Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

Rani pasikasė smakrą.

— Atrodo, jis — įdomus tipas, — ištarė. — Bet nemanau, kad žinotų, kur įsikūrusi „Farmacija”.

— Ne, — apgailestaudamas patvirtino Zedas. — Kurjeriai šito nežino.

— Nežino ir dileriai. Nežinome ir mes, vargšai pirkėjai. — Ji pakilo ir ėmė žingsniuoti po kambarį. — O aš maniau, kad hiperiai nesikalba su nepažįstamaisiais.

Zedas vos vos šyptelėjo.

— Tvirtinti, jog mes nepažįstami — ne visiškai tikslu.

— Ar jis — koks nors tavo draugas? Pažįstamas dar iš Nekso laikų?

Rani atsigręžė ir pažvelgė į brolį. Tai ją sudomino: vienintelis hiperis, kurį Zedas per visą gyvenimą buvo parsivežęs į svečius — neminint skelietės Džo Lėjakanavos, — buvo Tamas Orionas, vyriausiasis pagrindinio Abanato Nusileidimo terminalo pilotas. Rani svajojo išgirsti istorijų apie kitus pasaulius, kitas sistemas, hipererdvę — bet taip nieko ir neišgirdo, nes Tamas Orionas išvis niekada nieko nekalbėdavo.

— Aš nepažįstu nė vieno Žvaigždžių Kapitono. Kuo jis vardu?

— Deinas Ikoro. — Zedas keistokai vyptelėjo. — Tiesa, tvirtinti, kad jis — Žvaigždžių Kapitonas — irgi ne visai tikslu, Rani-ka. Bent jau šiuo metu. Jis — vergas.

— Ką?

— Nupirkau jį tau.

— Nupirkai man vergą? O ką aš su juo veiksiu, Zedai-ka? — Rani susiraukusi nužvelgė brolį. — Čia jam nebus kuo užsiimti, be to, vergai hiperiai rūpesčių pridaro daugiau, nei yra verti. Tenka nuolat pumpuoti jiems doraziną, o šito aš negaliu pakęsti.

— Šitam neprireiks pumpuoti dorazino.

— Tuomet jis nuolat tik ir tykos progos pasprukti.

— Šitas bėgti nė nemėgins, — užtikrino Zedas, visiškai tuo įsitikinęs.

Ant kilimėlio snūduriuojanti drakonkatė apsivertė aukštielninka. Zedas pasilenkė paglostyti minkšto sniego baltumo papilvės kailio. Išsirietęs gyvūnas palaižė jam delną.

— Kai buvau grįžęs praėjusį kartą, tu skundeisi, jog teko samdyti pilotą. Tad štai — dabar turėsi nuosavą pilotą. Rasi jam ir kitokio darbo. Jis darys viską, ką tik jam liepsi. Jis — paslaugus vyrukas.

Rani nudelbė akis į vyno taurę. Vieną akimirką taurės dugne jai šmėkštelėjo perbalęs Binkio veidas.

Zedas paklausė:

— O ką tu parašei Ferisui Diurui?

— Cha! — purkštelėjo Rani. — Ferisui Diurui aš nieko nerašiau. Tai jis parašė dar vieną laišką. Turiu jį čia po ranka. Kodėl tu nutėškei visus mano popierius ant grindų? — Atsiklaupusi ant kilimėlio, ji ėmė naršyti popierių krūvą. Drakonkatė nutarė, kad čia toks žaidimas, ir grybštelėjo jai pirštus. — Izide, liaukis. A, štai jis.

— Rani balsu perskaitė laišką. Šis ne kažin kiek tesiskyrė nuo pirmojo, tiktai skambėjo dar įsakmiau. Baigėsi dar primygtinesnių reikalavimu susitikti. — Gavau jį šįryt. Bet taip ir neatsakiau. Po dviejų savaičių keliauju į Abanatą. Jei Ferisas Diuras taip trokšta su manim pasikalbėti, galės užsukti į svečius.

— Tai bent neišauklėtas tipas, — patenkintas pareiškė Zedas.

Rani sumaigė laišką ir sviedė į jį. Zedas numušė popieriaus gumulėlį šalin. Drakonkatė išskėstomis priekinėmis letenėlėmis puolė paskui jį, žaisdama medžiotoją ir grobį.

— Galbūt jis vėl užsikepė nusipirkti dalį keritų fermos?

— Gal ir neblogai būtų žinoti, — atitarė Zedas.

— Manai, vis dėlto reikėtų važiuoti su juo susitikti? — paklausė Rani.

Zedas gūžtelėjo pečiais. Ir krimstelėjo sausainį.

— Aš tik manau, kad būtų neblogai žinoti, koks nelemtas reikalas, jo manymu, taip smarkiai mus primygo. — Jis baigė gerti vyną. — Eime žemyn, Rani-ka. Pristatysiu tau tavo naująjį vergą.

Deinas Ikoro sėdėjo krėsle atsirėmęs į sieną, iš paskutiniųjų gindamas nuo savęs snaudulį.

Zedas buvo prisakęs jam:

— Sėsk čia ir sėdėk, ir nemėgink užmigti.

Iš nedidelio Abanato Nusileidimo terminalo juodu dviviečiu kateriu drauge išskrido į kažkokią vietą, pasak Zedo — Jago Šeimos valdą. Zedas vairavo katerį lankstu aplink pratrūkusią audrą. Pakeliui malė liežuviu visokius niekus: apie orą, apie miestą, apie valdą ir panašius nereikšmingus dalykus. Katerį jis valdė išmaniai, lengva, bet tvirta ranka. Deinas tai pastebėjo; vos jis suspėjo pagalvoti apie tai, Zedas dirstelėjo į jį ir paliepė:

— Sakyk, apie ką galvoji.

— Pagalvojau, kad jūs meistriškai valdote katerį.

— Išmokau to Nekse. Ačiū. Bet tu tikriausiai susidorotum dar geriau.

Deino pirštai slystelėjo prie aiškiai matomos mėlynos „J„ raidės, ištatuiruotos ant kairiojo jo žasto. Tai buvo Jago Šeimos ženklas, bylojantis apie Deino priklausomybę jiems. Ženklą jam ištatuiravo iškart po teismo. Deinui neskaudėjo. Ombudsmene — guvi, žvali moteris — paaiškino jam apie pinigus, teisinę jo padėtį ir panašius dalykus. Už visą vergystės laikotarpį jis gausiąs kompensaciją, tvirtino ji. Pinigai bus pervesti į banko sąskaitą ir saugomi tol, kol baigsis terminas ir jis vėl tapsiąs laisvu žmogumi. Jo niekas negalėsiąs kankinti ar žaloti, bylojo ji. Tai išgirdęs, Deinas nejučia šyptelėjo. Pavojus būti nužudytam jam irgi tikrai negresiąs — nebent susiklosčius ypatingoms aplinkybėms.

Žodžiai skambėjo lyg ir suprantamai, bet jais perteikiama informacija — ne; viskas atrodė taip nereikšminga. Pirmasis asmuo, kurį Deinas pamatė išėjęs iš kambario, buvo Zedas. Juodu nužingsniavo į angarą, sėdo į katerį ir atkeliavo čionai. Namas buvo nudažytas baltai, plokščiu stogu su įtaisytomis saulės baterijomis — tai Deinas pastebėjo dar iš oro. O štai dabar jis sėdėjo mediniame krėsle, briauna skaudžiai spaudė pakinklius. Čia jį pasodino Zedas — pasodino ir liepė neužmigti, o paskui pirštu perbraukė žandikaulį ir tarstelėjo: „Neužmiršk”. Tada patraukė į sodą.

Deinas sėdėjo ant siuvinėtos krėslo pagalvėlės ir tirtėjo.

Zedas ir Rani Jago petys petin nulipo laiptais.

Deinas visai kitaip įsivaizdavo Rani Jago: manė, kad ji bus arba labai sena, arba labai jauna, galbūt kokia išsigimėlė, pabaisa. Bet iš tikrųjų ji buvo daugmaž tokio pat ūgio, kaip ir brolis, be to, prietemoje jie atrodė tokie panašūs, kad Deinui net dingtelėjo: bene bus dvyniai? Zedas mostelėjo jam, ir Deinas atsistojo, svirduliuodamas nuo silpnumo — teko delnu atsiremti į sieną, kad nepargriūtų.

Zedas tarė:

— Rani, tai — Deinas. — Viena ranka jis apglėbė sesers pečius.

— Lipu aukštyn, pasimatysime rytą.

Juodu apsikabino; Zedas apsisuko ir, nė nedirstelėjęs į Deiną, ėmė kopti plačiais laiptais į viršų. Vos jis pasišalino, atrodė, net kvėpuoti tapo lengviau. Rani Jago mūvėjo juodas kelnes, vilkėjo raudonus marškinius; jos akys, kaip ir Zedo, buvo gintarinės.

Deinas nevikriai jai nusilenkė. Iki šiol jam dar niekad prieš nieką neteko lankstytis. Rani visai nepriminė pabaisos. Tiesa, nestokodamas pinigų, ilgaamžiškumą galėjai nusipirkti — esama tam skirtų narkotikų, tad Rani amžiaus įspėti nebuvo įmanoma: galbūt jai trisdešimt, o gal devyniasdešimt, o gal ir visi du šimtai. Vis dėlto iš pažiūros ji atrodė gal dešimčia metų vyresnė už Deiną — nedaugiau.

— Kada paskutinį kartą valgei? — paklausė ji. Jos balsas buvo žemas, beveik toks pat kaip Zedo.

Deinas bandė prisiminti, kada ką nors turėjo burnoje.

— Nežinau, — ištarė pagaliau.

— Lik čia, — įsakė ji ir pradingo už dvivėrių durų.

Deinas atsišliejo į sieną patyliukais svarstydamas, kiek laiko dar įstengs išstovėti nesusmukęs. Jam suko visus kaulus, keliai drebėjo.