Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

Priartėjus prie kosmouosto, įsikūrusio Čabado palydove, danguje buvo tiesiog tiršta laivų — jei tik, vyptelėjo Deinas, sugebėsi įsivaizduoti beorio planetoido dangų.

Visi tie laivai buvo nematomi, užtat girdimi — dar ir kaip.

— Skrydžių valdymo bokštas, kviečiu „Seminolą”.

— „Seminolas” čia, prie pulto Junona. Sveikutis, Centre. Gal malonėtum paprašyti Ramireso, kad ištrauktų nosį man iš subinės?

— Valdymo Centras — Ramiresui. Atsitrauk! Kviečiu „Mirabelę”. „Mirabele”, atsiliepk.

— Kalba „Mirabelė”, Centre. Prie pulto Ramiresas. Gerai jau, gerai, atsitraukiu. Pastarąsias dvi valandas nieko daugiau ir neveikiu, vien atsitraukinėju. Mano keleiviams jau bloga nuo vėpsojimo į tviskantį uolos paviršių!

— Nenuskilo, Ramiresai. Kviečiu „Čolą”. Labas, „Čola”…

Vis dar pusiaumiegis tysodamas ant gulto, Deinas išsišiepė klausydamasis, kaip pilotai iš skirtingų kosminių takų vainoja vieni kitus ir traukia per dantį. Deinas prasikrapštė akis. Po Šuolio iš hipererdvės į normalų erdvėlaikį jis beveik visą laiką snūduriavo. Sliūkindamas per visą laivą prie valdymo pulto, pakeliui pasičiupo maistinę lazdelę, tada klestelėjo į piloto krėslą. Netrukus į bendrą triukšmą įsiliejo ir jo balsas.

— „Užtrauktukas” kviečia skrydžių valdymo bokštą. „Užtrauktukas” kviečia skrydžių valdymo bokštą.

Neilga pauzė. Paskui sutreškėjo balsas:

— Skrydžių valdymo bokštas — „Užtrauktukui”. Prašome prisistatyti.

Deinas papūtė lūpas. Na, žinoma, čia niekas jo nepažįsta, kaip kad pažįsta Junoną ar Ramiresą, ar kitus keleivinių kosminių lainerių pilotus. Jis prašneko:

— „Užtrauktukas”, klasė — MPL-48, registruota Nekse, pilotas ir savininkas — Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro. Prašau leidimo švartuotis.

Beasmenis Centro balsas ūmai sušvelnėjo, jame suskambo netgi pagarba:

— Leidimas patvirtintas, Žvaigždžių Kapitone. Sveiki atvykę į Čabadą.

— Sveiki atvykę, — atsiliepė dar vienas, moteriškas, balsas. — Kalba Junona iš „Seminolo”.

— Ačiū, Junona, — padėkojo Deinas.

Jai ėmė antrinti ir kiti pilotai, maloniai sveikindami atvykusįjį. Į sveikinimus vėl įsiterpė Valdymo Centro balsas:

— Žvaigždžių Kapitone, malonėkite perjungti kompiuterį automatinio nusileidimo režimu.

Deinas purkštelėjo. Ir pabrėžtinai pareiškė:

— Žiūrėk savo paties subinės, Centre.

Tačiau Valdymo Centras jau barėsi su kažkuo kitu.

Laivo kompiuteris ėmė pats sau patyliukais murmėti skaičius. Jie išplaukė ir į ekraną. Iš tikrųjų Deinui nė nereikėjo būdrauti; leidžiantis niekada nenutikdavo nieko, su kuo laivo kompiuteris nesugebėtų susidoroti pats. Tačiau Deinas vis tiek žvilgčiojo ir į kompiuterio, ir į išorinio vaizdo ekranus, tuo pačiu viena ausimi klausydamasis pranešimų iš kitų artėjančių laivų. Lygiai taip pat elgdavosi ir visi kiti pilotai — toks elgesys greitai tapdavo tiesiog įpročiu.

Iš kur čia tokia grūstis? — niekaip nesusigaudė jis. Gausybės persimaišiusių balsų gausmas gerokai priminė jam Nekso Kompcentro kosmouosto apylinkes. Priežastį sarkastiška pastaba jam priminė Ramiresas:

— Centre, jei dar ilgai gaišinsi mus čia, turėsiu pranešti keleiviams, kad į Aukcioną jie pavėluos.

— Iki Aukciono — dar dvidešimt septynios standartinės dienos, — karktelėjo Valdymo Centras. — Pasakyk jiems, tegul eina nusnausti.

— Ak, atleisk, Valdymo Centre, — saldžiai pragydo Ramiresas. — Nenorėjau šitaip tavęs sujaudinti.

Kiti pilotai sukrizeno.

— „Mirabele”, — suurzgė Valdymo Centras, — praneškite savo keleiviams, kad leisitės po vienos standartinės valandos.

— Valdymo Centre, — prašneko Deinas. — Kalba „Užtrauktukas”. Prašau pranešti numatomą mano leidimosi laiką.

— „Užtrauktuke”, kalba Valdymo Centras. Numatomas jūsų leidimosi laikas — maždaug po šešių valandų.

— Ačiū, Valdymo Centre, — tarstelėjo Deinas.

Atsidusęs jis išjungė garsą, nustatęs suveikti tik ypatingu atveju. Jeigu kas nors pasikeistų, Valdymo Centras perduotų signalą į laivo kompiuterį, tada žybtelėtų perspėjanti švieselė. Deinas kibo raustis įrašų kolekcijoje, ieškodamas kokios nors greitos, lengvos, išblaškančios muzikos; netikėtai jis ėmė nekantrauti kuo greičiau atsidurti planetoje.

Galiausiai Deinas susirado Stratos dviejų dalių „Fantaziją C mažor”. Pasirūpinęs muzikiniu fonu, liepė kompiuteriui ekrane parodyti visą apie Čabadą sukauptą informaciją.

Žvilgsniu jis ėmė tyrinėti blyksinčias faktų sankaupas. Nesistengė nieko įsiminti, veikiau norėjo pajusti, kokia turėtų būti ta planeta, kurioje jis štai tuojau leisis. Čabadas — Gyvenamų Pasaulių Federacijos narys nuo 72-ųjų FĮ metų. Puiku. Sostinė — Abanatas, tai vienintelis planetos miestas. Puiku. Abanate yra hiperių baras „Žalioji Šokėja”. O tai jau tikrai gera žinia; be jokios abejonės, jam teks ten apsilankyti, kai mėgins susirasti dilerį ir pričiupti Lamoniką. Politinė Čabado santvarka — atstovaujamoji oligarchija, kurią valdo Taryba… Politinius išvedžiojimus Deinas nutarė praleisti. Temperatūra vidutinio klimato juostose neretai pakyla iki 62 laipsnių Celsijaus… Dievulėliau, na ir karštoka gi ten… Eksportuojamos prekės: auksas, sidabras, platina, stiklas, popierius, keritų kailiai, jūros dumbliai, aptonas — tai kažkoks audeklas — ir dar Osub RNsub (mažoji p) — šitai, pasak kompiuterio, turėjo būti kažkokios retos grupės kraujas.

Pakaks. Deinas išjungė kompiuterio ekraną ir susimąstė: kažin, kokios muzikos jie klausosi, ar kas nors čia yra girdėjęs apie Vitoriją Stratą? Į šį klausimą kompiuteris atsakyti negalėjo. Vis dėlto Deinas tuo abejojo — iš visų jam žinomų pasaulių Stratos kūrinių įrašų pavyko rasti tiktai Nekse ir Senojoje Žemėje. Jis svajojo kada nors nukeliauti į Žemę, apsilankyti Florencijoje — mieste, kuriame Strata gyveno. Ką gali žinoti, dingtelėjo jam, galbūt netgi dabar esu kur nors visai netoli jos — bet kuri normaliame erdvėlaikyje egzistuojanti vieta buvo arti bet kurios kitos.

Vis dėlto hipererdviniame žvaigždėlapyje Žemė toli gražu nebuvo arti — Alizarino sektoriuje; net jeigu nuo jos skirtų vos dešimt ar dvylika šviesmečių, keliaujant nehipererdviniais greičiais, atstumas būtų neįsivaizduojamai milžiniškas. Vis dėlto hipererdviniai maršrutai ir atstumai retai kada sutampa su maršrutais ir atstumais normaliame erdvėlaikyje. Norėdamas nusigauti iš Čabado į Senąją Žemę, Deinas turėtų pirmiausia parsirasti atgal į Nekso Kompcentrą ir užprogramuoti maršrutą iš Nekso per Alizarino sektorių į Žemę.

Keista buvo žiūrėti į dangų ir žinoti, kad aplink plika akimi matomas žvaigždes galbūt sukasi pasauliai, į kuriuos tau niekad nelemta nukeliauti. Keliai į Gyvenamus Pasaulius driekėsi per išvirkščią, sujauktą visatą, kurioje neegizstuoja nei saulės, nei planetos, nei kokie nors gyventojai — vien tik kosminiuose laivuose įkalinti keliautojai, negalintys čia sustoti.

Muzikos tema staiga pasikeitė, permaina pažadino Deiną iš apmąstymų. Jis dirstelėjo į išorinio vaizdo ekraną. Nuo Čabado palydovo jį vis dar skyrė nemenkas atstumas, bet vieną kraują stingdančią akimirką Deinui pasirodė, kad „Užtrauktukas” galaižin kaip įmoklino į trajektoriją, kuria skriedamas neišvengiamai susidurs su kitu laivu. Kone per visą ekraną driekėsi didžiulis sidabrinis ratas. Kosmine stotis, pirmiausia dingtelėjo Deinui, bet tuoj pat jis susizgribo: ne, negali būti kosminė stotis, Čabadui ji nė nereikalinga. Iš tiesų tik labai nedaugeliui pasaulių prireikia įsitaisyti kosminę stotį, be to, dabar jau aišku, kad tasai sidabrinis milžinas — ne kas kita, o kosminis laivas — Deinas įžiūrėjo reaktyvinių variklių tūtas, kyšančias iš vieno briaunos segmento. Jis jau siektelėjo garso jungiklio — bene iš kitų pilotų pokalbių pavyks ką nors sužinoti? — bet tuoj pat atitraukė ranką susigaudęs, kas turėtų būti tasai rato formos laivas. Juk tai Čabado nuosavybė, Sardonikso Tinklas, tikriausiai, spėjo Deinas, grįžtantis namo iš eilinės kelionės po sektorių.