Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

Jis patraukė ranką.

— Narkotikas, kurio tau daviau, — tas pats dorazinas, tik šiek tiek pakeistas. Jis buvo sukurtas gydyti katatoniją. Preparatas ženkliai padidina nervų sistemos jautrumą pojūčiams. Teoriškai jis turėjo išpurtyti katatoniką iš iliuzinės apdujimo būsenos, verste priversdamas pajusti aplinkinį pasaulį. Tačiau pakankamai daug juo gydomų ligonių tik dar giliau nugrimzdo į save, galutinai prarasdami ryšį su pasauliu, tad vaisto vartojimas nutrauktas. Dabar jo prekyba, kad ir labai gyva, jau senokai paskelbta už įstatymo ribų — galbūt net tau pačiam kada nors teko jį gabenti. Neišsigąsk to paralyžiuojančio poveikio. Ilgainiui praeis.

Deinas pabandė pajudinti lūpas. Jos vis dar tebebuvo nutirpusios. Deinas prikando apatinę. Mėgino kostelėti.

— U, — išsprūdo jam. — A?

Zedas prispaudė pirštus jam prie lūpų, šitaip jį vėl nutildydamas.

Tada vėl delnu apglėbė Deino smakrą. Nykštys nuslydo žandikauliu. Ir staiga Zedas spūstelėjo. Smarkiai.

Nežmoniškas skausmas pervėrė Deino veidą ir visą galvą. Kairioji akis aptemo. Įtempęs raumenis, jis bandė kryptelėti galvą toliau nuo skausmo. Bandė surikti, bet įstengė tik dusliai niurgztelėti. Skruostais pasruvo ašaros.

Skausmas atlėgo. Zedas Jago audeklo skiaute nušluostė jam ašaras.

— Čia yra nervų rezginys, — pasakė.

Paskui jis palietė Deino petį; jo pirštai nuslydo nuoga Deino ranka iki alkūnės. Šįsyk Deinas jau suklykė, kai alkūnėje prasprogęs skausmas išsklido tarsi gaisro liepsna. Zedas kiek atleido pirštus, bet neatitraukė jų nuo to taško, kur kliudė nervą.

— Čia — irgi, — ištarė.

Deinas gokčiojo, stengdamasis atgauti kvapą. Ausyse grumėjo perkūnija.

— Kodėl? — išspaudė jis, pajuto ašarų sūrumą lūpų kamputyje.

Zedas vėl nusišypsojo jam laimingo žmogaus šypsena.

— Man nepatinka, kai žmonės man meluoja, — paaiškino. — Tai viena priežastis. Svaresnė priežastis ta, kad tavo turima informacija apie narkotikų rinką galbūt svarbi Jago Šeimai. Trečia priežastis — nuo šiol tu vergas, o vergams nereikia aiškinti jokių priežasčių. Nieko, priprasi. O ketvirtoji, ir, tiesą sakant, vienintelė, rimta priežastis štai kokia: man patinka tai daryti.

Jo ranka nuslydo Deino žastu prie peties, o nuo peties lėtai — prie žandikaulio.

Deinas pats nepajuto, kaip užsimerkė. Dar bandė ištverti neklykęs.

Pasaulis susitraukė. Rytas būdavo tada, kai jis pabusdavo, išgirdęs Zedo žingsnius koridoriuje. Išmoko neklysdamas atskirti juos iš penkiasdešimties kitų. Naktis būdavo tada, kai Zedas palikdavo jį ramybėj. Naktį kiti žmonės, ne Zedas, jį nuprausdavo ir pamaitindavo, duodavo vandens, tada leisdavo pamiegoti. Jis nežinojo, nei kiek laiko trunka diena, nei kiek — naktis, neilgai trukus nebežinojo, ir kur esąs. Jo pasaulio kontūras susitraukė iki mažytės salelės, o jos vardas buvo Skausmas.

Baigiantis antrajai dienai, jis išklojo savo švelniabalsiui kankintojui viską, kas tik šiam galėjo būti įdomu apie narkotikų prekybą, taip pat ir apie Deino Ikoro gyvenimą. Raitydamasis pančiuose, jis išmoko perprasti menkiausią Zedo balso niuansą, galvos kryptelėjimą, lūpų trūkčiojimą, kiekvieną rankų judesį. Trečiąją dieną klausimų srautas išseko. Zedui Jago iš jo reikėjo anaiptol ne tik informacijos. Nežmonišku skausmu svilinančios rankos darbavosi taip kruopščiai ir tiksliai, kad Deinas netruko suvokti, jog visa tai — savotiškas seksualinis aktas, akinančiu pojūčių intensyvumu prilygstantis orgazmui. Zedas leisdavo jam pačiam normuoti atokvėpio akimirkas.

— Penkios minutės, — sušvogždavo Deinas.

Ir jis gulėdavo neliečiamas, palaimingai laisvas nuo skausmo, ištisas penkias minutes. O paskui rankos sugrįždavo. Tačiau jeigu pasigailėjimo jis melsdavo per dažnai, išvis jo nesulaukdavo.

Ketvirtąją dieną jis jau nebeturėjo jėgų maldauti. Tiesiog gulėjo be žado, nekrustelėdamas. Zedas prašneko maloniai, palankiai:

— O tu labai stiprus. — Jis nusišypsojo. — Bet jeigu manai, kad jau pasiekei savo ištvermės ribą — klysti.

Penktosios dienos rytą, kai Deinas išgirdo koridoriumi artėjančius šiurpiai pažįstamus žingsnius, visi raumenys susimetė mazgais. Jis ėmė nevaldomai drebėti. Zedas atidarė duris. Deinas laukė, kad jis štai tuojau prieis prie lovos. Tačiau Zedas tik pažvelgė į jį. Linktelėjo kaip žmogus, užbaigęs darbą, tada vėl išėjo ir uždarė paskui save duris.

Deinas pats nesuvokė, kiek laiko praėjo, kol mėšlungio sutraukti raumenys ėmė atsileidinėti. Tiktai labai negreitai jis pagaliau įstengė pravirkti.

Atėjęs kitą kartą, Zedas prisiartino ir sustojo prie lovos. Valandėlę stebėjo, kaip Deinas tirta visu kūnu. Paskui ištiesė ranką ir paglostė Deinui plaukus.

— Viskas gerai, — ištarė. — Viskas, jau viskas. Viskas baigta.

Deinui perštėjo gerklę. Lengvas, siaubingas glostymas vis nesiliovė. Gana negreitai Deinas suvokė tai kaip paguodą. Galiausiai liovėsi drebėjęs. Zedas kilstelėjo puodelį jam priešais akis.

— Vanduo, — ištarė. — Atsigerk, aš prilaikysiu tau galvą.

Jis viena ranka parėmė Deino galvą, kol šis atsigėrė. Paskui padėjo puodelį į šalį, o Deiną paguldė atgal ant pagalvės.

Zedas prašneko:

— Rytą tu drauge su manimi išvyksi iš Tinklo paskutiniuoju maršrutiniu luotu. Į palydovą jis neužsuks, skris tiesiai į Abanato Nusileidimo terminalą. Ten tu būsi nuteistas už narkotikų kontrabandą: Nusileidimo terminalo narkotikų kontrolės skyrius jau surinko įkalčius, o tavo prisipažinimas man — taip pat įkaltis. — Jis nusišypsojo. — Įprastu atveju paskelbus nuosprendį ombudsmenas paaiškintų tau vergo teises ir pareigas, o paskui keliautum į Barakus ruoštis Aukcionui. Tačiau tu į Aukcioną nepateksi, Delnai. Tave ketinu nusipirkti aš. Tiesa, ne sau — aš nelaikau vergų. Tačiau tu — ne visai paprastas vergas, tu — Žvaigždžių Kapitonas, kontrabandininkas; Jago Šeimai pravers tavo žinios ir patirtis. Taigi atiteksi mano seseriai Rani. Ji jau sugalvos, ką su tavimi daryti. Ir tu dorai jai tarnausi. Jeigu tarnausi ypač gerai, galbūt ji net nutars anksčiau laiko paleisti tave į laisvę. Ji tokiais atvejais kartais būna labai jautri. Aš — ne. Prisimink tai, Deinai, jei kada nors, tarnaudamas mano seseriai, pajusi pagundą bėgti arba ką nors iš jos pavogti, arba meluoti jai — ar net jei darysi klaidas. Prisimink tai. — Jis piršto galiuku perbraukė Deino žandikaulį. Deinas sudrebėjo. Zedas palietė kitas jo kūno vietas, primindamas neseniai išgyventus pojūčius; Deinas sukūkčiojo net nuo tų lengvų prisilietimų. O paskui Tinklo šeimininkas tyliai pasišalino iš kambario, palikdamas Deiną gulėti vieną.

Susirangiusi savo mėgstamiausiame krėsle nišoje, apsiskleidusi popieriais, atsitvėrusi nuo visos likusios namo dalies, Rani Jago net neišgirdo tylaus savo sekretoriaus balso — jam teko pakartoti:

— Rani-ka, jūsų brolis namuose.

Ji pašoko iš krėslo, popieriai pažiro į visas puses. Ant kerito kailio kilimėlio snūduriavusi drakonkatė smalsiai kilstelėjo galvą.

— Ką, jis čia? Kur?

— Sode, — atsakė Binkis.

Rani nuskubėjo prie stiklinių durų, atstūmė jas ir išpuolė į terasą. Zedo niekur nebuvo matyti.

— Zedai-ka! — pašaukė ji.

— Ateinu, Rani-ka! — kažkur iš apačios atsišaukė Zedas.

Miegamajame Binkis rinko išsklaidytus popierius ir tvarkingai krovė ant gobelenu aptraukto suolelio kojoms. Jo veidas buvo blyškesnis nei paprastai, o ir žvilgsnis — kažkoks ne toks, koks turėtų būti. Rani žinojo priežastį.