Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 1

— Gerai, pasikalbėsiu su juo.

Galbūt, pagalvojo jis, tasai A-Rae ims ir pasakys, kur pradingo visas dorazinas. Nušvito kompiuterio ekranas. Zedas pajuto, kad prisiartinusi Džo žiūri jam per petį. Patalpą užtvindė tykus kuždesys — pilotai girdėjo, kas vyksta. Zedas kreipėsi į išryškėjusį atvaizdą:

— Aš — Zedas Jago, Tinklo viršininkas.

Žmogus iš ekrano atsakė:

— Aš — Maiklas A-Rae.

Juk aš pažįstu šitą balsą, dingtelėjo Zedui. Mintyse jis dar kartą perklausė išgirstą sakinį, bet jokia smulkmena taip ir neišniro iš atminties gelmių, o kol Zedas stengėsi ją užčiuopti, balsas jau tapo lyg ir nebepažįstamas. A-Rae veidas niekuo nekrito į akis: rusva oda, taisyklingi bruožai — toks veidas būdingas daugeliui Kerėtojo gyventojų. Transliacijos laiko uždelsimo trukmė buvo vos viena minutė — iš to Zedas suprato, kad A-Rae laivas turėtų sukiotis kažkur visai netoli.

— Norėjote ką nors man pasakyti? — paklausė jis.

— Na, ne visai, — atsakė A-Rae ir kiek atsitraukė, kad pašnekovas galėtų matyti jį įrėmintą. Jo uniforma buvo visiškai paprasta, juoda, be jokių puošmenų, išskyrus ant krūtinės prisegtą sidabrinį rango ženklą. A-Rae už nugaros mirguliavo šešėliai: susispietę jo įgulos nariai dirsčiojo jam per petį taip pat, kaip Džo — Zedui, tačiau jie buvo matyti neryškiai, vos įžiūrimi. — Jūs, be abejo, žinote, kas aš.

Bene jis laiko mane kvailiu? — šmėstelėjo Zedui.

— Jūs — Gyvenamų Pasaulių Federacijos policijos padalinio narkotikų skyriaus viršininkas.

A-Rae susibruko rankas už juodo odinio diržo.

— Su įgaliojimais kontroliuoti visą transportą tarp sektorių ir uždraustų narkotikų platinimą visoje Galaktikoje.

Zedas į tai atsakė:

— Jago Tinklas paiso Federacijos direktyvų. Jago Tinklas gabena doraziną į Sardonikso sektoriaus kalėjimus — ir niekur kitur.

Dabar jau Zedas neabejojo nepažįstąs A-Rae. Greta stovinti Džo raukėsi.

— Aš tai žinau, komandore, — atsakė A-Rae. — Vis dėlto, jei malonėsite, verčiau nemėginkime vienas kito mulkinti. Jago Šeima negamina dorazino nei Čabade, nei bet kurioje kitoje sektoriaus vietoje. Jago Tinklas dorazino įsigyja iš dilerių, o šie — iš kontrabandininkų, savo ruožtu pastarieji narkotiko gauna iš „Farmacijos”, tad visi jūs susijungę į pragaištingą neteisėtą grandinę. — Jo balse pasigirdo fanatiškos gaidelės. — Jums tikriausiai ne paslaptis, kad mano žmonės stebi kosmines trasas — gal kur pasirodys žinomi narkotikų kurjeriai. Įtikinau Federaciją, kad man būtinai reikia daugiau žmonių — ir mano prašymas buvo patenkintas. Mes rimtai nusiteikę sutraukyti tą grandinę, komandore. Smarkiai abejoju, ar tie, kurie pelnosi iš tokių blogio apraiškų, kaip narkotikai ir vergija, sugebės mums sutrukdyti.

Zedas atsakė:

— Numanau, kad turite omeny mane. Patikėkite, esu nuoširdžiai dėkingas už perspėjimą. Tik kam jis man? Grasinimais manęs neįbauginsite.

— Aš tai žinau, — užtikrino juodarūbis pareigūnas. — Daug žinau ir apie jus, ir apie Jago Šeimą, ir apie Čabadą. O jums tikriausiai žinoma, kad aš pats — iš Kerėtojo. Nemanykite, komandore, aš nė nesitikėjau jūsų įbauginti. Tiesiog norėjau susipažinti su priešu.

Ekranas aptemo.

— Vyrukas išties linkęs į melodramas, — tarstelėjo Zedas. Pareigūno veido atvaizdas valandėlę dar plūduriavo jo sąmonėje. — Tai buvo tikrai įdomu.

Atrodė, policijos viršininkas turi neblogą uoslę. Deja, jam pavyko į savo pusę palenkti Federacijos vyresnybę. O tai puikiausiai paaiškino, kur prašapo visi narkotikų kurjeriai: mažyčiais greitais laiveliais šmirinėjantys A-Rae žmonės juos išbaidė. Apie tai Zedas nutarė papasakosiąs Rani, bet žinia jos tikrai nepradžiugins.

Dar kelios valandos, ir Čabade išauš. Tada jis galės jai paskambinti.

Vėl prasižiojo Džo:

— Zedai-ka.

— Klausau, Džo.

Tos kelios paskutiniosios dienos Tinkle lyg tyčia kupinos visokių smulkių rūpesčių rūpestėlių — ir atrodo, kad visi jie reikalauja asmeninio Zedo dėmesio.

— Vietinis inspektorius į kai ką atkreipė mano dėmesį. Visai neseniai Uoste nusileido MPL tipo žvaigždėlaivis, pilotuojamas paties savininko, kažkokio Žvaigždžių Kapitono Deino Ikoro. Įrašai byloja, jog tasai Ikoro — narkotikų kurjeris; paprastai jis dirba Sinabaro sektoriuje, gabena kominą, tabaką ir Verdijos džiugmą. Jis ruošiasi leistis į Abanatą maršrutiniu luotu, tvirtina esąs turistas. Jo laive aptiktas tuščias dorazino šaldiklis.

— Labai keista.

Retsykiais pasitaikydavo, kad įjunkusieji į doraziną iš kitų sektorių (o tokių buvo labai nedaug, ir visi — ypač turtingi) pasiųsdavo kurjerį į Abanatą nupirkti vienos dorazino siuntos. Bet jeigu jau A-Rae žmonės taip kruopščiai gaudė kurjerius, bet kuris kontrabandininkas turėjo žinoti, kad dorazino šiuo metu čia nerasi — nei nusipirkti, nei netgi pavogti…

— Džo… — Zedas atsisuko. — Juk tu, prieš atiduodama tą mikrofišą man, pati ją peržiūrėjai?

— Taip, Zedai-ka.

— Ji buvo paženklinta „Tik tavo akims” spaudu.

Džo gūžtelėjo pečiais.

Zedas tik palingavo galvą.

— Turbūt reikėtų įsakyti tau niekada taip nebedaryti, bet žinau, kad vis vien nepaklausysi. Pasikalbėk su tuo Žvaigždžių Kapitonu. Netikiu, kad jis — tik paprasčiausias turistas. Išsiaiškink, ką jis čia veikia. Jis — anomalija. O anomalijos man nepatinka.

— Supratau, Zedai-ka.

— Kai kalbėsies su juo, įjunk ryšį su mano kambariu. Noriu viską girdėti.

Džo palenkė žilstelėjusią galvą. Zedas atsitraukė nuo eilės išorinio vaizdo ekranų, užleisdamas vietą pilotams.

Tinkle Deiną apniko uždaros patalpos baimė.

Tiesa, jis buvo pripratęs prie išlenktų sienų — tokios buvo visuose MPL tipo laivuose. „Užtrauktuke” Deinas visuomet jautėsi jaukiai tarsi paukštis savame lizde. Tačiau ilgi Tinklo koridoriai rietėsi ir prieš akis, ir už nugaros, begaliniai lyg kokie bėgtakiai. Retsykiais jie susikirsdavo. Deinui atrodė, tarsi kažkas būtų panaikinęs geometrijos dėsnius, tarsi milžiniška sidabrinė konstrukcija egzistuotų kitame lygmenyje, o jis pats žingsniuotų niekada nesibaigiančia vienpuse Miobijaus juosta.

Jis vogčiomis dirsčiojo į greta jo žingsniuojančius įgulos narius ir suko galvą, kur jie galėtų jį vesti. Tie žmonės pasitiko atvykėlį prie maršrutinių luotų prieplaukos.

— Jūs — Žvaigždžių Kapitonas Ikoro? — pasiteiravo moteris.

— Taip, aš, — nesiginčijo jis.

— Gal malonėsite sekti paskui mus? Esate laukiamas Jago Tinkle.

Deinas pats manė tikriausiai galėjęs paprieštarauti. Tačiau įsakmus moters tonas privertė jį sudvejoti, be to, apėmė ir smalsumas. Taigi buvo įsodintas į privatų luotą ir nuskraidintas į Tinklą. Prie oro šliuzo jie prasilenkė su būriu belaisvių, laukiančių maršrutinio luoto, kuris turėjo pergabenti juos į Uostą. Nė vienas net nedirstelėjo į Deiną. Visi vilkėjo vienodus mėlynus kombinezonus. Vienodos atrodė net jų veidų išraiškos, tarsi Tinklas, o gal dorazinas būtų iščiulpęs iš jų visą individualybę ir pakeitęs ją tuo… Deinas nė pats nesusigaudė kuo.

Jam buvo šalta. Kontrabandininkas pasitrynė rankas, be paliovos sukdamas galvą, į kokią pragaro skylę šitie jį vedasi. Kažkodėl neabejojo, kad kamantinėdamas palydovus nieko nepeštų. Pats koridorius irgi nepakišo jokios užuominos: lankstu driekėsi pirmyn visiškai vienodas, tik sienose margavo raudonos, mėlynos, žalios, geltonos durys. Galų gale priekyje ėjęs žmogus sustojo. Iš netikėtumo Deinas vos neįsirėžė į jį, sutrikęs taip ir sustingo per pusę žingsnio. Mėlynos durys nuslydo į šoną.