Doris Piserchia - Erdvėvaikšta

Šviesa buvo žalia, pakankamai pažįstamo atspalvio ir viena iš kasdien sutinkamų, bet mane suklaidino pilkas vidurys. Priminė diskinį pjūklą, apglėbusį tamsos centrą, kur viskas sūkuriavo bei viesulavo lyg stipriame vėjyje.

Kadangi slokai taikėsi mane apsupti, teko greitai apsispręsti, tačiau tai, kad keistosios šviesos jų nejaudino, suteikė man ryžto. Nuplumpinau į priekį ir laukiau, kas nutiks.

Apskritinio centras virto žėrinčia juoduma. Nesuvokiau, kad esu didelio žalio žiedo perimetro ribose, kol neįpuoliau į vieną iš vamzdyje buvusių angų. O tiksliau sakant, į ją įšokau. Tuo metu daugiau nebebuvo kur dingti, tik nerti į juodumos sūkurį arba apsigręžti ir susikauti su slokais bei gotais, kurių vis daugėjo, o jie patys darėsi vis aršesni. Atsisukusi į priešus ir nusigręžusi nuo klaidinančių šviesų, ėmiau ieškoti išeities.

Būtent tada abipus savęs netikėtai pamačiau skyles. Iš pradžių nepatikėjau, kad jos tikros, tačiau pradėjusi spardyti slokus taip greitai, kaip jie puolė, pastebėjau, kad kontūrai pliene nekeitė savo vietos. Kažkodėl man šmėstelėjo mintis apie ventiliacijos angas. Skylės buvo pakankamai didelės bei viliojančios, tad paskutinę minutę, kai tapo aišku, jog turiu rinktis arba pralaimėti, aš nutariau pasitraukti į artimiausiąją.

Vieną sekundę buvau didelė gauruota gotė, o kitą — pradingau. Žaliąją šviesą skleidė žalio žiedo vainikas, o skylės vamzdyje buvo įeigos į trečiąjį matmenį arba Vandenų pasaulį. Visai nelauktai pasijutau esanti septynių centimetrų ilgio plaukūne. Instinktyviai nėrusi prie vamzdžio, prisiplojau priėjo šono, tuo tarpu aplink malėsi būrys uoliai manęs ieškančių suaugusių plaukūnų.

Palindusi po vamzdžiu, kuo lėčiausiai nuplūduriavau tolyn. Kada ne kada po manimi pranerdavo kuris nors plaukūnas, tačiau jie ieškojo žmogaus dydžio grobio, o ne tokio, kuris teprilygo metalą aplipusiems polipams. Pasislėpusi pažįstamame plūduriuojančiame šlamšte ir lūkuriuodama, kol jie nutrauks savo medžioklę, mąsčiau apie tai, ką sužinojau. Kokie žmonės galėjo nutiesti vamzdį, kertantį žaliąjį žiedą? Kodėl jie tai padarė? Be to, kokie žmonės, keisdami matmenį, virsdavo slokais?

Žingsniavau įkaitusia ir dulkėta miestelio gatve Mutato pašonėje, kai staiga iš už medžio iššokusios Patė su Mike paėmė mane į nelaisvę. Jos supančiojo rankas ir užklijavo bumą, kad negalėčiau rėkti. Įgrūdusios ant užpakalinės savo benzino rijikės sėdynės, išriedėjo iš miestelio ir, kaip man pasirodė, mažiausiai metus malėsi užmiesčio keliais. Iš tiesų tai tęsėsi kelias valandas, tačiau man, nieko nematančiai pro pakeliamas langų žaliuzes, beliko tiktai kęsti slogią kaitrą bei apmąstyti praeities klaidas.

Niurnėjimas ir dejavimas nėra pati smagiausia pramoga, tačiau juk privalėjau ką nors daryti. Be to, mano skleidžiami garsai įkvėpė grobikes kartkartėmis mestelti vieną kitą pastabą, pavyzdžiui: “Užsičiaupk, mergše”, — arba: “Tu iki kaklo mėšle, vaikeli”, — arba: “Tavo sutrešusios liekanėlės išgelbės mūsų užpakalius, pabaisa”. Visai įmanoma, kad galėjau išgirsti ir ką nors naudingą.

Iš dvynių burblenimo supratau, kad jos padarė beveik lemtingą klaidą, pardavusios kažkokio žmogaus nuosavybę, ir dabar ketino susigrąžinti to kažkieno malonę, suradusios ir nutvėrusios tą pačią nuosavybę. Visa bėda, kad šioji yra atspari teisybės vaistams, be to, sunkiai pagaunama bei nulaikoma.

Kamuodamas! įkaitintame automobilyje, sunkiai dūsavau ir svaidžiau lipnios juostos iškraipytus prakeiksmus. Kam manęs prireikė? Kas joms liepė mane sučiupti? Pas ką jos mane vežė?

Dvynės stabtelėjo užkąsti, tačiau man net nepasiūlė. Tikrai būčiau neatsisakiusi šiek tiek šalto gėralo ir trupučio gryno oro bei erdvės.

Pusiau nuleipusi nuo karščio, iš pradžių aš net nepajutau, kaip sudrebėjo žemė. Kai po kiek laiko ėmiau suvokti, jog Patė su Mike kažko susirūpinusios, pro mano krinkančią psichiką prasisunkė lašelis vilties. Jei jos turėjo bėdų, man tai galėjo reikšti visai atvirkščią dalyką.

Buvojau vėlyva popietė, kai Patė staiga užmynė stabdžius, ir jos su Mike išlipo. Žemė po manimi kilnojosi beveik vienodu ritmu, tad pagalvojau, ar tik mes ne ant geležinkelio bėgių. Ko gero, jos ketino mane pribaigti, palikdamos prieš atlekiantį traukinį. O gal mes tupėjome ant išklibusio skardžio krašto.

Vargais negalais galva kilstelėjau žaliuzes, žvilgtelėjau pro užpakalinį langą ir nustebau pamačiusi, kad stovime supergreitkelyje, o aplinkui driekiasi žaliuojantys laukai. Tai kodėl tada pasaulis taip kilnojasi? Pajutau gaivaus oro antplūdį ir supratau Jog Patė su Mike paliko praviras dureles, o pačios tuo tarpu vėpso į pakelėje vilnijančią velėną. Tučtuojau dantimis įsikibau į užpakalinių durelių rankenėlę. Pirmiausia kilstelėjau ją viršun, po to sukandau ir lėtai stumtelėjau į priešingą pusę.

Lauke girdėjosi kažkieno riksmai. Cypė padangos, pypsėjo vairuotojų spaudinėjami signalai, tūtavo senų modelių rageliai. Dantimis pakeičiau kryptį, sudejavau iš skausmo, dusdama bei gargaliuodama pastūmiau į viršų, o kai durelės staiga prasivėrė, šlumštelėjau iš mašinos. Užuot nugriuvusi ant skaldos, kaip tikėjausi, įpuoliau į pralaidą, padarytą kelio perskyroje. Dabar orą drebino toks kurtinantis riaumojimas, kad pamaniau Jog prasivėrė dangus. Tačiau šį triukšmą kėlė keliose vietose aplink mane sutrūkusi žemė, ir aš įsmukau į vieną iš tokių plyšių. Pajutau paniką, kai pralaida suvirpėjo, grasindama arba užsiverti virš manęs, arba prasižioti ir nugramzdinti dar giliau. Žiopčiojanti žemė niekaip negalėjo apsispręsti, tad ilgiau nelaukdama atsistojau ir ėmiau repečkotis aukštyn. Kai nepakako kojų, pagelbėjau sau smakru.

Galiausiai Patė su Mike pastebėjo mane, visu greičiu besinešančią per plyną lauką, ir metėsi iš paskos. Smukčiojanti ir kilsčiojanti žemė ne sykį išvertė mane iš kojų. Drebėjimas niekaip nenorėjo nusiraminti, aš — taip pat. Jausdama užnugary dvynių alsavimą, šutinau per aukštą žolę, kol pastebėjau danguje mėlyną žiedą. Tiesą sakant, šiuo atveju būtų tikęs bet koks žiedas. Privertusi jį stačiu lanku smigti link manęs, keverziškai nėriau į jo vidurį. Ko gero, išsyk po to jis vėl pakilo į dangų, kur Patė su Mike nebegalėjo jo pasiekti.

Jeigu tikėjausi rasti M-2 bent truputėlį ramybės, tai manęs laukė nusivylimas. Lipni juosta ant burnos virto pilnais nasrais dvokiančio purvo, tuo tarpu rankas pančiojusi virvė pabiro mažais baltais dribsniais, kurie tučtuojau pranyko nuo žemės paviršiaus. Beveik nekantraudama pūkštelėjau į karštos dervos tvenkinį, kuris iškart pradėjo kilnotis lygiai taip pat, kaip ir matmens, iš kurio ką tik pasprukau, paviršius. Drebėjo ne tik Žemė, nedideli virpesiai darkė ir antrojo pasaulio ramybę.

Nusiyrusį per dervos telkinį prie žemesnių stataus šlaito uolų, pamėginau užsiropšti ant iš pažiūros tvirtos atbrailos. Jeigu šis kalnas mane užgriūtų, aš jau niekada nebeišsikapstyčiau iš po jo nuolaužų.

Požeminis smūgis nubloškė mane atgal į telkinį, kuris, iškritus dugnui, staiga virto praraja. Mane vartaliojo kliokiančiame skystyje, kol galiausiai nuplovė į labirintą ir galvotrūkčiais nusinešė juo tolyn. Viskas, įskaitant ir mane, karštu kriokliu plūstelėjo žemyn ir buvo laikinai nugramzdinta į vieną iš amfiteatrų. Delsiau ne ilgiau, nei būtina. Išsikapsčiusi į krantą ir bandydama įvairiausiais labirintais pasiekti paviršių, kartu ieškojau žalio žiedo. Turėjau sužinoti, kas vyksta M-3.