Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

Pasibjaurėjęs jis virptelėjo, bet pasiskubino pažaboti drebulį. Vergovinių sutarčių sistema, kurią Sardonikso sektorius primetė savo nusikaltėliams — nei geresnė, nei blogesnė už įvairius įkalinimo metodus, taikomus kitur. Deinas žinojo, kad esama ir tokių pasaulių, kuriuose nuteistiems nusikaltėliams praplaunamos smegenys. Maža to, dorazino kurjeris negali leisti sau jokių skrupulų. Čabado vergai tam tikra prasme yra jo rinka; sistema, pagimdžiusi juos, pagimdė ir jį. Tad nori nenori teks su tuo taikstytis.

Deinas išklausė Stratos „Fantaziją” iki galo, o paskui vėl užmigo, užsistatęs žadintuvą skambėti po keturių valandų. Jo pažadintas, Deinas dirstelėjo į ekranus, tada vėl įjungė garso ryšį. Iki šiol taip ir nepasirodė nė pats menkiausias hipererdvės faras, tad Deinas net suabejojo: bene Monkė bus suklydusi? Pilotai ir toliau svaidėsi dygiomis pastabomis su Valdymo Centru. Deinas buvo jau pakankamai arti palydovo paviršiaus, kad įžiūrėtų Nusileidimo terminalo kupolus. Nebuvo ko nusitverti — liko tik dairytis ir klausytis. Vien tik nepatvarioje, nuolat besimainančioje hipererdvėje laivo valdymo nebuvo galima patikėti mašinai. Sūkuriuojančios rubininių dulkių srovės, kai kurių nuomone, buvo pernelyg nenuspėjamos, pernelyg neišmatuojamos ir nesuvokiamos jokiam kitam protui, išskyrus organinį.

Įkalintas savo aptakioje metalinėje skardinėje Deinas švilpė Nusileidimo terminalo link tarytum sviestas akmuo.

Skrydžių Laukas, kur jis nusileido, buvo kiek atokiau nuo gyvenamųjų kupolų. Prieš išlipdamas iš laivo, Deinas sidabriniu blizgesiu persibraukė lygius tamsius plaukus, į ausis įsisegė rubinų auskarus. Nė už ką neketino leistis supainiojamas su kokiu apkvaitusiu išsižiojėliu turistu. Iš Uosto jis išsikvietė katerį ir į valdymo plyšį įkišo savąjį Žvaigždžių Kapitono medalioną, ketindamas nurodyti gabenti jį tiesiai į maršrutinių luotų uostą.

Tačiau vos atsiplėšęs nuo paviršiaus, kateris nė nemanė klausyti jo nurodymų — apsisuko ir išleido jį prie patikrinimo portalo. Deinas susiraukė, bet žengė pro vartus. Jį pasitiko griežto veido pareigūnas.

— Sveiki atvykę į Čabadą, Žvaigždžių Kapitone Ikoro.

— Ačiū, — atsakė Deinas.

— Kokiu tikslu atvykstate į Čabadą? — pasiteiravo pareigūnas.

— O kam tai parūpo? — paklausė Deinas.

Vyriškis išsitraukė pažymėjimą. I.D. NARKOTIKŲ KONTROLĖ, buvo parašytajame.

— Aišku, — tarstelėjo Deinas.

Pareigūnas pakartojo klausimą. Deinas atsakė mandagiai:

— Turizmo. Mano laivas prišvartuotas, ruošiuosi leistis į planetą. Man dar niekad neteko lankytis Čabade — neabejoju, kad patys galite tuo įsitikinti, peržiūrėję savo įrašus. Atvykau pasižiūrėti Aukciono.

Pareigūnas neatrodė įtikintas.

— Gabenate krovinį?

— Ne.

— Jei gabenate kokį nors krovinį, privalote pateikti mums prekių sąrašą. Kai kuriuos produktus įsivežti į Čabadą draudžiama, pavyzdžiui, stiklą, popierių, sidabrą, platiną. Taip pat draudžiama įvežti bet kokį gyvą krovinį, nebent jei turite išankstinį leidimą…

— Negabenu aš jokio krovinio. Atvykstu kaip turistas, ir tiek.

— Norėtume patikrinti.

— Kokiu pagrindu? — pasišiaušė Deinas — kaip turėtų pasišiaušti bet kuris tikras turistas.

— Federacijos kodeksas, Skyrius D, 49307 straipsnis: „Jeigu koks nors laivas arba minėto laivo savininkas yra įtariamas ar kada nors buvo įtariamas įsako dėl nelegalių prekių gabenimo pažeidimu…”

Deinas kilstelėjo ranką.

— Gerai, gerai.

Pareigūnas atkėlė vieną sienos plokštę.

— Malonėkite įvesti kodą, kad galėtume įeiti.

Deinas į įrenginio plyšį įkišo savo asmens tapatybės diską. Įrenginys buvo sukurtas specialiai užmegzti ryšį su Skrydžių Lauku, prireikus juo buvo galima perduoti nurodymus bet kuriam prišvartuotam ten laivui ar net visiems laivams iš karto. Deinas įvedė kodą, turintį atverti „Užtrauktuko” duris Uosto inspektoriams.

Pareigūnas pabrėžtinai mandagiai linktelėjo:

— Ačiū.

Deinas pridūrė paniuręs:

— Jeigu jūsų inspektoriai ką nors sugadins mano laive, aš asmeniškai nusuksiu jums sprandą.

Pareigūnas šliurptelėjo nosimi. Paskui įkišo plyšin kitą diską ir surinko kodą, kuriuo užregistravo Uosto garantijas, kad apžiūra vyks tvarkingai ir niekas „Užtrauktuke 44nebus pajudinta iš vietos.

Tai velnias, galvojo Deinas, juk tai kvaila. Niekas negabena narkotikų kontrabandos į Čabadą šitaip. Be to, jei čabadiečiams kada nors šautų į galvą griežtai laikytis Federacijos kodekso, Skyriaus D, 49307 straipsnio, visa tos nelemtos planetos ekonomika subyrėtų į druzgus.

— Baigėte? — paklausė jis. — Gal jau galiu eiti?

Pareigūnas šaltai atsakė:

— Nusileidimo Terminalas prisiima atsakomybę už jūsų laivo saugumą tol, kol jį vėl perimsite jūs, išskyrus nenumatytų nelaimingų atsitikimų, piktavališkų kėslų, apgaulės, maišto ar Dievo valios pasireiškimo atvejus. Nuorodas, kaip susigaudyti uoste, jums suteiks bet kuris uosto tarnautojas arba rodyklės ant sienų. Koridoriai ženklinami spalviniu kodu, malonėkite sekti rodykles ir neiti toliau už nurodytų taškų. Mėlyna juosta nuves jus tiesiai į mašrutinių luotų prieplauką.

— Ačiū, — tarstelėjo Deinas. Tikriausiai šito motina pati patyliukais verčiasi dorazino kontrabanda, dingtelėjo jam.

— Nėra už ką. Linkiu smagios viešnagės Čabade.

— Ir jums to paties.

Piktai dėbtelėjęs pareigūnas pliaukštelėjo plokštelę sienoje, šitaip atrakindamas duris. Deinas jam nusišypsojo. Koridoriaus gale jis pasuko į dešinę ir nužingsniavo mėlyna juosta paženklintu taku.

Jago Šeimos Tinklas Čabado palydovą pasiekė laiku. Abanate laikrodžiai mušė penktą valandą. Zedas Jago stovėjo prie piloto išorinio vaizdo ekrano žvelgdamas — akys bylojo: žemyn, tačiau patirtis ginčijo — ne, anaiptol ne žemyn — į savąją planetą — baltą, mėlyną ir oranžinį pjautuvą (regimosios planetos fazės keitėsi priklausomai nuo palydovo padėties). Abanatą šiuo metu dengė šešėlis. Jeigu būtų diena, Zedas galbūt netgi kaip tik dabar jau kalbėtųsi su Rani. Iš koridorių atsklido balsai, įsakymai, žingsnių dundėjimas. Prasidėjo masinis beveik keturių tūkstančių vergų pergabenimas luotais iš Tinklo į Abanato Barakus. Procesas užtruks penketą dienų. O po penkių dienų jis pats, Džo ir vyriausiasis pilotas Gendži Kijohara apleis Tinklą — jų vietą užims valytojų brigada. Zedas negalėjo pakęsti tų kelių persikraustymo dienų: nei Uoste verdantys darbai, nei turistų srautas jo seniai nebedomino. Jis troško kuo greičiau atsidurti namuose.

Zedas akis įsmeigęs žvelgė į platų, švytintį savo pasaulio pjautuvą ir suirzęs ragino šį suktis sparčiau.

— Zedai-ka.

Jam iš užnugario prisiartino Džo. Visame Tinkle tik ji vienintelė kreipdavosi į jį vardu. Visiems kitiems jis buvo „komandoras”, o medikų personalo nariams — „vyresnysis Jago”. Tačiau Džo ėjo jo pavaduotojo pareigas jau devynerius metus — tiek pat, kiek Zedas vadovavo Tinklui.

— Kas yra?

— Jago Tinklo viršininką tiesioginio ryšio linija kviečia policijos pareigūnas, pavarde Maiklas A-Rae.

— Tas…

Džo sulinksėjo:

— Aha, tas pats.

Zedas susiraukė. Daugmaž kas penkerius metus Federacija į narkotikų kontrolės viršininko pareigas paskirdavo naują žmogų. Pastarasis buvo šviežiena, dar nepažįstamas.

— Ko jam prireikė?

— Nežinau, — atsakė Džo.

Zedas priėjo prie ryšio aparato, palietęs mygtuką aptemdė dėmesį blaškantį išorinio vaizdo ekraną. Zedas bandė prisiminti, ką žino apie naująjį narkotikų kontrolės viršininką, bet taip nieko ir neprisiminė, išskydusį atvaizdą iš VIN transliacijos. Tačiau iki šiol dar nė vienas A-Rae pirmtakų nebandė susisiekti su Tinklu.