Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

— Čia aš, — ištarė.

— Eikš!

Sesuo sėdėjo plačiame krėsle. Zedas pastatė padėklą ant suolelio kojoms. Rani vilkėjo blizgų sodriai mėlyną kombinezoną — tokios pat spalvos, kaip ir Jago Šeimos herbas, kaip ir Čabado dangus. Mėlynumo užtemdytos gintarinės jos akys atrodė šviesiai rudos lyg lazdyno riešutas.

— Labas rytas, Rani-ka.

Ji pakėlė veidą bučiniui.

— Labas rytas, Zedai-ka.

Prie jos kojų voliojosi trys skaičiais išmarginti popieriaus lakštai.

— Jau darbuojies? O ką čia tyrinėji?

Ji paėmė nuo padėklo vaisių.

— Dorazino išteklius. Binkis šįryt apskaičiavo mūsų turimus išteklius ir poreikius: kiek dorazino atsargų reikia, kad dar vienerius metus galėtume deramai aprūpinti Tinklą, Sardonikso sektoriaus kalinius ir mūsų darbuotojus keritų fermoje. Mes nebeturime pakankamai atsargų. Pažvelk. — Zedas paėmė ištiestą jam popieriaus lakštą. — Aš jau seniai parašiau Šeriksei — tą pačią dieną, kai išsiunčiau komunigramą tau. Pasisiūliau mokėti už doraziną dvigubą rinkos kainą. Vyliausi, kad šitai padės vėl išjudinti prekybą.

— Sakei man tai, kai skambinau tau iš palydovo, — priminė Zedas. — O tai irgi buvo prieš keletą dienų.

— Vyliausi, kad per tiek laiko sulauksiu atsakymo iš Šeriksės.

— Bet nesulaukei.

Rani papurtė galvą.

— Iki šiol dar niekad nebuvo taip, kad ji man neatsakytų. — Jos pečiai nusviro.

— Parašyk dar kartą, — pasiūlė Zedas.

— Taip, — mažne galvodama apie kažką kita sutiko ji. — Tai padaryti galiu.

Zedas pasidomėjo:

— O kas dar dedasi Čabade — be dorazino stygiaus?

— Ką?

— Kas nors susituokė, gimė, mirė?

Rani sutelkė dėmesį į jį.

— Atleisk, Zedai-ka. Užsigalvojau… be to, kad ir kaip smarkiai tavęs ilgėčiaus, kol būni išvykęs, praeina valanda po to, kai grįžti iš Tinklo — ir jau atrodo, tarsi niekur nė nebūtum iškeliavęs. Taigi mirė Domna Sam. O vienas iš Imrės ir Alizos Kynetų vaikų ketino tuoktis, bet vestuvės iširo. Nebeprisimenu, kuris iš jų. Imrė buvo perrinktas Tarybos pirmininku. Jis siūlė į šias pareigas mane, bet aš pasakiau: jeigu tai reiškia, kad turėsiu persikelti gyventi į Abanatą, tuomet nesutinku. Mudu su Imre smarkiai susiginčijome dėl vandens sąnaudų. Aš laimėjau. Tulė atidarė antrą krautuvėlę.

Zedas linktelėjo. Tulė trejus metus dirbo Jago Šeimos virėja — tai buvo tyki, išmintinga moteris. Kai baigėsi sutarties terminas, ji pasiėmė sukauptus pinigus ir nusipirko krautuvėlę Abanate.

— O kaip gyvenai tu? Viskas buvo gerai?

— Ilgėjausi tavęs, — atsakė ji. — Ir labai daug dirbau. Nuolat teko važinėti į Abanatą ir atgal. — Ji pasitrynė smakrą. — Žinai, pilotas man iš tiesų būtų pravertęs. Domna Sam vis atsiųsdavo man savo katerį. Ko gero, su ja praleidau kur kas daugiau laiko nei su Ferisu.

Zedas pratarė:

— Aš net nebeprisimenu, kaip tas Ferisas atrodo. — Rani nutaisė rūgščią miną. — Gaila, kad nebuvau čia, kai tau reikėjo piloto.

O ar buvai laiminga? — norėjo paklausti jis. — Gal buvai įsitaisiusi meilužį? Jei būtų uždavęs jai pirmąjį klausimą, ji, be jokios abejonės, būtų tik nusišypsojusi ir atsakiusi: „Na, žinoma ”.

Apie meilužius jis niekad jos neklausinėdavo.

Rani pasakė:

— Reikės nuvažiuoti į Sovką.

— O ko?

— Išleidau į pensiją senąjį valdytoją ir paskyriau naują — Eritą Alogongą. Iki šiol ji vadovavo veislininkystės skyriui. Noriu savo akimis pamatyti, kaip ji tvarkosi. Be to, neramu dėl tų dvesiančių veislinių jauniklių.

— Apėmė nostalgija? — pasišaipė Zedas.

Ji nusijuokė.

— Manai, pasiilgau Sovkos? Zedai, pasiilgti Sovkos — visiškai neįmanoma.

Zedas nesuskubo laiku prikąsti liežuvio ir leptelėjo:

— Anuomet pakankamai noriai išvykai ten.

Tai buvo senas jų abiejų skaudulys. Rani delnu palietė brolio ranką.

— Zedai-ka, man buvo septyniolika, ir niekas manęs neklausė, ar noriu ten važiuoti. Liepė važiuoti — ir viskas. Man buvo baisu. Negalėjau atsikalbinėti ar spyriotis prieš Izobelės valią.

— Taip, žinau. Atleisk, kad taip pasakiau.

— Norėtum, kad papasakočiau daugiau gandų? Nieko nebegaliu sugalvoti. Turėsi išklausinėti Caritą Diamos. O gal paprašyti Binkio, kad atspausdintų keletą senų VIN egzempliorių?

Čarita Diamos buvo Jago Šeimos giminaitė — pikta, pagiežinga bobpalaikė, kuriai liežuvio nuodingumu negalėjo prilygti niekas visame Abadane. Zedas kone paspringo.

Rani nusijuokė.

— Tai tu ką nors man papasakok, — paprašė. — Pavyzdžiui, apie kelionę. Iki šiol taip ir neturiu Tinklo ataskaitos.

— Viskas mano kompiuteryje, gali sėsti ir perskaityti.

— Ne. Norėčiau, kad papasakotum pats.

Ji sėdėjo, šiek tiek pakreipusi galvą, sunerti pirštai laisvai gulėjo ant kelių — tokia poza sesuo įsitaisydavo visada, pasiruošusi klausytis. Zedas paėmė vaisių.

— Gerai jau, — nusileido. — Taigi kelionėje nepatyrėme jokių nuotykių, tik štai jau visai jai baigiantis…

Apačioje, atskirose vergų gyvenamosiose patalpose, Deinui Ikoro prisisapnavo žingsniai koridoriuje.

Jis pabudo išpiltas šalto prakaito. Kambaryje buvo labai šviesu: mirguliuojanti, dėmėta saulėkaita, o ne tolygiai tvieskiantis dirbtinis apšvietimas. Kažkas beldėsi į duris. Moteris pašaukė jį vardu, švelnus jos balsas vos prasismelkė per tvirtą medieną. Deinas atsisėdo lovoje. Prakaituotas kūnas buvo lipnus.

— Užeik, — atsiliepė Deinas.

Į kambarį įėjo šviesiaplaukė mergaičiukė.

— Labas, — pasisveikino ji. — Aš — Amri.

Ji vilkėjo laisvą tiesaus kirpimo suknelę, margintą geltonomis ir raudonomis dėmėmis; Deinui ji priminė drugelį. Vienoje rankoje mergaitė nešė porą šiaudinių sandalų, užsimetusi ant kitos — pilkšvą kombinezoną.

— Čia tau, — paaiškino. — Binkis sako, jog turėtų tikti.

Deinas atsisėdo ant lovos krašto.

— Koks dabar paros metas? — paklausė.

— Dvi valandos po aušros.

Švelnūs išblukę mergaitės plaukai siekėjai iki juosmens, oda buvo tokia pat blyški, kone perregima, kaip kūdikio. Mergaitės suknelė buvo be rankovių, tad Deinas įžiūrėjo mėlynąją tatuiruotę ant kairiojo žasto. Tai reiškė, kad ji — vergė. Priblokštas Deinas tik sumirksėjo. Iš pažiūros mergaitei galėjo būti nedaugiau kaip keturiolika; Deinui netilpo galvoj, kokį nusikaltimą ji galėjo įvykdyti. Šiaip ar taip, ji buvo čia.

Jis paėmė iš Amri drabužius.

— Kai apsirengsi, — pridūrė ji, — ateik pusryčių. Virtuvė kitame šio koridoriaus gale.

— Taip, prisimenu. Ačiū, — atsakė jis.

Žingsniuodamas koridoriumi į virtuvę, Deinas pajuto tokį su niekuo nesupainiojamą dilgtelėjimą galvoje, bylojantį: Tu jau visa tai matei, girdėjai, darei, užuodei, ragavai, tu jau esi buvęs čia anksčiau. Jis netruko perprasti, iš kur tasai deja vu pojūtis. Štai — jam šešiolika, jis žingsniuoja Nekso Pilotų Akademijos koridoriumi iš miegamojo į valgyklos salę; jis vilki uniformą, galvoje dūzgia šimtai nepažįstamų sąvokų bei priesakų, o plaukai vos siekia pečius — trumpesni, nei kada nors buvo Peline. Jis nenorėjo, kad juos nukirptų. Jam patiko nešioti ilgus plaukus. Deinas staiga užsimerkė: prisiminė „Užtrauktuką”, Raselą O‘Neilą, Monkę, Tori Lamoniką, Neksą, miškingas Pelino kalvas, savo šeimos narių veidus — laisvė, dingtelėjo mintis. Kažin, parūpo jam, kur dabar galėtų būti mano muzikos įrašai? Deinas įsivaizdavo kokį nors Tinklo įgulos narį, naršantį jo kolekciją — tikriausiai kokio vieno įrašo pasiklausė, nuobodžiaudamas susiraukė ir nubloškė viską šalin. „ Nieko vertinga, komandore ”. Jo galvoje suošė keletas greitų, paukščio trelę primenančių pasažų iš Vitorijo Stratos „Fugos Nr.2 C Mažor”. Džiugi senovinė muzika išspaudė ašaras.