Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

Piktai suurzgęs Kilynas užgniaužė įsismarkavusį Aspektą. Šiba kilstelėjo antakį tarytum įtardama, kas jam neduoda ramybės. Vyriškis šyptelėjo.

Lėtapėdis Sermas pasiteiravo kažkokių smulkmenų, ir Kilynas išsiblaškęs atsakė. Jis buvo pavargęs, tačiau ilsėtis nenorėjo. Reikia dar tiek daug sužinoti, teturint vos kelias užuominas. Prisieis klausytis Aspektų kur kas dažniau nei iki šiol ir saugotis, kad jie neįsikarščiuotų.

Įdomu, ar maldininką kankina tokios pačios problemos? Kas yra tas antologinis intelektas? Juk ir jį patį — kartu su Aspektais, Veidais, abejonėmis dėl savo tapatumo — galima pavadinti sąmonių rinkiniu. Bėgant metams pradedi žvelgti į save visai kitokiomis akimis.

Štai ko trūko maldininkui. Daugeliu atžvilgių žmonija nė iš tolo neprilygo mechų civilizacijai, tačiau dėl vieno dalyko Kilynas neabejojo. Tam tikra prasme mašinos gyveno amžinai. Miriadai esybių, susibūrusių į vieną krūvą, būdavo perdirbamos kolektyvinėje sąmonėje. Matyt, juos paskatino veikti kitados egzistavusios nevilties kupinos mintys, kurios kėlė skausmą ir žmonėms — suvokimas, jog tavo tapatybė laikui bėgant išnyks.

Taigi pagrindiniu mechų tikslu tapo nemirtingumas. Renegatai, nenorintys prarasti savo esybės, būdavo pasmerkti. Nežinia kodėl, bet mechų civilizacija nusprendė, kad verta išsaugoti tik dalelę vienos sąmonės, tokiu būdu pažadant išgelbėti pačią jos esmę. Iš pompastiškų Nijaldžio Aspekto tauškalų Kilynas žinojo, kaip stimuliuojančiai veikia mintys apie amžiną, Dievo palaimintą gyvenimą. Žmonės irgi tuo tikėjo. Užtat mechai pavertė tai tikrove. Jiems galiausiai pavyko rasti būdą, kaip pasipriešinti nenumaldomai laiko tėkmei. Jei trokšti išgyventi, privalai besąlygiškai paklusti nustatytai tvarkai, antraip nugrimsi į užmarštį.

Būtent šioje vietoje maldininkas nepajėgė suvokti reikalo esmės. Kilynas žinojo tai, tik nemokėjo išreikšti žodžiais — lygiai taip pat nebūtų įstengęs pasakyti, ką jaučia apkabinęs savo sūnaus pečius. Jis paprasčiausiai žinojo.

Neišvengiama mirtis jokiu būdu nėra blogio įsikūnijimas. Jos dėka kiekviena gyvenimo akimirka įgauna nepakartojamų, nuostabių savybių. Mirtingam žmogui į širdį džiaugsmingai įstringa visos išgyventos dienos. Mašinos niekuomet to nesupras. Jos egzistavo pilko merdėjimo prieblandoje, kur atskiros akimirkos buvo panašios vienos į kitą kaip du vandens lašai.

Ir tiktai svajojantys stuburiniai žinojo, koks gali būti puikus gyvenimas.

Štai kodėl Argas pakilo į tamsų padangių skliautą ir skriejo link raibuliuojančių žvaigždžių, didžiosios dangaus upės — ten, kur žmonės sulauks pelnyto atpildo už savo kančias arba, kas lygiai taip pat tikėtina, nugrims į juodą mirties jūrą. Kad ir kaip ten būtų, jie keliavo Centro išorėn. Išorėn.

Kilynas žingsniavo koridoriumi, iškviestas Šeimų narių numalšinti kažkokį ginčą, kai prie jo priėjo Lėtapėdis Sermas bei trys Lupikai, norintys aptarti savo bėdas. Sušaukti Liudijimą dėl visų įvykių, kurie taip netikėtai užklupo žmones, tiesiog nebuvo laiko. Vis dėlto, kai pagaliau pasisekė rasti tinkamiausią problemos sprendimą, Sermas šyptelėjo ir sududeno:

— Kaip pasakysi, kapitone .

Dalykiškai atsisveikinusi ketveriukė pasišalino. Kilynas palydėjo vyrus sutrikusiu žvilgsniu. Regis, šiame laive būtent jis perėmė valdžios vairą. Bet jam ir į galvą nešovė, kad pirmą kartą per ilgus audringus šimtmečius garbingas titulas visiškai pritiko susiklosčiusioms aplinkybėms. Kilynas sumirksėjo ir netgi ištarė tą žodį balsu. Tada lėtai linktelėjo.