Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

— Eikite vidun, — paragino jį palydovas.

Įžengęs pro duris, Deinas išgirdo, kaip už nugaros jos šnypšdamos užsiveria. Paskubomis apsidairė kito išėjimo, ir čia jo dėmesį prikaustė žmogysta — tokios milžinės hiperės jis kaip gyvas nebuvo regėjęs.

Ji buvo gerokai aukštesnė už jį, masyvių kaulų, bet labai proporcingai sudėta — panašiai proporcingas atrodo kalnas. Ji atsisėdo prie stalo, mostelėjo sėstis ir Deinui. Šiam pasidingojo, kad jos sąnariai sukiojasi ant plieninių vyrių. Deinas kartą kitą buvo matęs skeliečių, bet niekada — iš taip arti. Sutikti jų kosmose pasitaikydavo itin retai. Skeliečiai darbavosi visų Gyvenamų Pasaulių kosminiuose uostamiesčiuose, tačiau hiperiais beveik niekada netapdavo — pernelyg dažna nesvarumo būklė, juos greitai nusilpnindavo. Nulinės gravitacijos sąlygomis jų kauluose suirdavo kalcis, kaulai tapdavo trapūs.

Milžinė atrodė visai nepalytėta amžiaus, o gal ir išvis nesenstanti.

— Mano vardas — Džehosopata Lėjakanava, — prisistatė moteris. Jos balsas buvo žemas, melodingas. — Aš — antroji pagal rangą Jago Tinklo įgulos narė. O jūs, žinau, — Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro. — Ji spustelėjo valdymo svertą stalviršyje, ir iš paslėptos saugyklos išniro ąsotis su taurėmis. — Labai malonu, kad sutikote atidėti skrydį į Abanatą. Prašau priimti Tinklo padėką už pagalbą.

Kalbėjo ji oficialiu tonu kaip kokia Federacijos diplomatė. Deinas tyčia atsakė grubokai:

— Nieko tokio. Maršrutinių luotų kaip buvo, taip ir bus.

— Žinoma, — sutiko ji. — O jūs niekur neskubate. — Ji buvo puikiai įvaldžiusi hiperių gebėjimą klausimą ištarti taip, kad šis nuskambėtų kaip tvirtinimas. — Iki Aukciono liko dar geros trys savaitės. Tiesa, viešbučiai perpildyti; tikiuosi, jūs turite Abanate draugų.

— Neprapulsiu, — trumpai atsakė Deinas.

Visas tas manieringas mandagumas jau ėmė jį bauginti. Delnus išpylė prakaitas.

Ką gi jis veikia šiame… šiame… kalėjime? Nepaisant oro filtravimo, vyrukas užuodė tiktai kalėjimui būdingą kvapą: jį lygiomis dalimis sudarė nuobodulio, nevilties ir baimės tvaikas.

— Kuo aš galėčiau pasitarnauti Jago Tinklui, komandore?

— Aš navigatorė, — pataisė jį Lėjakanava. — Šio laivo komandoras yra Zedas Jago. — Masyviomis rankomis moteris pasirėmė į stalą. — Šiek tiek nejauku apie tai kalbėti… — Ji toli gražu neatrodė nė truputėlio sutrikusi. — Uoste jūs pasisakėte atvykęs čionai kaip turistas, Žvaigždžių Kapitone. Tačiau jūsų veikla… na, sakykime, jūsų šlovė kituose sektoriuose pasiekė Čabadą anksčiau nei jūs.

Tas prakeiktas kalės sūnus inspektorius, dingtelėjo Deinui.

— Norėčiau pasakyti jums štai ką: Čabade jūs nieko nenustebinsite, jei, lankydamasis Abanate, nutarsite suderinti reikalus su malonumais.

Kaip tik to ir tikiuosi, pagalvojo Deinas.

— Navigatorė, aš ketinu pasižvalgyti Aukcione, — pasakė.

— Na, žinoma, — sutiko Lėjakanava. — Visi esantys Čabade apsilanko Aukcione. — Ji šiek tiek atsilošė krėsle. Šis suaimanavo. — Gal verčiau iš karto stverti jautį už ragų.

Taip jau taip, pagalvojo Deinas.

— Uosto policijai jūs žinomas kaip narkotikų kurjeris, Žvaigždžių Kapitone. O aš pasiruošusi sumokėti jums už bet kokią informaciją apie dabartinę padėtį narkotikų rinkoje.

Deino širdis suspurdėjo krūtinėje. Burna perdžiūvo. Jis prisitraukė ąsotį, prisipylė stiklą skaidraus gėrimo, gurkštelėjo. Kaip ir tikėjosi, tai buvo šaltas vanduo.

— Ar šis pokalbis įrašinėjamas? — paklausė Deinas.

— Savaime suprantama, — atsakė skelietė. — Tačiau joks pavojus jums negresia, Žvaigždžių Kapitone. Tinkle hipererdvės farų nėra nė kvapo.

Deinas linktelėjo. Jis mielai būtų padėjęs, visa bėda, kad pats žinojo nedaug.

— O kam iš tikrųjų reikalinga ši informacija? — pasidomėjo jis.

— Jago Šeimai.

Deinui parūpo, ką jie norėtų sužinoti.

— Kiek jie pasirengę man sumokėti? — paklausė jis. Tai visuomet būdavo keblus klausimas.

— Penkis šimtus kredų, — lyg iš natų išbarškino Lėjakanava.

Penki šimtai kredų — tai mažų mažiausiai kompensuotų išlaidas tam nelemtam šaldikliui. Deinas apsilaižė lūpas. Prakeikimas, kaip džiūsta burna. Jis dar kartą gurkštelėjo vandens karštai trokšdamas, kad dabar jo vietoje sėdėtų Tori Lamonika.

— O jeigu aš nepanorėsiu su jumis kalbėtis? — tarstelėjo jis.

Lėjakanava sunėrė pirštus ant kelių. Deinui navigatorė priminė Žemės lokę, kartą matytą Pelino zoologijos sode: net atsipalaidavusi ji spinduliavo grakščia ir šiurpia jėga.

— Pyktis su Jago Šeima — nelabai išmintinga, — atsakė ji.

Apie Jago Šeimą Deinas žinojo labai nedaug. Čabadą valdė keturios Šeimos, ir Jago Šeima buvo viena iš jų. Vis dėlto kaip tik jie organizuoja Aukcioną, jiems priklauso ir Tinklas. Jie perka doraziną.

Tačiau nevertėtų pernelyg entuziastingai prapliupti kalbėti.

— Šeši šimtai kredų, — užkėlė kainą jis.

— Ar jūsų informacija šitiek verta? — sausai paklausė navigatorė.

— Versle, kuriame sukuosi, nepatartina parsiduoti pigiai.

— Vadinasi, vertinate save brangiai. Gerai. Tegul bus šeši šimtai kredų.

Deinas ėmėsi porinti:

— Keliauju į Čabadą perimti džiugmos siuntos.

— Man reikia žinoti jūsų pirkėjo, taip pat ir jūsų kontakto Abanate vardą.

— Žinoti mano pirkėjo vardo jums visai nereikia. Pirkėjo netgi nėra Sardonikso sektoriuje. O kontakto vardo aš ir pats nežinau. Mes nepažįstami. Turėčiau susitikti su juo bare. Vienas mano draugas — nesakysiu kas — parodė man keletą atpažinimo ženklų, kuriuos visada naudoja pats.

Šitaip jis skiedė ir toliau, prasimanymus atmiešdamas tiesa — apie pusmečio senumo reisą Sinabaro sektoriuje.

— Po šimts, o iš kur man žinoti, kad ši informacija nepasklis? — staiga paklausė kontrabandininkas.

— O kodėl ji turėtų pasklisti? — atitarė Lėjakanava.

— Paklausykite, žinau, kad visa tai įrašinėjama — kiekvienas mano ištartas žodis. Kur garantija, kad neketinate paprasčiausiai parduoti manęs farams?

— Jūs užmiršote, — pabrėžė Lėjakanava, — kad siūlydamas pinigus už informaciją Tinklas įsivelia į viską, ką sakote.

— Na, nežinau…

Deinas sunėrė pirštus, atpalaidavo, vėl sunėrė — suprask: nervinasi. Bet jo nervingumas tik iš dalies buvo apsimestinis. Tai tas nelemtas laivas kaltas, tikino jis save. Suręstas kaip kokia metalinė dešra.

Be perspėjimo virstelėjo durys. Vidun įėjo vyriškis. Lėjakanava, kuri jau žiojosi tarti kokį raminantį žodį, staiga nutilo. Vyriškis judėjo kaip tikras hiperis: tobulas grakštumo ir išdidumo derinys. Buvo lieknas, nelabai aukštas, ilgokais rusvais plaukais, sidabriniu segtuku susegtais ant pakaušio. Platūs jo pečiai — bauginančiai raumeningi, o akys — pritrenkiančios gintarinės spalvos. Jis prašneko:

— Žvaigždžių Kapitone, jūs suklydote rinkdamasis profesiją. Jums reikėjo tapti aktoriumi.

Deinas nieko nesuprasdamas įsistebeilijo į jį, bet tuoj pat atitoko ir nutarė, kad jau pats metas supykti. Jis pabrėžtinai sugniaužė kumščius, atstūmė krėslą ir atsistojo. Buvo šiek tiek aukštesnis už įėjusįjį.

— Vadinate mane melagiu?

— Taip, — atrėžė įsibrovėlis. — Verdijos džiugma gaminama iš augalo, kuris Čabade neauga, Žvaigždžių Kapitone. Taigi džiugiuos jūs čia tikrai neperkate. O jūsų laive puikuojasi dorazinui skirtas šaldiklis.