Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

— Kaip tik ketinau kalbėti apie tai…

— Tiek jau to. Jeigu ketinate Čabade nusipirkti dorazino, jums teks skaudžiai nusivilti. Šiuo metu dorazino pasiūla čia — itin kukli. Atvykote iš Nekso? Ko gero, nenorėsite pasakyti, kam Nekse ieškote prekės, ar ne? Kokiam nors retsykiais mėgstančiam pasmaguriauti vienišam vartotojui? Na, ne kažin kas, bet už jo vardą sumokėčiau, tarkime, du šimtus kredų.

— Eikite po velnių, — išsiplūdo Deinas. — Jeigu jums nepatinka tai, ką papasakojau, žinokitės. O savo klientų aš nepardavinėju. Taigi plaunuos. Traukitės iš kelio.

Jis žengė prie durų. Išsidrėbusi krėsle skelietė negalėjo pašokti taip staigiai, kad suskubtų jį sustabdyti. Tačiau rusvaplaukis vyras lyg niekur nieko užtvėrė svečiui kelią. Deinas smogė jam plaštaka. Smūgis buvo puikus, išlavintas ir tikrai būtų sužalojęs auką — jei tik būtų pasiekęs tikslą. Tačiau vyriškis pastvėrė priartėjusį Deino riešą ir užsuko žemyn su nepaaiškinama, bauginančia jėga. Skausmas siūbtelėjo Deino ranka aukštyn iki pat alkūnės. Priešininkas galingu trūktelėjimu parklupdė jį ant grindų. O jau tada iš užnugario jam į smilkinį kaukštelėjo kumštis tarsi kūjis. Apdujęs, kone praradęs sąmonę Deinas susmuko, ir skelietė be vargo pakėlė jį milžiniškomis rankomis.

Moteris pasodino jį atgal į krėslą ir sudėjo letenas ant pečių, kad jis negalėtų nė krustelėti. Rusvaplaukis vyriškis apžiūrėjo Deino galvą, žibintuvėliu dukart tvykstelėjo į akis, švelniai, bet valdingai pamasažavo kaklo raumenis.

— Dabar jums skaudės galvą, — pratarė jis. — Nejaugi mama niekad nesakė jums, kad kumštynės su skeliečiais kenkia sveikatai?

Deinas neatsakė. Jam skaudėjo šonkaulius, maudė alkūnę, o smegenys nuo skelietės smūgio liulėjo tarsi drebučiai.

Vėl prašneko rusvaplaukis vyras:

— Ačiū, Džo. Tai viskas.

Skelietė išėjo. Deinas prarijo galugerklyje susikaupusį kraują.

— Na? — ištarė jis.

Rusvaplaukis vyras tarė jam:

— Aš — Zedas Jago, Tinklo viršininkas.

Deinas burbtelėjo:

— Visai nemalonu su jumis susipažinti.

Vis dėlto, nepaisant apsimestinės jo žodžių narsos, jį kaustė baimė. Nugarkauliu perbėgo šiurpulys.

Tinklo viršininkas nusišypsojo, vienas lūpų kamputis sutrūkčiojo. Keistu, beveik meilingu judesiu jis dviem pirštais perbraukė Deino smakrą, paskui atsitraukė.

— Gal norėtumėte pasakyti, Žvaigždžių Kapitone, kokie reikalai iš tiesų atginė jus į Abanatą?

Deinas prasižiojo:

— Ne. Nenorėkite, kad pats sau persirėžčiau gerklę. Jei garsas apie tai pasklis — o šitaip būtinai atsitiks, — aš niekad nebegalėsiu dirbti Sardonikso sektoriuje, beje, kaip ir bet kuriame kitame. Užmirškite tai.

Jis giliai įkvėpė, kad bent kiek apmalštų skausmas šone, ir lėtai išsitiesė.

Zedas Jago prašneko griežčiau:

— Jūs dar nesuprantate, į kokią padėtį pakliuvote.

Vyriškis priėjo prie stalo ir pasilenkęs dingo iš Deino regėjimo lauko. Kai atsitiesė, kažką laikė rankoje — spausdintą popieriaus lapą. Deinas paėmė jį kairiąja ranka. Galvoje ūžė taip, kad sunku buvo sutelkti dėmesį. Galų gale jis šiaip taip išgliaudė painios teisinės terminologijos prasmę. Jis žvelgė į čabadietišką sutartį — vergystės sutartį dešimčiai metų.

Sutartyje buvo įrašytas jo vardas.

Deinui net padai atšalo. Zedas Jago paėmė iš jo popierių.

— Jūs — narkotikų kontrabandininkas, Žvaigždžių Kapitone, ir visai nesvarbu, kad niekad nebuvote įkliuvęs ar nuteistas. Saldiklis jūsų laive įrodo, kad verčiatės dorazino pergabenimu, o tai — federalinis nusikaltimas. Transportuoti doraziną iš vieno sektoriaus į kitą — nelegalu, už tai gresia baudžiamoji atsakomybė — didelė bauda ir kalėjimas, kas Sardonikso sektoriuje virsta štai kuo. — Jis ištiesė sutartį. — Sutartis tikra, joje užfiksuotas net jūsų akių tinklainės atspaudas. Jį aš įsirašiau, tikrindamas jūsų akis. Tiesa, aš dar galiu sutartį suplėšyti… galiu ištrinti duomenis iš kompiuterio, grąžinti jums laivą ir leisti jums stebėti Aukcioną Abanate — jei tik jūs kalbėsitės su manim. Jei.

Deinas ėmė lankstyti dešiniosios rankos pirštus, kad atslūgtų nutirpimas.

— Aš jumis netikiu, — pareiškė jis. — Jei mano laive ir yra šaldiklis — teisiniu požiūriu tai dar ne įrodymas. Pergabenti doraziną iš vieno sektoriaus į kitą — be jokios abejonės, nelegalu, bet jūs negalite įrodyti, kad aš tai dariau. Jūs netgi negalite pateikti oficialių kaltinimų, kol jūsų parodymų nepatvirtins hipererdvės policija. Tegul mane griausmas, jei ką nors jums pasakysiu. Jūs blefuojate.

Abiem rankomis įsirėmęs į krėslo ranktūrius, jis pabandė pasikelti — bergždžiai.

Zedas Jago švelniai jam atsakė:

— Žinote, jūs klystate. Nelabai atidžiai viską perskaitėte. Šią sutartį išdavė Nusileidimo Terminalo Narkotikų Kontrolės tarnyba, ji jau pasirašyta.

Deinui nespėjus nė prasižioti, Zedas ištiesė ranką ir prispaudė Deinui prie kaklo gelio kapsulę. Ji buvo vėsi. Deinas dar pajuto, kaip ji skaidosi.

— Dabar jūs užmigsite, Žvaigždžių Kapitone, — vis dar tuo pat švelniu balsu tęsė Zedas Jago. Viena ranka jis atsisegė plaukų segtuką, ir šie pažiro ant pečių. — O kai pabusite, tuomet ir pasikalbėsime.

Palaukite! — dar bandė tarti Deinas Ikoro. Palaukite, pasikalbėkime dabar… Bet jam užgniaužė gerklę, nutirpusios lūpos nė nekrustelėjo. Deinas nebegalėjo net mirktelėti. Durys atsivėrė, o jis sėdėjo paralyžiuotas, skruostais sruvo ašaros. Netgi suverti akių vokų — ir to jis nepajėgė. Zedas tarstelėjo keletą įsakymų. Atskubėję du įgulos nariai stojo abipus Deino ir jį pakėlė — anaiptol ne grubiai. Tada paklausė Zedo, kur jį dėti, ir Zedas atsakė:

— Į sulaikymo kamerą.

Bet aš juk ne… aš tikrai ne… — Deinas bandė kalbėti, bet iš burnos neištrūko nė garselis. Jis nebejautė net savo paties kvėpavimo; įsiklausė — net akmuo nuo širdies nusirito, kai išgirdo ritmingą oro šiugždėjimą plaučiuose.

Abipus jo šokčiojo sienos — vadinasi, jį pajudino iš vietos.

— Atsargiai, — tarė Zedo Jago balsas.

Kai Deiną nešė iš kambario, jis pajuto, kaip kažkieno pirštai brūkštelėjo jam per veidą. Švelniai tarsi įsimylėjėlis Tinklo šeimininkas perbraukė Deino vokus, užmerkdamas perštinčias jo akis.

Jis gulėjo kažkokiame kambaryje, lovoje.

Kambario sienos buvo lenktos. Jis bandė pasukti galvą ir žvilgsniu pasekti sienos išlinkį, bet galva nė nekrustelėjo. Milžiniškomis pastangomis jam pavyko pražioti ir vėl užčiaupti bumą, prasimerkti ir vėl užsimerkti. Matyt, paralyžiuojantis poveikis po truputį pradėjo išsivadėti. Nelaimėlis susivokė gulįs nuogas ir sužvarbęs, bet dar pakenčiamai. Basos kojos atrodė deformuotos ir labai toli. Žemiau juosmens jam taip ir nepavyko ničnieko pajudinti. Net ir nematydamas jautė, kad rankos guli prie šonų, pririštos per riešus.

Jis girdėjo tykų dūzgimą. Girdėjo ir balsus — už kambario durų, tikriausiai koridoriuje. Girdėjo ir savo širdies plakimą — stiprų, ritmingą, girdėjo savo alsavimą. Jam netgi pasirodė, kad girdi kraujo srovenimą gyslose.

Paskui jis išgirdo žingsnius.

Kambario durys atsivėrė.

Įėjo Zedas Jago. Atsisėdo ant lovos krašto. Deinas pajuto, kaip lova įdubo. Zedas atrodė susikaupęs ir patenkintas. Delnu suėmė Deino smakrą, nykštys atsirėmė į minkštos odos sklypelį po ausimi, kiek žemėliau žandikaulio.

— Jauti mano pirštą? — paklausė Zedas. — Nemėgink kalbėti. Matau, kad jauti.