūkuriavo kažkoks tamsus pavidalas.

— Amri, jeigu Binkis nemiega, paprašyk, kad ateitų čionai.

Pavidalas išnyko.

Deinui parūpo, kas galėtų būti tasai Binkis. Vergas? O jeigu taip, kodėl tuomet Rani Jago liepė vergo kažko „paprašyti”? Tiesa, ir valgyti jam ji atnešė pati.

Durys atsivėrė, tarpduryje išdygo liaunas šviesiaplaukis vyriškis. Jis smalsiai pažvelgė į Deiną Ikoro.

— Binkis — mano sekretorius. Be jo aš nieko negalėčiau nuveikti. Binki, tai — Deinas. Zedas atgabeno jį čionai iš Tinklo. Parodyk jam lovą, kur miegoti, surask kokių nors drabužių. O rytoj aprodysi namus.

— Gerai, Rani-ka, — atsakė Binkis ir mostelėjo Deinui. — Eime su manim.

Deinas atsistojo. Kojos atrodė lyg švino pripiltos. Jis dar kartą nusilenkė Rani Jago. Paskui abu suėjo pro duris į virtuvę su metalo bei medžio interjeru, o iš jos pateko į koridorių, abipus kurio rikiavosi lentelėmis apkaltos durys. Deinas išsyk prisiminė Tinklą.

— Kara, — ėmė vardyti Binkis. — Imelda. Aš. Amri. Timitas miega sode. Tu. — Jis atidarė penktąsias duris.

Už durų buvo kambarėlis — nedidelis ir šiltas, apkaltas medinėmis lentelėmis; blausią šviesą skleidė eilė palubėje sukabintų popierinių žibintų. Čia buvo siaura lova mediniu rėmu, ant sienos kabojo apskritas veidrodis. Deinas įsistebeilijo į savo atspindį. Atrodė vyresnis nei tada, kai matė save paskutinį kartą, sulysęs, veidas — išvagotas raukšlių, kurių, kiek prisiminė, anksčiau nebuvo, nepatikliomis akimis.

Binkis paaiškino:

— Tu miegosi čia. Rytą Amri tave pažadins. Pasakysiu jai, kad pernelyg nepasiankstintų.

Tai taręs, jis apsisuko eiti.

— Palauk… prašau tavęs, — ištarė Deinas. Jautėsi visiškai sutrikęs. Binkis atsigręžė. Jis žvelgė į Deiną su užuojauta, bet tuo pačiu kažkaip keistai, įsitempęs, tarsi pasiruošęs gintis. — Aš ne… Ar tu — vergas?

Netaręs nė žodžio, Binkis atsiraitojo rankovę ir parodė Deinui tatuiruotę ant kairiojo žasto — mėlyną „J”.

— O ką tu padarei?

Binkis atsakė:

— Šito mes neklausinėjame. Vergai neturi praeities, namų ar nuosavybės. Neturi ir pavardžių.

— Net jei taip priimta — juk nebūtina?

— O koks skirtumas? Juk aš galiu būti ir padegėjas ar žudikas, uždaužęs ką nors kirviu. Dabar aš esu čia. Ir nenoriu žinoti, kas tu toks.

Jis vėl apsisuko eiti. Deinas pajuto, kad kojos jo neberemia. Klestelėjo ant lovos.

— Labanakt, — ištarė Binkis.

— Labanakt, — atsakė Deinas jo nugarai.

Jis liko vienas.

Deinas nusispyrė batus ir užsikėlė kojas ant lovos. Jam krustelėjus, lova sugirgždėjo. Staiga Deinas susizgribo, kad, nė pats nejusdamas, klausosi, ar nepasigirs žingsniai.

Jau viskas baigta. Viskas gerai.

Jis atsišliejo į pagalvės minkštumą ir delnu perbraukė žvilgančią, gruoblėtą galvūgalio lentą. Jautė antklodės švelnumą. Koridoriuje už durų nebuvo girdėti nė garselio. Deinas išsiropštė iš lovos ir apėjo kambarį. Spinta buvo tuščia. Vonios kambarys, dušas. Deinas atidarė duris ir dirstelėjo į koridorių. Nė gyvos dvasios.

Naktis buvo saugus metas, o Rani sakė, kad jis galįs pamiegoti. Deinas uždarė duris. Nusivilko marškinius, bet čia pat sudvejojo. Nenorėjo miegoti nuogas. Abiem rankomis sugriebęs antklodę, susivyniojo į ją lyg į kokoną. Šviesos jungiklis buvo įtaisytas galvūgalio lentoje. Deinas spustelėjo jį nykščiu. Paskui atsigulė ant šono ir susirangė palaimingoje tamsoje, klausydamasis lygaus savo paties alsavimo.

Jis laukė, kol užslinks miegas.

Zedas Jago kaip visuomet išmiegojo visą naktį ramiai, netrikdomas sapnų.

Pabudęs dar valandėlę gulėjo nekrustelėdamas šiltoje lovoje, stebėdamas, kaip sienomis lėtai kopia ryškūs saulės šviesos ruožai. Sugrįžus iš Tinklo, kelias pirmąsias dienas visa kas Čabade jam rodėsi taip trapu, kad, regis, vos nukreipus žvilgsnį į šalį, tuoj pat išnyktų. Zedas kartais nutverdavo save nejučiomis įsispoksojusį į kokį žmogų ar daiktą, kad tas neišgaruotų. Šitas kambarys buvo jo gūžta nuo pat vaikystės. Ant vienos sienos lentynose rikiavosi jo knygų įrašai. Vienoje spintoje buvo sudėti drabužiai, kitoje — kopimo į ledynus įranga: kombinezonas, smaigai, kirvukai, kobiniai. Kampe kabojo viela sutvirtintas žmogaus skeletas — tas pats, kurį jis naudojo mokydamasis medicinos mokykloje Nekse; skeleto galva buvo kiek pakreipta į šoną, tarsi šis tokia groteskiška, neįmanoma poza dirsčiotų sau per petį. Zedui dingtelėjo, kad Amri veikiausiai bus jį valiusi. Gydytojo lagaminėlis stovėjo prie kadaruojančių kaulėtų skeleto kojų.

Zedas šoko iš lovos ir nuogas priėjo prie durų į terasą. Išvydo žydintį sodą, kiek padūmavusį nuo šnypščiančių, vaivorykštėmis mirguliuojančių purslų, žyrančių nuo plačiu lankstu trykštančios vandens srovės. Per susirangiusį vijoklį stryktelėjo drakonkatė. Timitas, įsitaisęs prie gėlių klombos, vyniojo laistymo žarną. Zedas trūktelėjęs atstūmė duris. Tiesiog į jį siūbtelėjo karščio banga. Oras alsavo kaitra lyg išsilydžiusi lava. Zedo pečius ir šonus akimoju nužėrė prakaito lašeliai. Tris mėnesius praleidus svetur, prie Čabado karščio reikėjo įprasti — netgi tam, kuris čia gimęs ir užaugęs. Zedas giliai įkvėpė. Ir susimąstė: kažin ar nebus tik beprasmis laiko gaišimas, jeigu jis pamėgins dar kartą užsiminti Rani apie tuos grasinančius laiškus? O gal jis tik be reikalo kelia paniką? Rani veikiausiai tik pasijuoktų iš jo. Zedas uždarė terasos duris ir žengė atgal į tykią namo vėsą. Buvo valanda po aušros.

Zedas apsirengė. Girdėjo iš apačios sklindančius balsus: virtuvėje šnekučiavosi Kara ir Imelda. Išlindęs į laiptus, Zedas susidūrė su aukštyn kopiančia Amri, kuri nešė padėklą su pusryčių vaisiais.

— Aš nunešiu, — tarstelėjo jis ir, balansuodamas padėklą ant vieno delno, pasuko atgal aukštyn. Jis pabarbeno į Rani kambario duris.