Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

Šalia žingsniuojantys žmonės taip pat išgirdo maldininką. Jie sustojo pakreipę galvas. Atrodė, kad metalinio padaro esybė teršia orą vien savo buvimu.

Kad ir koks būčiau galingas, tavo pasiūlymu jokiu būdu neįstengčiau pasinaudoti.

— Tai tik posakis, o ne pasiūlymas.

Aišku. Aš patikrinau visą istorinę informaciją, surinktą iš mūsų miestų, kurie skrieja Čiuožyklos orbitoje. Beveik neiššifruojamuose žmonių archyvuose pavyko aptikti menkučius laivo, vadinamo Argu, pėdsakus. Regis, jį pastatė tam, kad būtų įmanoma pasiekti Sietynus. Kai mes atsikraustėme į Čiuožyklą ir pradėjome vykdyti būtinus pokyčius, jūsų protėviai, matyt, nusprendė išsaugoti sparčiai nykstančias žmonių technologijas.

— Tu supratai, ką aš pasiūliau?

Tavo grasinimas akivaizdus. (Nesuprantama.) Iš tiesų, jei bandysite patys nusigauti iki Argo, aš galėčiau lengvai jus sustabdyti. Padaryčiau taip, kad marodieriai užkirstų jums kelią.

Kilynas šaltai vyptelėjo.

— Na, žinoma. Mus sustabdyti visai nesunku. Tereikia užmušti.

Būtent to ir nenoriu daryti. Aš maniau galėsiąs užbaigti savo meno kūrinį per vieną žmonių kartą. Bet dabar suvokiu, jog tai neįmanoma. Jūs daug sudėtingesni ir keistesni, nei aš įtariau.

Į pokalbį įsiterpė Šiba:

— Tu galėsi naudotis tais, kurie pasilieka zoologijos sode.

Ar jie atspindi visus nepaprastus jūsų talentus? Nežinia.

— Laikui bėgant išsiaiškinsi. Tiesiog leisk mūsų grupelei išvykti.

Sensoriniame centre nuaidėjo duslus slegiantis garsas, reiškiantis Kilynui nesuvokiamą svetimo proto reakciją.

Padarysiu šį tą daugiau. Aš jums padėsiu.

Kilynas nepritarė džiaugsmingiems Vyskupų ir Lupikų šūksniams. Įdomu, dingtelėjo jam, ką iš tiesų sumąstė tas metalinis padaras?

— Ar maldininkas išsinešdino? — paklausė Šiba.

— Aš tebejaučiu jį. — Kilynas patrynė veidą. Smilkinius laižė sopulio liepsnos. Jis paprašė Riterės, kad ši spūstelėtų pirštais gydomuosius taškus už ausų, prie pat sprando. Tokiu būdu Vyskupai nuo seno malšindavo skausmą. Moters rankoms paskleidus karštį, pamažu atgijo visi pojūčiai.

— Jei pasiliksime čia, niekada neatsikratysime maldininku, — ištarė jis, kai visą kūną užliejo šiluma.

— Ką jis darys? Stebės mus?

— Gerai būtų, jei tik tiek. Mums niekaip neišeitų jo sustabdyti.

— Aptiks mus, kad ir kur benueitume?

— Nebent atjungtume savo sensorinius centrus. Apaktume.

— Nenorėčiau to daryti.

— Aš irgi. Gal… pabandysiu…

Kilynas sutelkė dėmesį į esybę, tyliai zvimbiančią jo sąmonėje. Stumtelėjo ją. Iš pradžių švelniai. Paskui stipriau. Prislopintas ūžesys išnyko.

— Manau, kad maldininkas pasišalina, jei tik labai užsigeidžiame.

Ji linktelėjo.

— Aš irgi tai jaučiu.

— Vis tiek tvyro aplinkui.

— Aha. Bet ne viduje.

— Bėjo pagalbos nebūčiau įveikęs Aspektų audros. Dabar sėdėčiau apimtas transo kaip toji Kirviaus vertėja. Kai Karaliai užpuolė fabriką, jos Aspektai tikriausiai supanikavo.

— Klastūnas negalėjo jos pagydyti?

— Bent aš taip galvoju. Šiuo atžvilgiu maldininkas neblogai pasitarnavo.

— Man tai vis tiek nepatinka.

Kilynas suprato, ką ji turėjo omenyje. Švelnios globos puoselėjamas gyvenimas visuomet primins, kad esi stebimas.

Šibos žvilgsnis lėtai nukrypo nuo žvaigždžių, ryškiai spindinčių pro langą. Įkypos akys mąsliai dirstelėjo į vyriškį. Lygiame veide nušvito vos pastebima lūkuriuojanti šypsenėlė.

— Žinai, tas blokavimas… seksualinių centrų modifikacijos… jos pradingo.

Ji nieko neatsakė, tiesiog nusišypsojo.

Kilynas išbučiavo jos kaklą, veidą, kvepiančius gaiviu oru bei dirva. Paskui sodrias drėgnas lūpas. Parklupęs ant gruoblėtų purvinų grindų, dantimis įsikando į Šibos palaidinės raištelius. Barzda braižėsi į šiurkščią medžiagą. Drabužiams nuslydus, moteris apglėbė jį savo kojomis. Žvarbiame, prieblandoje skendinčiame kambarėlyje nebuvo nė vienos lovos. Jie nusirito ant kvepiančių purvo grumstelių. Kilynui besistengiant dantimis nutraukti rūbus, šie permirko jo seilėmis. Vyras ir moteris tvirtai prisispaudė vienas prie kito ir vėl nusirideno, keliais ir kojų pirštais atsitrenkdami į sieną.

Ji išsirangė iš Kilyno glėbio. Pasigirdo pokštelėjimai ir spragsėjimai. Nuo moters nukrito egzoskeletas.

Gaubiamas sutemų, jis palytėjo standžias Šibos šlaunis, nuostabias nedidukes krūtis. Lyžtelėjo nugarą, išsišovusias mentes, gyvaplaukius ant sprando. Pamasažavo, išsklaidydamas per daugelį metų susikaupusią baimę ir įtampą. Kilyną užplūdo skausminga palaima, kai ji krimstelėjo į lūpą. Jo smakrą glamonėjo moters plaukai. Iš didingų jos šnervių padvelkė vėjelis. Kūnai susiglaudė, ir jis pasijuto taip, lyg grimztu į vieną savo senųjų Aspektų, moterį, nušliaužusią jo rankomis iki pat pirštų galiukų. Niekada anksčiau taip nesijautė, nei su Veronika, nei su Džoselina. Nuslydo gilyn. Įėjo. Lėtai stumtelėjo. Apsivertė virpėdamas. Tyloje ritmiškai susiūbavo klubai. Ji suspaudė vyriškį savo kojomis. Burnoje užsiliepsnojo ugnis. Sugriebė ją, paleido, apsisuko. Paslėpsnius užplūdo lengvumas. Jiedu susilietė pilvais ir įsiaudrinusiomis širdimis, kurių karštas plakimas persmelkė Kilyno viduje tūnančią moterį. Atrodė, tarsi kiekvieną judesį, išsišakojantį prisiminimų gijomis, stebėtų nebylūs žiūrovai. Mėšlungiškas virptelėjimas. Įsitempė raumenys. Jis trumpam sustojo įsižiūrėdamas į žibančius Šibos plaukus.

Vėl atsidavus ritmiškam judėjimui, sąmonę aplankė aiškus suvokimas, ką reiškia groteskiška skulptūra, kurią teko regėti mechų komplekse. Kankinančiai besiraitantis padaras su nepaliaujamai prasiveriančiais plyšiais atspindėjo — deja, visiškai klaidingai — jo paties poreikius. Maldininkas niekada nesupras žmonių. Po skaitmenine romantika slypi visai kitokios esybės. Organinėse formose tūno dvasia, kilusi iš Visatos susikūrimo esmės ir pagimdžiusi gyvybę, kuri suteikia mirtingiesiems nepakartojamus momentus. Maldininkas pagrobė šiuos momentus iš garantuotai žuvusiųjų sąmonių, tačiau nukopijuoti jų neįstengė; Kilynas suvokė šį faktą per sekundės dalelės tvyksnį. Šiba pajuto tą patį ir prisišliejo drėgnu kūnu prie vyriškio. Kumštyje susiraizgęs Aspekto mazgelis ištirpo, nušvilpė aukštyn link alkūnės, prazvimbė pro pečius ir išgaravo už dešiniosios ausies. Ji pabučiavo Kilyną, dantis suleisdama į minkštas lūpas. Vienas kitą susirado besirangantys šiurkštūs liežuviai. Įkaitusi Šiba pakylėjo jį į palaimos aukštumas. Kažkas viduje nutrūko, ir jis vėl aptiko slaptos galios šaltinį, kuriame maudėsi per Liudijimą akmeninėje dauboje. Atgimstanti gyvybė. Jis įkūnijo tai, kuo buvo tėvas ir kuo bus sūnus. Liežuvis nuslydo į ausį, padvelkė drėgnas jūros vėjas. Jo tėvas gyvas. Šiba brūkštelėjo dantimis Kilynui per gerklę, palikdama kruvinas gijas. Įsiliepsnojo lėtai rusenęs beprotybės laužas. Abu kūnus suspaudė įcentrinė jėga.

Argas tūnojo po kalnu, kuris atrodė, lyg būtų sukurtas pačios gamtos. Pagrindinį portalą pavyko rasti gilioje lomoje, iki pusės užverstoje žvyru. Kilynui teko eiti pirmajam, nes portalas prasiverdavo tik tada, kai sulaukdavo autentiškų žmogaus pirštų atspaudų pasiųsto signalo ir patikrindavo genetinį kodą, ištirdamas esmines konfigūracijas, įrodančias, kad lankytojas yra pirmųjų Čiuožykloje apsigyvenusių žmonių palikuonis.